- Kam būsimai teisininkei televizija?
- Aš visada dariau krūvą dalykų vienu metu, lankiau įvairių stilių šokius, anglų kalbos debatus. Vieną savaitgalį – konkursas, kitą – debatų turnyras. Noriu, kad mano gyvenimas būtų spalvotas, noriu turėti, ką prisiminti, netgi jei ir tektų iš to pasijuokti. Geriau pabandyti, nei kada nors gailėtis, kad kažko neišbandei. Televizija yra įdomi avantiūra. Beje, studentai ieško papildomų darbų norėdami būti savarankiški ir nepriklausomi. Aš dar mokykloje užsidirbdavau šokdama, pasirodydama šventėse ir televizijos renginiuose. Man ne gėda prisipažinti, kad šokau koncertuose ir klipuose su grupe „Žentai“. Vyresnės kartos žmonės iki šiol prisimena tą mažą mergaitę iš klipo „Baltas sombrero“ – tai buvo pirmieji mano honorarai.
- Kas pasikeitė po to, kai pradėjote šmėžuoti eteryje?
- Nuolat girdžiu priekaištą: kam man to reikėjo? Tai atsakysiu: man tai nauja patirtis, nauja aplinka, pamokos artikuliuotai, aiškiai kalbėti, valdyti kūną, manieras. Neslėpsiu, kaip studentei – tai svajonių darbas, nes galiu pakankamai laiko skirti mokslams ir būti finansiškai nepriklausoma. Be to - tai labai malonus darbas, teikiantis džiaugsmą.
- Kokiu žodžiu save apibūdintumėte?
- Atkakli.
- Ar save laikote charizmatiška asmenybe?
- Niekada nepradedu sakinio „aš toks žmogus“ ir po to nepasakoju, ko niekada nedarau ar nedaryčiau, kokia esu ir t. t. Protingam nereikia girtis, kad jis protingas, kaip ir turtingam demonstruoti pinigų. Taip ir su charizma - pats čia savęs neįvertinsi, gal reikėtų paklausti mano draugų?
- Kiek turite žmonių, kuriuos drąsiai pavadintumėte draugais?
- Turiu net šešias drauges, kurios tokios pat karjeristės, kaip ir aš.
- Jums patinka dėmesys?
- Man patinka būti ašimi, apie kurią viskas sukasi.
- Ar laikote save elitu?
- Ne, elitu gali vadintis kuriuo nors atžvilgiu iš aplinkos išsiskirianti visuomenės viršūnė. Manau, kad toks apibūdinimas man netiktų, bet tai nereiškia, kad aš neturiu tokių siekių. Taip, norėčiau savo srityje būti geriausia, gal tai man kada nors pavyks, nes turiu puikius pavyzdžius. Mano prosenelis - Kauno tuberkuliozinės Romainių ligoninės įkūrėjas, daug nuveikęs Lietuvoje mažinant sergamumą tuberkulioze, vienas senelis garsus Kauno chirurgas, kitas - mokslininkas, deja, jau miręs, bet užregistravęs ne vieną išradimą. Juos laikau elitu.
- Imponuojantys žmonės?
- Stiliumi - Grace Kelly, mokėjimu valdyti auditoriją - Oprah Winfrey arba charizmatiškasis Jimmy Kimmelis, politikoje – Margaret Thatcher, muzikos pasaulyje – Elvis Presley. Ai, galėčiau vardinti ir vardinti...
- Blondinė – tai gyvenimo būdas ar tik plaukų spalva?
- Žiūrint, kaip pažvelgsi, jei blondinė kaip Marilyn Monroe – tuomet gyvenimo būdas, bet gerąja prasme: gyvenimas su polėkiu, siekiais ir mokėjimu džiaugtis, eiti į priekį bet kokiomis aplinkybėmis. Aplinkybės geriausiai susiklosto tiems, kurie moka paimti geriausia iš susiklosčiusių aplinkybių – blondiniško gyvenimo būdo moto!
- Ar save laikote stilinga moterimi?
- Man patinka puoštis, nors ir nesu iš tų, kurios, labai išsišoka ar itin drąsiai eksperimentuoja su savo išvaizda. Teisės studijos darbo dienomis mane „patalpina“ į marškinių, švarkelių ir klasikinių kelnių rėmus, na, o savaitgaliais leidžiu sau atsipalaiduoti. Neturiu vieno konkretaus stiliaus, dažniausiai tai priklauso nuo nuotaikos, tačiau visada, kad ir kas nutiktų, noriu būti moteriška.
- Kas jums aktualiausia iš grožio naujienų?
- Šiuo metu man aktualiausia - plaukų apsaugos ir veido priežiūros priemonės. Anksčiau mėgdavau pirkti dekoratyvinę kosmetiką, pradėjus dirbti televizijoje to nebedarau, nes kasdienio makiažo, šukuosenos formavimo priemonių gausa privertė labiau domėtis, kuo odai ir plaukams galiu padėti.
- Mėgstamiausi kvepalai?
- Esu pametusi galvą dėl kvepalų, galėčiau turėti visą kvepalų parduotuvę ir man vis tiek norėtųsi dar kokio naujo aromato. Tačiau jau daug metų tarp nuolat besikeičiančių kvepalų buteliukų pas mane visada galima rasti: „Givency Hot Couture“ ir „Versace Crystal Noir“ kvapus.
