Ekranizuoti švedų rašytojo Jono Jonassono bestselerį ilgu ir keistu pavadinimu „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą) ryžosi 45 m. švedų režisierius Felixas Herngrenas.
Senelių prieglaudoje gyvenantis Alanas (jį vaidina populiarus švedų aktorius 47 m. Robertas Gustafssonas) sulaukė garbingo 100 metų jubiliejaus. Į šventę renkasi miestelio meras, žiniasklaida, prieglaudos darbuotojai, tačiau Alanas nė neketina dalyvauti iškilmėse, rengiamose jo garbei. Žvitrus seniokas išsiropščia pro langą ir dingsta.
Taip prasideda nuotykių kupina šimtamečio kelionė po Švediją, o kartu — ir per visą XX amžių. Pasirodo, šis žmogus — ne tik visų pagrindinių šimtmečio įvykių liudininkas. Kai kuriuos jų jis netgi nulėmė.
Būdamas sprogmenų specialistas Alanas prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis — J. Stalinu, Winstonu Churchilliu, Harry S.Trumanu, Charles’iu de Gaulle’iu, M. Gorbačiovu.
Filmas, kurio biudžetas 11 mln. Švedijos kronų (apie 4 mln. 400 tūkst. Lt), ekranuose turėtų pasirodyti ateinančiais metais.
Epizodai, kuriuose vaidina A.Paulavičius ir S.Račkys, buvo filmuojami Vengrijos sostinėje Budapešte.
Suvaržymui pasipriešino
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius A.Paulavičius J.Stalino vaidmeniui buvo pasirinktas iš kelių lietuvių aktorių. Bandymai vyko Vilniuje. Šio vaidmens atlikėjo taip pat buvo ieškoma Lenkijoje ir Baltarusijoje.
Filmo kūrėjai į sutartį bandė įrašyti reikalavimą, kad A.Paulavičius ateityje niekada neturėtų teisės vaidinti J.Stalino, tačiau aktorius su tuo kategoriškai nesutiko.
„Tai būtų mano kūrybinės laisvės suvaržymas. Aš nežinau, ar ateityje kokiame nors spektaklyje man vėl nebus pasiūlytas toks vaidmuo“, — sakė A.Paulavičius. Filmo kūrėjai turėjo nusileisti.
Teko nusiskusti barzdą
Aktorius nėra labai panašus į buvusį Sovietų Sąjungos diktatorių. Tačiau visagalis grimas panevėžietį pavertė J.Stalinu. A.Paulavičiui teko nusiskusti barzdą ir užsiauginti ilgesnius, nei paprastai nešioja, ūsus.
„Papildomų ūsų klijuoti neprireikė. Užteko savų“, — juokėsi A.Paulavičius.
A.Paulavičius į Budapeštą nusivežė šūsnį iš įvairių leidinių atšviestų J.Stalino portretų. Jais labai susidomėjo ir pasinaudojo filmo grimuotojai.
Filmavo istorijos muziejuje
Epizodai, kuriuose vaidino A.Paulavičius, buvo filmuojami viename Budapešto muziejuje. Kelių jo salių interjeras atitiko juostoje vaizduojamo laikotarpio (1943—1953 m.) dvasią.
Filmuojama buvo visą parą. Muziejus filmo kūrėjams buvo išnuomotas tą dieną, kai lankytojai ir šiaip nepriimami. Į filmavimą buvo atvykęs ir romano bei filmo scenarijaus autorius J.Jonassonas.
„Priešais didingą muziejaus pastatą esančioje didžiulėje aikštėje buvo sustatyti aktoriams persirengti skirti vagonėliai. Pati aikštė buvo aptverta specialia juosta.
Už juostų būriavosi praeiviai ir turistai. Išvydę mane su generalisimo uniforma daugelis smalsuolių juokėsi ir sveikindami mojo rankomis“, — prisiminė A.Paulavičius.
Ant stalų — tikra degtinė
Viename epizode vaizduojama audringa puota, kurios dalyvius J.Stalinas ragina gerti ir linksmintis.
„Ant stalų buvo pristatyta ir tikros degtinės. Kas norėjo, per filmavimą galėjo gerti ją, kad lengviau įsijaustų į vaidmenį“, — prisiminė A.Paulavičius.
A.Paulavičius seniai domisi garsių diktatorių asmenybėmis. Jis yra perskaitęs ne vieną knygą ir matęs ne vieną dokumentinį filmą apie J.Staliną. Todėl kai buvo filmuojamas diktatoriaus mirties epizodas, juostos kūrėjai panaudojo vieną A.Paulavičiaus pasiūlytą detalę.
