Daug metų su tuo pačiu vadovu dirbanti sekretorė žino jo skonį, įpročius, perpranta ir charakterį – tarsi būtų jo žmona.
„Pasivaišinkite Česlovo Juršėno kava”, – vos tik užėjus pasiūlė su didžiąja politika neseniai atsisveikinusio parlamentaro padėjėja D.Karaliūnienė.
„Jūsų paruošta kava prilygsta patiekiamai geriausiame restorane.
Gal esate baigusi barmenų kursus?” – gurkšnodama kapučino kavą paklausiau ilgametės Č.Juršėno pagalbininkės.
Buvusio Seimo pirmininko pavaduotojo patarėja nusišypsojo – ji nesunkiai įgudo paruošti kavą su stora pieno puta. Č.Juršėnas į kavą dėdavo nedaug cukraus.
Prie kavos Danutė pasiūlė ir pačios kepto morkų pyrago. Paskutinėmis Č.Juršėno darbo dienomis tokiu skanėstu vaišino ir savo vadovą.
Politikas ne sykį ragavo Danutės keptą morkų, obuolių, kriaušių, jogurtinį pyragą. Bet saldumynų jam būdavo galima įsiūlyti vos vieną gabalėlį.
„Kol rytą pavedžioju šunį, orkaitėje iškepa pyragas”, – moteriai vieni juokai prieš einant į darbą iškepti gardumynų kolegoms.
D.Karaliūnienė darbais dalijasi su kita Č.Juršėno patarėja Agne Račkauskyte.
„Esame lyg nematomos darbščiosios bitės. Kartais dirbame po keturiolika valandų. Nesakau, kad Č.Juršėnas mūsų darbo nevertina, tačiau daugeliui jis nėra matomas”, – atsiduso D.Karaliūnienė.
Patarėjai teko ne tik derinti politiko darbotvarkę, bet ir atlikti nemažai kūrybinių užduočių – rašyti sveikinimus jubiliejų proga, konferencijų pradžios kalbas, užuojautas spaudai, atsisveikinimo žodžius prie kapo duobės.
D.Karaliūnienė apie septyniolikos metų darbo patirtį su žymiuoju politiku Č.Juršėnu galėtų parašyti jausmingą knygą, kurioje nestigtų tiek linksmų, tiek verksmingų išgyvenimų.
Moteris su jauduliu prisimena, kaip 2011 metų spalio 17 dieną per avariją žuvo socialdemokratas Juozas Palionis. Jis buvo ir Danutės bičiulis.
„Č.Juršėnas paprašė parašyti atsisveikinimo kalbą. Pasilikau vakare sekretoriate ir graudžiai verkiau žiūrėdama į J.Palionio eiles.
Sėdėjau kelias valandas, kol parašiau kalbą, kurią Č.Juršėnas kitą dieną prie kolegos kapo perskaitė per kelias minutes.
Visus tie žodžiai sugraudino. Tačiau niekas nežinojo, kiek į juos buvo įdėta mano širdies šilumos”, – atviravo D.Karaliūnienė.
Suplanuotą darbo dieną dažnai griaudavo nenumatyti įvykiai. Pavyzdžiui, kai 2011-ųjų vasario 16-ąją mirė poetas Justinas Marcinkevičius, Č.Juršėno darbotvarkė griuvo akimirksniu.
„Teko užsakyti gėlių, juk politikui reikėjo vykti atsisveikinti su tautos dainiumi”, – apie atvejį, nustelbusį įprastą darbotvarkę, pasakojo D.Karaliūnienė.
Kūrybines užduotis ji neretai atlikdavo vakare grįžusi namo, nes susikaupti sekretoriate ne visada pavykdavo. Kodėl Č.Juršėnas padėjėjai pavesdavo kurti sveikinimus ir netgi rašyti užuojautas?
„Jam buvau pati artimiausia – kaip marškiniai prie kūno”, – apie įgytą vadovo pasitikėjimą užsiminė D.Karaliūnienė.
Parlamente Č.Juršėnas dirbo nuo 1990-ųjų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikų. Šį rudenį jis nebekandidatavo į Seimą.
2012-ųjų lapkričio 16-ąją, kai prisiekė naujai išrinktas Seimas, D.Karaliūnienei, kuri Č.Juršėno padėjėja dirbo nuo 1995-ųjų, buvo paskutinė darbo diena.
