Režisieriaus Alexio Lloydo filmas, kuris šiuo metu rodomas ir Lietuvos kino teatruose, žiūrovus nukelia į nuodėmingomis aistromis pulsuojantį Niujorką ir leidžia iš arti pažvelgti į vienos nakties nuotykių ištroškusių miestelėnų gyvenimą.
Gražuolė Džulė (Condola Rashad) oriai saugotą nekaltybę užsigeidžia atiduoti vienam iš vyresnės sesers meilužių Adamui (Justinas Kirkas). Šis uoliai imasi įprasto darbo.
Nuo meilės nuotykių negalintis susilaikyti Adamas nutaria kreiptis į keistuolę gydytoją Eriką (Jennifer Tilly). Ji paslapčia dirsčioja į dviratininką Diego (Jasonas Day), dievinantį seksą be jokių apribojimų. Labiausiai jį traukia paslaptingoji Laura (Paz de la Huerta), tačiau ši gėdijasi rando ant savo kūno.
Todėl Diego meilės geismais trokšta dalytis su Kim (Vahina Giocante). Ji telefonu priima kambarių viešbučiuose užsakymus ir kaip tik paskyrė aklą pasimatymą rimtų kalbų rašytojui iš Vašingtono Džulijanui (Thomas Sadoski).
Atsipalaiduoti mėgstančiam atvykėliui nepakanka vieno intymaus nuotykio, tad jis paskambina elitinei prostitutei Alisai (I.Dapkūnaitė), kuri lovoje mėgsta dominuoti ir pašėlusiai improvizuoti.
Po eilinės pamainos Alisa neatsispiria pagundai pirtyje suvilioti daug jaunesnį Šoną (Benas Levinas), kuris dar nėra glamonėjęs moters.
Nuodėmių ir aistrų kupinas gyvenimas ekrane lekia pašėlusiu ritmu.
Prieš filmo premjerą į Vilnių atvykusi I. Dapkūnaitė davė interviu „TV antenai“.
— Kino pasaulyje esate ne naujokė. Kuo šis filmas buvo išskirtinis? — paklausiau I. Dapkūnaitės.
— Filmo režisierius Alexis Lloydas — geras mano draugas.
O kai nori padėti draugui, klausimai, ar filmuotumeisi ir kokį vaidmenį filme galėtum atlikti, tampa šalutiniai. Jis paprašė prisidėti — aš sutikau. Atsisakyti negalėjau.
— Kaip gavote būtent prostitutės vaidmenį?
— Pirmą kartą filmo scenarijų paskaičiau tik iš draugiškumo režisieriui.
Juokais jo paklausiau, ar šioje juostoje yra vaidmuo ir man. Alexis patikino jau seniai tai apgalvojęs, esą aš vaidinsiu būrėją.
Sutikau. Dar pajuokavau, kad galiu vaidinti bet ką. Vėliau dar kartą perskaičiau scenarijų. Tuomet sulaukiau Alexio skambučio. Jis pranešė, kad būrėją vaidins kita aktorė, ir prisiminęs mano pažadą prasitarė norintis, jog įkūnyčiau prostitutę. Negalėjau ginčytis.
— Ar vėliau nesigailėjote dėl savo žodžių? Jautėte, kad vaidmuo jums tinkamas?
— Vadovaujuosi principu: jeigu sutinku vaidinti — turiu susigyventi su personažu. Nemėgti savo vaidmens yra tas pats, kas dirbti su vienu režisieriumi ir sakyti jam, kad norėčiau dirbti su kitu.
— Atviros scenos jūsų karjeroje — ne naujiena. Esate apsinuoginusi Piotro Todorovskio filme „Intermergaitė“ (1989 m.). Kuo skiriasi vaidmenys?
— Nemanau, kad apsinuoginti reikia drąsos. Apsinuoginimas — tik vaidmens dalis. Labai svarbu suprasti, kokią istoriją filmo kūrėjai nori papasakoti, ką siekia pasakyti. Mano tikslas filme — būti naudinga jo dalimi.
— Vis dėlto nuo filmo „Intermergaitė“ praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Ne visos jūsų amžiaus moterys ryžtųsi nusirengti prieš kamerą. Ar nebuvo nejauku?
— Man niekuomet nebuvo nejauku vaidinti be drabužių. Į vaidmenį visuomet žiūriu kaip į visumą. Neprotinga taip skirstyti: valgyti prieš kamerą yra gerai, o pozuoti nuogai — blogai. Jei aktorius imasi vaidmens, privalo jį išpildyti iki galo. Ar jis turi būti apsirengęs, ar nuogas — sprendžia režisierius.
Kai filmavome „Intermergaitę“, Sovietų Sąjungoje nebuvo garsiai kalbama nei apie seksą, nei apie prostituciją.