„Teko skaityti, kad J.Stalinas mirė keista poza. Kai diktatorių rado negyvą, jo vienos rankos rodomasis pirštas buvo nukreiptas į dangų“, — pasakojo aktorius.
Panevėžietis gali papasakoti daugybę su šia asmenybe susijusių detalių. Tarp jų yra ir tokių, kurios atskleidžia diktatoriaus silpnumą.
Pavyzdžiui, labai susijaudinusiam J.Stalinui paleisdavo vidurius. Jis turėdavo skubėti į tualetą. O grįžęs iš ten būdavo itin piktas.
Veržėsi kartu fotografuotis
Filme A.Paulavičiaus personažas kalba rusiškai su gruzinišku akcentu. Aktorius filmuodamasis laikė sulenkęs kairę ranką. Teigiama, kad J.Stalinas ją susižalojo dar vaikystėje, todėl visą gyvenimą ji buvo ne tokia judri.
Per pertraukas lietuvis nemažai bendravo su kitais filme vaidinančiais bulgarų, švedų, kroatų, vengrų tautybių aktoriais.
„Daugelis masinėse scenose vaidinančių žmonių norėjo atminimui nusifotografuoti su manimi, nugrimuotu kaip J.Stalinas. Kartais būdavo stabdomas filmavimas ir daromos profesionalios nuotraukos. Tikriausiai būsimai filmo reklamai“, — prisiminė A.Paulavičius. Vis dėlto aktorius neturi nė vienos iš šių nuotraukų.
Filmo kūrėjai kol kas jų taip pat neplatina. Panevėžietis įsidėmėjo draugiškai nusiteikusį operatorių. Nufilmavęs sceną, jis iškeldavo nykštį ir padrąsinamai pamerkdavo akį.
„Vengrijoje buvau penkias dienas. Filmavausi parą. O siužetas, kuriame vaidinu, filme gali trukti vos kelias minutes. Bet man buvo smagu dirbti, džiaugiuosi puikia patirtimi“, — kalbėjo teatro ir kino aktorius A.Paulavičius.
Filmavo vieną naktį
M.Gorbačiovą vaidinęs S.Račkys dėl epizodo, kuris buvo filmuojamas vos šešias valandas, Budapešte taip pat praleido penkias dienas. Vengrijoje jis lankėsi pirmą kartą.
„Filmavimas truko nuo trečios valandos nakties iki devintos ryto, — pasakojo aktorius ir stebėjosi, kad dėl tokio trumpo epizodo už juostos kūrėjų pinigus Budapešte galėjo gyventi beveik savaitę. — Švedai gali sau leisti tokią prabangą — rupūžės, pinigų turi.“
Bet švedų kinematografininkus aktorius keikė nepiktai — matyt, eurais išmokėtas honoraras tenkino abi puses.
Kino ir teatro aktorių bei režisierių S.Račkį ėmė pavydas matant švedų filmavimo techniką ir galimybes.
Istorija — komiška
Epizodas, kuriame filmavosi lietuvių aktorius, iliustravo senolio Alano pasakojimą, kaip jis buvo susitikęs su Sovietų Sąjungos vadovu M.Gorbačiovu. Ar tas pasakojimas išmonė, ar tiesa, S.Račkys nesigilino.
„Nors pati senuko istorija labai komiška, mes vaidinome rimtai. Ir veikėjai, ir istorinė aplinka, uniformos, kostiumai, — viskas dvelkė autentika“, — pasakojo aktorius.
S.Račkiui neteko skaityti nei viso scenarijaus, nei knygos, tačiau jis prisipažino, kad nusifilmavus epizode pasidarė smalsu.
Vengrai puldavo sveikintis
Į aktorių atranką S.Račkio nuotraukas ir filmuotą siužetą nusiuntė lietuvių aktorių atrankos agentūra. Jam pačiam su juostos kūrybine grupe teko pabendrauti tik per „Skype“.
„Matyt, jiems pasirodžiau kažkuo panašus į M.Gorbačiovą ir viskas labai greit buvo nuspręsta, — pasakojo aktorius, kuriam atrankoje filmo režisieriui pasirodyti nereikėjo. — Be to, mano vaidmuo — epizodinis, tad ir ypatingo panašumo gal nereikėjo.“
S.Račkys juokavo, kad tapti buvusiu Sovietų Sąjungos lyderiu nesunku: „Nusipieši dėmę ant galvos — ir jau Gorbačiovas.“
Žymiąją pigmentinę dėmę grimo meistrai aktoriui uždėjo kartu su specialiu peruku.