Ką moteris veiks toliau? Gal eis paskui Č.Juršėną, kuris kadaise jai pagelbėjo?
Prieš susipažindama su Č.Juršėnu D.Karaliūnienė trejus metus dirbo šviesaus atminimo parlamentaro akademiko Juozo Bulavo padėjėja. Po jo mirties 1995-aisiais Danutė neteko darbo.
Tuo metu Seimo pirmininko pareigas ėjo Č.Juršėnas. „Išdrįsau nueiti pas jį paprašyti darbo. Juk kadencija Seime nesibaigė, auginau mažametį sūnų.
Seimo vadovas pažadėjo pagalvoti, kaip man pagelbėti, o kitą dieną pasikvietęs pasakė: laikinai pasiliksi pas mane”, – apie karjerą Seimo rūmuose pasakojo D.Karaliūnienė.
Ji buvo Č.Juršėno sekretorė, padėjėja, patarėja. 2008-aisiais po Seimo vadovo Viktoro Muntiano atsistatydinimo šias pareigas užėmęs Č.Juršėnas savo ištikimą pagalbininkę paskyrė Seimo pirmininko sekretoriato vadove.
Šias pareigas Danutė prilygino aukščiausiam jos darbo įvertinimui.
„Seime subrendau kaip asmenybė. Esu iš tų moterų, kurios šeimą kuria vienąkart ir gyvena su tuo pačiu vyru. Taip ir dėl darbo – nesiblaškiau”, – sakė garsaus politiko ginklanešė.
Istorijos ir sociologijos mokslus baigusios Danutės pažįstami klausdavo, ar nesunku dirbti su politikos vilku.
„Ir labai lengva, ir labai sunku”, – atsakydavo moteris. Vadovas niekada nepakeldavo balso, būdavo korektiškas, santūrus.
„Jeigu ir padarydavau klaidą, Č.Juršėnas niekada nepasakydavo pikto žodžio girdint kitiems. Pasikvietęs į kabinetą paaiškindavo neįžeidžiamai”, – subtiliu bendravimu džiaugėsi D.Karaliūnienė.
Kita vertus, Č.Juršėnas užduodavo daug darbų, kurių lengvai neatliksi. Jiems reikėdavo pasiruošti – daug skaityti.
„Skaičiau tas knygas, kurias jis skaitydavo, kad žinočiau, kuo jis kvėpuoja. Taip ir bėgau jam iš paskos, kad kiek įmanydama neatsilikčiau”, – neslėpė patarėja.
Viršininkas sakydavo, kad dirba septynias dienas per savaitę. Patarėja taip pat. Kai vadovui tekdavo dalyvauti renginiuose savaitgaliais, pavaldinė ten taip pat turėdavo būti.
„Darbas – jo gyvenimas. Man irgi panašiai. Aš ir naktį atsibudusi galvoju: ar tam paskambinau, ar tam priminiau. Jeigu nepasakysiu vienam, sugrius visa grandinė”, – apie įtampą pasakojo patarėja.
Nors Č.Juršėnas garsėjo santūrumu, kartais ir jam nepavykdavo nuslėpti prastos nuotaikos – patarėja iš durų trinktelėjimo suprasdavo, kad vadovui kas nors ją sugadino.
„Iš to, kaip durys atidaromos, nujausdavau, kad jam kas nors atsitiko, galbūt kas nors paskambino ar frakcijos posėdyje susiginčijo.
Bet Č.Juršėnas niekuomet neišliedavo prastų emocijų ant mūsų. Nesusipratimus išgyvendavo vienas”, – pažymėjo D.Karaliūnienė.
Pavaldinei darbe praleistus viršvalandžius ar įtampą kompensavo įdomūs susitikimai.
Būdama dešinioji Č.Juršėno ranka D.Karaliūnienė turėjo galimybių iš arti pamatyti šviesaus atminimo popiežių Joną Paulių II.
Č.Juršėno kabinete priėmimo metu jai ranką spaudė buvęs NATO generalinis sekretorius Javieras Solana, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis.
„Niekada nepamiršiu, kai į Č.Juršėno kabinetą atėjęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pabučiavo man ranką.
Šilti susitikimai su šalių vadovais nustelbdavo rutiną ir skaudulius”, – patikino D.Karaliūnienė.
Politiko patarėja neabejoja, kad šių pareigų nebūtų taip ilgai ėjusi, jeigu neturėtų kai kurių būdo savybių.