Vienas kooperatyvas iš valstybės nusipirko teisę rodyti filmą kino teatruose.
Tais laikais buvo nustatyta, kad bilietas į filmą kainuoja 50 kapeikų. Tačiau jei į juostos pristatymą atvyksta ir aktoriai, kaina pakyla iki 5 rublių, nes tai jau vadinama „koncertu“.
Juosta buvo sensacingai populiari. Mane ir kitus aktorius kviesdavo pristatyti filmo vien tam, kad jis daugiau uždirbtų.
Tiesa, tuomet nemažai uždirbome ir mes. (Juokiasi.)
— Kokią ateitį prognozuojate filmui „30 širdies dūžių“? Ar tikite jo sėkme?
— Apie tai kalbėti sunku. Teatre po kiekvieno spektaklio jauti, ar sužibėjai, ar susimovei. Kine viskas kitaip.
Savo darbą aš jau atlikau, viskas nufilmuota ir nieko negaliu pakeisti. Todėl lieka tik priimti žiūrovų nuomonę.
Žinoma, norisi, kad filmas sulauktų sėkmės, tačiau tai loterija.
— Kuriant tokią juostą tikriausiai atsitiko nemažai pikantiškų istorijų?
— Viename epizode turėjau suvynioti ir surišti savo partnerį. Kūrybinėje grupėje buvo žmogus, baigęs sadomazochizmo kursus. (Aš pirmą kartą išgirdau, kad Amerikoje yra mokykla, kurią baigęs tampi sadomazochizmo instruktoriumi.)
Už filmavimo kamerų šis žmogus meistriškai surišo nuogą mano partnerį, o žiūrovams atrodo, kad tai darau aš.
— Ko dar nemato žiūrovai? Kokios emocijos virė filmavimo aikštelėje?
— Dirbti buvo labai įdomu, kolektyvas — puikus. Vienintelis siaubingai varginantis dalykas — nepakeliamas karštis.
Filmuojama buvo vasarą, rugpjūčio mėnesį. Kai kurie epizodai vyksta karštoje pirtyje. Įjungus filmavimo aparatūrą ten temperatūra dar labiau pakildavo.
Dar prieš pasirašydamas sutartį turi suprasti, kad trūks miego, visi pyksis, vėluos, niekam neužteks laiko ir t.t. Fiziškai buvo sunku, tačiau juk tai kino teatre sėdinčiam žiūrovui neįdomu, tiesa?
— Kaip apskritai gaunate vaidmenis kine? Ar vaidinate pas režisierius, kurie yra jūsų bičiuliai, patys paskambina ir pasiūlo filmuotis? Kaip veikia šis mechanizmas?
— Vakarų Europoje yra griežta sistema. Kiekvienas aktorius privalo turėti agentą. Be agento jis yra niekas. Agento darbas — atstovauti aktoriui ir padėti gauti vaidmenų. Rusijoje sistema yra panaši.
Be abejo, turiu ir pažįstamų, ir draugų. Tačiau net jeigu režisierius yra mano geriausias draugas ir man asmeniškai nori pasiūlyti vaidmenį, jį galiu gauti tik tuomet, jei mano agentas susitars su jo prodiuseriu.
Kartais toks formalus tarpininkavimas kelia juoką, tačiau tai oficialus būdas, be jo visiems būtų sunku.
— Ar turite svajonių vaidmenį, kurio dar neteko atlikti? Kokiais charakterio bruožais turėtų pasižymėti toks jūsų kuriamas personažas?
— Kalbėdama apie vaidmenis nesakau „patinka“ ar „nepatinka“. Jeigu režisierius mano, kad pagal scenarijų aš tinku, mane vien tai intriguoja.
Paprastai džiaugiuosi gavusi linksmus ir šmaikščius vaidmenis — nenoriu būti stuburo neturinti pilka pelytė. Tačiau man svarbiausia, kad vaidmuo būtų gyvas.
Tiesa, niekuomet nevaidinau jokios istorinės asmenybės. Būtų labai įdomu. (Šypsosi.)
— Kuo esate stipri?
— Sugebu spontaniškai reaguoti į situacijas tiek scenoje, tiek kine, tiek gyvenime. Kaip aktorė nedrįstu savęs vertinti, nenoriu nei aukštinti, nei ieškoti minusų.
Manau, neatsirastų nė vieno profesionalaus aktoriaus, kuris išdrįstų prisipažinti sukūręs vaidmenį, kurio niekas kitas negali atlikti. Net jei kas nors taip ir manytų, to nepasakytų.
— Jūs pati filmo „30 širdies dūžių“ dar nematėte. Nežiūrėjote jo ir per premjerą. Kodėl? Nejaugi nesmalsu pažvelgti į save iš šalies?