- Ką jums reiškia drabužių prekės ženklai?
- Nesu prekės ženklų vergė, tačiau labai mėgstu kokybiškus daiktus. Žinoma, pavarčius „Vogue“ akys raibsta nuo Elie Saabo, Tomo Fordo, Marco Jacobso ir kitų talentingų dizainerių kūrinių. Pagalvojus apie prekės ženklus su šypsena prisimenu, kaip visada žavėjausi „Chanel“... Kai man buvo keturiolika metų, su grupe šokėjų išvykau į pasaulio čempionatą Vokietijoje. Visiems tėvai įdeda pinigėlių. Laisvu metu, aišku, visi bėga apsipirkti ir grįžta su krūva maišų, maišelių. O aš jokiuose prekybos centruose kalnams pirkinių pinigų neleidau, bet susiradau „Chanel“ parduotuvę ir išsirinkau vadinamąsias „balerinas“. Man supakavo tuos kokybiškus, dailius batelius į „Chanel No.5“ aromatu iškvėpintą popierių, perrišo dėžutę šilkinėmis juostelėmis - jau tada supratau, kaip gera pirkti kokybiškus daiktus! Ne veltui Coco Chanel yra pasakiusi: „Taupymas yra būdas išleisti pinigus nejaučiant malonumo.“ Svarbu ne kiekis - geriau vienas, bet geras daiktas.
- Buvo kalbų, kad draugaujate su vienu turtingiausių Lietuvos verslininkų Visvaldo ir Irenos Matijošaičių sūnumi Dainiumi. Jis yra jūsų širdies draugas?
- Štai čia televizijos minusai, kad žurnalistas bet kuriam, nors akimirką blykstelėjusiam televizijoje, gali užduoti labai asmenišką klausimą. Ir žurnalistas būna įsitikinęs, kad tiesiog privalau atlapaširdiškai iškloti viską apie save ir, neduok Dieve, nesulauks atviravimo, būsiu įvardinta: pasikėlusia, susirgusia „žvaigždžių liga“, tiesiog nuobodžia, neįdomia būtybe. Aš linkusi būti mandagi ir suprantu, kad žurnalistas tik dirba savo darbą ir jam reikia ne sauso interviu, o jausmų. Bet atleiskit, asmeninis gyvenimas tegu lieka man. Be to, esu teisininkė ir puikiai žinau, kas leistina žurnalistui. Daugelis žmonių ir dalis žiniasklaidos atstovų įsivaizduoja, kad viešas asmuo yra tas, apie kurį daug kalbama, kuris dažnai rodomas įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Iš tiesų, viešo asmens sąvoka yra siauresnė ir suprantama kaip žmogaus, kuris gali lemti tam tikrus sprendimus, yra renkamas ar skiriamas.
- Ar norite vaikų? Planuojate?
- Esu jauna, maksimalistė, daug kur kategoriška, norinti susikurti nepriklausomą gyvenimą, bet turbūt ateis etapas, kai norėsiu tapti tobula žmona ir tobula mama, nes vaikus labai myliu. Noriu didelės šeimos.
- Ar gyvenate kartu su draugu?
- Vilniuje nuomojuosi butą ir gyvenu su maltos bišonu Maku. Mielai grįžtu į Kauną, į savo gimtuosius namus pas tėvus.
- Papasakokite apie savo augintinį.
- Turiu du. Mielą, labai aktyvų, gerų manierų, labai išauklėtą maltos bišoną, kuris turi privilegiją miegoti mano lovoje, kai tik tai įmanoma, visur lydi mane ir būna labai nuliūdęs, jei palieku jį vieną namie. Kitas augintinis – metukų sulaukęs gigantiškas Berno zenenhundas Čarlis, kuris jau nugraužė kiemo šviestuvus, nulaužė abu mano automobilio veidrodėlius, nugraužė visų į kiemą įvažiavusių mašinų ventilius, išrausė visus kiemo gėlynus, išrovė šviežiai pasodintas pušeles, sunaikino iki šiol puoselėtą veją, bet vis tiek yra mylimas ir mielas, jam mūsų šeimoje viskas atleistina, nes jis „lėliukas“ ir dar tik mokosi būti geru dresuotu šeimos nariu. Tos jo nuleipusios ausys ir prasikaltęs žvilgsnis neleidžia ilgiau nei minutę pykti.
- Ką norėtumėte per Kalėdas gauti dovanų?
- Esu holivudinių kalėdinių romantinių filmų reklamos auka. Na, kažką baisiai romantiško...
- Ar jau žinote, kur sutiksite Naujuosius metus?
- Po galais, per darbus dar neturėjau laiko sugalvoti. Bet žinau, ką noriu apsirengti, tai gal reiks derinti aplinką prie mano vakarinės suknelės ir pelenės batelių...
- Didžiausia gyvenimo pamoka?
- Viskas priklauso nuo požiūrio, daug savo klaidų pateisinu sakydama: jaunystė – kvailystė. Dar gyvenimas nenulaužė man ragiukų, vienaip ar kitaip išsikapstau ir randu išeitį iš visų situacijų. Aš save „užkodavau“, kad turiu būti laiminga ir to sieksiu. Man labai patinka posakis: viskas bus gerai!