„Šį darbą gali dirbti tik pareigingas, darbštus, bendraujantis žmogus. O savo asmenines bėdas reikia pasilikti sau”, – įsitikinusi D.Karaliūnienė.
Jai teko išgyventi nemažai asmeninių dramų, bet moteris darbe stengėsi neparodyti silpnumo, blogos nuotaikos. Danutė per pusantrų metų neteko trijų artimųjų: dviejų seserų ir sutuoktinio.
„Po tiek netekčių atrodė, kad mano sielą užkasė, liko tik kūnas. Jei ne darbas, taip pat būčiau mirusi”, – savo savijautą apibūdino prieš dvejus metus našlė likusi ir sūnų džiazo pianistą Liną dirbti į Vokietiją išleidusi D.Karaliūnienė.
Nors namuose ją pasitinka tik uodegą vizginantis dalmatinų veislės šuo Tobis, kol dirbo, moteris nejautė vienatvės.
Kantrybė, pareigingumas ir šypsena – ginklai, kuriuos kasdien pasitelkia „Lietuvos ryto” televizijos generalinio direktoriaus E.Jakilaičio padėjėja E.Leveikaitė.
Svajojusi tapti teisininke, bet ekonomisto išsilavinimą įgijusi E.Leveikaitė niekada nedirbo pagal specialybę. Sekretorės darbo stažas televizijose – šešiolika metų.
„Darbas mane pasirinko ir suvystė”, – šypsojosi Egidija. Kad taptų sekretore, jai nereikėjo didelių pastangų.
Daugelį metų ji segi tik trumpus sijonus ir kasdien avi aukštakulnius, tačiau nemano, kad dėl įspūdingos išvaizdos buvo priimta į darbą.
1996-aisiais moteris laikraštyje pastebėjo skelbimą, kad besikurianti Vilniaus televizija ieško generalinio direktoriaus padėjėjo.
„Neturėjau jokio darbo. Nuėjau ir mane priėmė”, – sekretorės karjeros pradžią prisiminė E.Leveikaitė.
Pirmuoju jos viršininku tapo Vilniaus televizijos įkūrėjas ir savininkas žurnalistas Vytautas Kvietkauskas. Nors keitėsi televizijos savininkai ir TV kanalo pavadinimai, generalinio direktoriaus padėjėja lyg talismanas pereidavo iš vienos darbovietės į kitą.
Vilniaus televizija 2006-aisiais tapo 5 kanalu, kuriam vadovavo televizijos laidų prodiuseris ir režisierius Linas Ryškus. Jo padėjėja buvo paskirta E.Leveikaitė.
2008-aisiais 5 kanalą įsigijus bendrovei „Lietuvos rytas” E.Leveikaitė irgi čia perėjo dirbti.
Kiekvienas naujas vadovas E.Leveikaitei apibrėždavo jos pareigas, pasakydavo, kokius darbus ji turės atlikti. Bet esminis sekretorės pareigų suvokimas įvairiose televizijose nesiskyrė.
„Dabartinis mano vadovas E.Jakilaitis – netipiškas viršininkas. Jis neišskiria darbuotojų pagal pareigas, visus laiko kolegomis.
Kai reikia, jis išsako pastabas, bet nėra labai griežtas, kad reikalautų į darbą ateiti minučių tikslumu. Jeigu dėl svarbių priežasčių tenka anksčiau išeiti, niekada nedraudžia”, – pasakojo padėjėja.
Egidija kabineto duris užveria po 16 valandos, kai dar ir laidų vedėju dirbantis „Lietuvos ryto” televizijos generalinis direktorius išeina į kitą pastatą ruoštis filmavimui.
„Darbas man gyventi netrukdo”, – nesiskundė Egidija, laisvalaikiu žaidžianti tenisą, nepraleidžianti teatro premjerų, spėjanti pasirūpinti šeima.
Draugiška ir nesuvaržyta atmosfera – vienas jos darbo privalumų.
„Manau, sekretorės darbas verslo įmonėje ir televizijoje skirtingas. Darbas televizijoje yra gražus, čia esu apsupta kūrybingų žmonių, – džiaugėsi E.Leveikaitė, nepajutusi, kas yra rutina. – Kartais žurnalistai paprašo keistos pagalbos. Pavyzdžiui, jiems kuriant siužetą reikia nufilmuoti kojas ar ranką, tenka „paskolinti” savo – papozuoti.”