— Tikrai ne. Aš save ir taip gerai pažįstu, žinau, kaip atrodžiau. (Juokiasi.) Gyvenimas nestovi vietoje, yra begalės dalykų, kuriems trūksta laiko. Todėl nesuprantu, kodėl reikia mintimis grįžti į praeitį.
Televizijos laidų, kuriose dalyvauju, įrašų jau seniai nežiūriu — nuobodu. Galiu pasakyti, kad tam tikra prasme filmų peržiūrų vengiu sąmoningai. O jei dar vaidinu pagrindinę heroję... Visai neįdomu.
Taip, namuose guli diskas su šiuo filmu. Tačiau prisipažinsiu atvirai: sėdžiu vakarais ir galvoju, ką čia pažiūrėti — savo filmą ar, pavyzdžiui, „Madagaskarą“? Ai, sakau sau, žiūrėsiu „Madagaskarą“. (Juokiasi.)
— Teko vaidinti daugelyje filmų. Kuris jums yra brangiausias?
— Visi vienodai brangūs. Negalvoju apie tai, kas buvo. Žiūriu tik į ateitį.
— Retas lietuvių aktorius gali pasigirti bendradarbiavęs su garsiais užsienio režisieriais. O ar domisi jumis Lietuvos režisieriai? Sulaukiate pasiūlymų filmuotis?
— Ne. Tačiau jei sulaukčiau, man būtų įdomu. Jeigu kas nors pasiūlys, tikrai sutiksiu ir filmuosiuosi.
Koks skirtumas, kur filmuotis? Juk ir Lietuvoje daug visko vyksta. (Šypsosi.)
Žinoma, mažoje šalyje gerą filmą sukurti sunkiau vien dėl mažo biudžeto. Rusijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje daug filmų gauna televizijos kanalų paramą. Kitaip tariant, kanalas finansiškai remia filmą ir pritaiko jį savo tikslinei auditorijai. Todėl tose šalyse kuriama daug kokybiškų serialų.
— Kokiame mieste šiuo metu nuleidote inkarą? Kur jūsų namai — Londone, Maskvoje, Paryžiuje? O gal Vilniuje?
— Turiu namus ir Londone, ir Maskvoje, ir Paryžiuje. Inkarai — sąlyginis dalykas. Per dvejus gastrolių metus teko daug keliauti.
Dabar tempą šiek tiek sulėtinau. Iki pavasario planuoju užsiimti savais reikalais, o vėliau laukia kelionės į Prahą, Niujorką.
— Jūsų darbo grafikas — įtemptas. Kaip atsipalaiduojate?
— Laisvalaikį leidžiu įvairiai. Man daug kas patinka. Mėgstu fizinį krūvį, reguliariai lankausi sporto salėje. Pastaruoju metu susidomėjau sklandytuvais ir pradėjau mokytis skraidyti. Kaip tai įdomu!
— Ar laisvalaikiu žiūrite filmus? Gal, priešingai, stengiatės nuo jų atsiriboti?
— Oi, dar ir kaip žiūriu! Mėgstu įvairius filmus. Rinkdamasi atkreipiu dėmesį tiek į režisierių, tiek į rekomendacijas. Vis dėlto neignoruoju jokio kino — mėgstu viską.
Vienintelis žanras, kuris ne prie širdies, — siaubo filmai. Baisu. (Juokiasi.)
— Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
— Norint viską galima suderinti.
— Kokie jūsų artimiausi planai?
— Ir toliau su Johnu Malkovichiumi vaidinsiu spektaklyje „Giacomo variacijos“. (Šiame operos spektaklyje J. Malkovichius įkūnija vieną garsiausių pasaulio mergišių G. Casanovą, o I. Dapkūnaitė — net kelias jo suvedžiotas moteris. — Red.) Netrukus Rusijoje turėtų pasirodyti 16-a „Šerloko Holmso“ serijų.
Turiu įvairių planų Maskvoje, tačiau apie juos kalbėti kol kas dar per anksti. Dabar labiausiai noriu sulaukti Kalėdų.
— O kas tada?
— Atostogos!
— Jau esate numačiusi, ką tuo metu veiksite?
— Tiksliai dar nežinau. Gal kur išvyksiu. Gal būsiu Lietuvoje. Man gerai visur.
„30 širdies dūžių“ (30 Beats). Romantinė komedija. Prancūzija, JAV, 2012 m. Režisierius Alexis Lloydas. Vaidina Condola Rashad, Justinas Kirkas, Jennifer Tilly, Jasonas Day, Paz de la Huerta, Lee Pace, Vahina Giocante, Ingeborga Dapkūnaitė.
imbd.com lankytojų vertinimas - 3,4 balo iš 10.