„Išėjau toks nugrimuotas į Budapešto gatves, tai vengrai iškart pagarbiai puolė sveikintis ir bendrauti, — juokėsi S.Račkys. — Vadinasi, buvau panašus.“
Kelias valandas M.Gorbačiovo kailyje pabuvęs aktorius apgailestavo, kad nebuvo pasiėmęs fotoaparato ir su įspūdingu grimu neįsiamžino.
Teko kalbėti rusiškai
Su juostos režisieriumi F.Herngrenu, kuris S.Račkį matė tik trumpame Lietuvoje nufilmuotame ir internetu atsiųstame epizode, aktorius susitiko jau Vengrijoje.
Angliškai prastai kalbančiam aktoriui su filmo kūrėjais bendrauti teko nedaug — trukdė kalbos barjeras. O ir vaidmuo nereikalavo mokėti šios kalbos. Aktoriui tereikėjo ištarti kelias frazes rusų kalba.
„Mes su A.Paulavičiumi — sovietiniai, angliškai nelabai kalbame, — juokėsi S.Račkys. — Bet ten buvo daug vertėjų į rusų kalbą.“
Masinėse filmo scenose vaidino vengrai, bulgarai. Kai kuriuose epizoduose filmuodavosi ir režisierius, ir knygos bei scenarijaus autorius J.Jonassonas.
„Jie tai darydavo tarsi žaisdami ar vien norėdami įsiamžinti juostoje. Buvo smagu stebėti, kaip juostoje nusifilmuoti sumanęs scenarijaus autorius buvo įspraustas į rusų generolo uniformą, bet jo veidas toks tipiškas švediškas“, — juokėsi aktorius, kuriam filmavimasis Vengrijoje buvo linksmas nuotykis.
Milžiniškas kostiumas
Prieš filmavimą į Vengriją atvykusio aktoriaus S.Račkio laukė linksmas nesusipratimas.
Jo vaidinamam M.Gorbačiovui filmo kūrėjai užsimojo pasiūti galingos pasaulio valstybės vadovui pritinkantį solidų kostiumą. Savo matmenis S.Račkys buvo nusiuntęs per „Skype“.
„Kai prieš filmavimą man parodė tą kostiumą, net akys ant kaktos iššoko. Iš prabangios medžiagos pasiūtas drabužis buvo tokio dydžio, kad į jį būtų sutilpę keturi tokie kaip aš, — juokėsi 178 centimetrų ūgio vidutinio kūno sudėjimo vyras. — Nežinau, kaip jie suprato mano nusiųstus skaičius, bet kostiumas atrodė kaip prabangi palapinė.“
Filmo dailininkams teko skubiai ieškoti naujo kostiumo. Normalaus sudėjimo vyrui jį nesunkiai pavyko rasti.
„O štai batus man davė per mažus — 42 dydžio, — juokėsi aktorius. — Bet dėl jų manęs gražiai paprašė pakentėti, juk filmuojama buvo neilgai.
Mano kančios atsipirko — ir laiką smagiai praleidau, ir Budapeštą pamačiau. Šiaip Vengrijos sostinė padarė slogų įspūdį: aptriušusi, sunykusi, buvusios didybės nė kvapo. O juk kadaise tai buvo klestintis miestas.“
Vaidina Andrių Kubilių
M.Gorbačiovas — ne pirmas solidus politikos veikėjas, kurį tenka įkūnyti S.Račkiui. „Dviračio šou“ (LNK) jis dažnai vaidina Lietuvos premjerą Andrių Kubilių.
Pagrindinių vaidmenų užsienio kūrėjų filmuose aktorius nėra atlikęs — tam trukdo ir kalbos barjeras.
„Vaidinau epizoduose Edwardo Zwicko „Pasipriešinime“ su Danieliu Craigu, Vincento Montono „The Hit“, dar keliose juostose“, — pasakojo aktorius, dabar daugiau laiko praleidžiantis režisuodamas TV3 serialus „Moterys meluoja geriau“ ir „Motina ir sūnus“.
Jis taip pat yra režisavęs per šią televiziją rodytą trilogiją „Nemylimi“, „Svetimi“, „Pasmerkti“.
„Lietuvoje filmuojama vis mažiau užsienio filmų. Matyt, mūsų šalis pasidarė per brangi, — samprotavo aktorius ir režisierius. — Palyginti su Lietuva, Vengrija — skurdi valstybė, ten kurti kiną palankesnės sąlygos.
Už nedidelę sumą ten galima kelioms dienoms išsinuomoti visą miesto centrą su visomis gatvėmis ir muziejais.“