Smagūs nuotykiai – E.Leveikaitės darbo mažmožis. Generalinio direktoriaus padėjėja kasdien atsako į pasipiktinusių ar pagalbos ieškančių žiūrovų skambučius, laiškus.
Egidijai iš kelių žodžių telefonu tampa aišku, ko jie nori – ar tik išlieti savo apmaudą, ar pasiūlyti temą.
„Kai kuriems nuolatiniams žiūrovams paskambinti į televiziją yra tas pat kaip gydytojui. Jie nori tik pasišnekėti, pasiguosti.
Turiu išklausyti ir padėkoti už skambutį. Jiems tas pokalbis turbūt prilygsta psichologo konsultacijai”, – svarstė E.Leveikaitė.
Ji stengiasi apsaugoti savo viršininką nuo įkyruolių, siekiančių bet kurią minutę susitikti su E.Jakilaičiu.
Padėjėja užsirašo jų kontaktus ir tikslą. Jei E.Jakilaičiui atrodo, kad žiūrovas siūlo svarbią temą, padėjėja paskiria susitikimą su laidos vedėju.
„Jei žiūrovas nesako, kokia tema nori pasikalbėti su E.Jakilaičiu, niekuomet jam neperduodu ragelio”, – nerašytos taisyklės laikosi E.Leveikaitė.
Padėjėjai darbe reikia būti psichologe, diplomate ir visažine.
„Prasidėjus skaitmeninės televizijos erai net sužinojau, kaip pasukinėti anteną, kad žiūrovai matytų mūsų kanalą”, – juokėsi televizijos vadovo padėjėja.
Bet jai nereikia viršininkui virti kavos, nes E.Jakilaitis su kolegomis ar pašnekovais susitinka redakcijos kavinėje.
„Lietuvos ryto” televizijos vadovo darbo stilius kitoks negu daugelio viršininkų. Pavyzdžiui, padėjėja jam nesudarinėja darbotvarkės.
Tik kartais vadovas paprašo priminti apie svarbius darbus. Jis visada labai skuba ir kartais pamiršta padėjėjai pasakyti, kur išvažiuoja.
„Bet galiu nujausti, kiek laiko jo nebus. Iš patirties žinau, kiek užtrunka jo susitikimai ir kad jis nemėgsta atidėti darbų”, – apie darbą su E.Jakilaičiu pasakojo E.Leveikaitė.
Televizijoje moteris išsiskiria ekstravagantišku aprangos stiliumi. „Darbo aplinka neįpareigoja vilkėti klasikinių kostiumėlių. Nepriimu E.Jakilaičio laidose dalyvaujančių pašnekovų. Jie eina tiesiai į studiją.
Dirbu su kūrybingais žmonėmis, tad apranga neturi būti oficiali. Visada mėgau rengtis stilingai. Jeigu ateičiau mūvėdama džinsus, kolegos nustebtų”, – įsitikinusi E.Leveikaitė.
Išvaizdi moteris darbe sulaukia komplimentų. Jų kartais pasako ir E.Jakilaitis. „Jeigu pasikvepinu naujais kvepalais, vadovas visuomet pastebi”, – prasitarė E.Leveikaitė.
Ji stebisi E.Jakilaičio atmintimi – vadovas nepamiršta kolegų gimtadienių, tačiau ta proga niekam neteikia gėlių, tik pabučiuoja į skruostą.
Lagaminas, kanceliarinių prekių komplektas ir pažintinė kelionė po Slovakiją. Tokias dovanas šiemet gavo sostinės įmonėje „BPO House” administracijos specialiste pusantrų metų dirbanti Ž.Steponavičiūtė.
Šauniausios biuro administratorės rinkimuose Žemyna įveikė 148 dalyves ir tapo nugalėtoja. Jos pergalę lėmė atsakymai į anketos klausimus ir balsavimas internetu.
Žemyna neabejoja, kad šiuolaikinė sekretorė arba administratorė turi būti atsakinga, organizuota, pasirengusi padėti, protinga, darbšti, puikiai planuojanti laiką, maloniai bendraujanti ne tik su kolegomis ar viršininku, bet ir su aplinkiniais.
„O svarbiausia – sekretorės veidą visada turi puošti šypsena, nes ji yra įmonės reprezentacinis veidas”, – sakė vilnietė Ž.Steponavičiūtė.
Ji – diplomuota ekonomistė, tačiau nesigaili pasirinkusi administracijos specialistės darbą.
Baigusi vidurinę mokyklą Žemyna galvojo apie specialybę, kuri jai labiausiai naudinga tiek dėl informacijos, tiek finansiniu požiūriu. Ekonomikos studijos pasirodė tinkamiausios.
„Įgytos žinios padeda suprasti, kaip vyksta tam tikri procesai mūsų įmonėje, kodėl ir kam reikia atlikti vienokius ar kitokius veiksmus siekiant greito ir kokybiško rezultato”, – tvirtino buhalterines paslaugas teikiančioje įmonėje dirbanti Ž.Steponavičiūtė.
Žemyna jaučiasi sėdinti savo rogėse, nes jai labai patinka bendrauti.
„Nuolat esu įvykių įmonėje sūkuryje. Jaučiuosi svarbi įmonėje, nes į mane visi kreipiasi įvairiais klausimais, o iškilus problemoms prašo pagalbos”, – nemonotonišku darbu džiaugėsi Ž.Steponavičiūtė.
Jai nedažnai tenka bendrauti su įmonės vadovu T.Milakniu, kuris labai savarankiškas. Žemyna neruošia jam kavos ir neorganizuoja jo susitikimų.
Ar vadovas sekretorei yra dovanojęs gėlių ar kitokių dovanų?
„Atėjus šventėms ar įmonei svarbioms progoms viršininkas visus vienodai pamalonina mielomis dovanomis”, – darbo atmosferą įmonėje apibūdino Ž.Steponavičiūtė. Ji savo pareigas spėja atlikti darbo metu ir vakarais biure neužsisėdi.
Be pagalbininkių – nė žingsnio
Č. Juršėnas, buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas: „Patarėjai D.Karaliūnienei šis darbas ne tik tiko, bet ir patiko. Ji atsiskleidė kaip stropi ir išmani darbuotoja. Danutė su jausmu žiūrėjo į darbą, o ne į mane.
Pagalbininkai kartais netgi būna svarbesni už parlamentarus, tik ne kiekvienas prisipažįsta, kad priklauso nuo patarėjo. Pats moku rašyti, kalbėti, kurti įstatymus, nes iki tapdamas parlamentaru dirbau spaudoje, radijuje, televizijoje, bet jeigu Seime būčiau užsiėmęs kiekvienu popieriumi, nebūčiau turėjęs laiko principiniams darbams. Todėl nemažai darbų pavesdavau D.Karaliūnienei, o man likdavo tik patikrinti. Esu toks žmogus, kuris niekur nepasirašo neperskaitęs.
Ar man atsisveikinus su Seimu D.Karaliūnienė toliau dirbs su manimi? Ji turi apsispręsti. Man sekėsi su Danute taip ilgai kartu dirbti dėl to, kad sutapdavo mudviejų galvojimo bangos.”
E. Jakilaitis, „Lietuvos ryto” televizijos generalinis direktorius, laidos „Lietuva tiesiogiai” vedėjas: „Niekada neteko barti padėjėjos, nes Egidija puikiai supranta įmonės specifiką. Jai neturiu jokių priekaištų, nes televizijoje dirba daugybę metų ir įgijo didelę patirtį. E.Leveikaitės darbas labai svarbus, nes ji tvarko finansinius dokumentus, sutartis, bendrauja su žiūrovais. Kalbėtis telefonu reikia tolerancijos, gebėjimo išklausyti žmogų. Į jos elektroninį paštą plaukia visi televizijai adresuoti laiškai, juos reikia išskirstyti padaliniams. Padėjėja dalyvauja padalinių vadovų susitikimuose, rašo atmintines, primena nepadarytus darbus, konspektuoja posėdžius. Žodžiu, ji priverčia mus dirbti.”
T. Milaknis, bendrovės „Alna Group” generalinis direktorius, bendrovės „BPO House” direktorius: „Administracijos specialistės ieškojome pagal darbo skelbimus. Tikrai buvo nemažai norinčiųjų. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą baigusios Ž.Steponavičiūtės vertybės atitiko kompanijos vertybes. Jos akys dega, ji nori tobulėti, sugeba vienu metu atlikti kelias užduotis. Tikiu, kad nėra vyriškų ar moteriškų darbų, yra tik tam darbui būtina kompetencija. Nė kiek neabejoju, kad atsirastų ir daug vyrų, galinčių gerai atlikti šias pareigas. Tačiau šiam darbui reikia kruopštumo, todėl jį dažniausiai renkasi moterys.”_
