„Kai būnu Vilniuje, dažniausiai apsistoju „Shakespeare” viešbutyje. Mes – seni draugai, čia visada ramu, tylu. Jį rekomenduoju ir draugams iš Rusijos.
Man patinka jaukūs ir maži viešbučiai. Nors gyventi yra tekę ir dideliuose. Visi jie turi savų pliusų, savų minusų”, – kalbėjo aktorė.
Įsitaisiusi ant sofos I. Dapkūnaitė atsiprašė, kad pavėlavo 10 minučių. Tiesa, susitikti paskirtu laiku ji perspėjo, kad užtruks. Moters rankose – du mobilieji telefonai ir stilingi akiniai juodais rėmeliais.
Vilkėjo ji melsvą megztuką ir džinsus, avėjo rusvus batus be pakulnės. Aktorė vos padažytomis blakstienomis atrodė lyg paauglė. Pamatęs šią smulkaus sudėjimo moterį, kurios neatsiejamas bruožas – plati šypsena, nepasakytum, kad sausio pabaigoje ji švęs 50-metį.
– Ingeborga, kaip šįkart jus pasitiko Vilnius? – „Stilius” paklausė I. Dapkūnaitės.
– Vilnius visada pasitinka gerai. Juk grįžtu namo, kur užaugau. Vilnių myliu labiausiai iš visų miestų. Kitur gali būti gražūs namai, architektūra, gamta ar jūra, bet vieta, kur augai, visada brangiausia.
Čia ir žmonės, kurie šalia nuo vaikystės. Man pasisekė, kad gyvenau sostinės senamiestyje.
– Į namus šįkart atvykote pristatyti filmo – režisieriaus Alexio Lloydo „30 širdies dūžių”. Pati jau matėte šią juostą?
– Keistai jaučiuosi dėl šios premjeros. Juk filmavausi prieš trejus metus! O kino teatruose juosta pradedama rodyti tik dabar.
Vis bandau prisiminti, kas ir kaip ten buvo. Filme pasakojama 10 porų istorija, jos visos susipina. Nepapasakočiau scenarijaus, nepamenu.
Filmo aš nemačiau! Ir šįkart jo nežiūrėsiu. Į Vilnių grįžau trumpam.
Neseniai Didžiojoje Britanijoje pasirodė televizijos projektas „Wallander”, kuriame vaidinau Baibą Liepą su aktoriumi Kennethu Branaghu. Diskai guli namuose, jų dar nepažiūrėjau. Nežinau kodėl, negaliu paaiškinti.
– Kaip buvote pakviesta vaidinti šiame filme?
– Režisierius Alexis – vienas seniausių mano draugų. Seniai seniai Londone jis buvo kino pramonės atstovas, vadovavo kompanijai „Pathe” ir buvo atsakingas už filmo „Saulės nualinti” premjerą. Tuomet mudu ir susipažinome. Ir tapome puikiais draugais.
Keitėsi jo darbai, bet šis vyras liko vienu artimiausių mano draugų. Kai parašęs filmo „30 širdies dūžių” scenarijų atsiuntė man, atsakiau, kad jo juostoje galiu suvaidinti bet ką. Man nesvarbu, nes Alexis – draugas, noriu jam padėti.
Iš pradžių bičiulis pasiūlė kitą vaidmenį – keistuolės būrėjos Erikos, kurią galiausiai vaidino aktorė Jennifer Tilly. Tai buvo geras vaidmuo.
Vėliau paskambinęs jis pasiguodė, kad būrėjos vaidmeniui gauti aktorę yra paprasta, o elitinės prostitutės Alisos vaidmeniui tinkamos artistės jam nepavyksta rasti.
Keista, bet skaitydama scenarijų galvojau, kad visi vaidmenys šiame filme įdomūs ir geri. Jaučiausi kaip vaikas saldainių parduotuvėje: noriu ir to, ir anas skanus, o šio dar neragavau.
– Ar nebaugino, kad teks įsikūnyti į laisvo elgesio moters vaidmenį?
– Ne. Vaidinau moterį, kuri uždirbo neblogus pinigus parduodama specifines savo paslaugas tam tikriems klientams. Priėjusi tam tikrą gyvenimo etapą ji nutarė atidaryti savo meno galeriją.
Alisa mėgsta šiuolaikinį meną. Ji nusprendė pakeisti savo gyvenimą – filmas ir yra apie tai.
– Apsinuoginti prieš kino kamerą – drąsa ar aktoriaus profesijos neišvengiamybė?
– Jokios drąsos čia nėra. Viskas yra labai sąlygiška. Juk nuėję į paplūdimį nesistebime ten matydami moteris su maudymosi kostiumėliais.
Tačiau jei į šią kavinę būčiau įžengusi su maudymosi kostiumėliu, likčiau nesuprasta, sulaukčiau šiokių tokių reakcijų.
Apie nuogą kūną yra įvairiausių nuomonių ir visas jas gerbiu. Mano požiūris paprastas. Mano kūnas – tai aš, dalis manęs. Tai mano instrumentas.
Prisimenu Aleksejaus Balabanovo juostą „Karas”, kur vaidinau įkaitę. Likus porai mėnesių iki filmavimo režisierius man papasakojo, kokią sceną sugalvojo: aš esu įkaitė, iš manęs tyčiojasi, o aš sakau, kad jie man neleidžia net nusiprausti.
„Ach, tu nesiprausei?! Mes tave išprausime!” Pririša virvę prie kaklo ir meta tą moterį – t.y. mane – į kalnų upę. Kūnas nusėtas mėlynių, moteris iškankinta.
Tai vaizdas, kuris pasakoja filmo istoriją. Ši scena padeda režisieriui išsakyti savo mintį. Man nekilo jokių klausimų dėl nuogybės.
Visada savęs paklausiu, ar pasitikiu režisieriumi, ar mūsų skonis sutampa. Niekada nebuvo taip, kad sutikčiau filmuotis tokioje scenoje, o paskui nusivilčiau ar būčiau susierzinusi.
Man gyvenime sekėsi. Dirbau su žmonėmis, kuriais pasitikėjau ir mūsų skonis sutapo. Aš juk artistė, neskirstau vaidmenų į gerus ir blogus, plikus ir apsirengusius.
O seksas... Mes juk galime apsimesti, kad tai nėra dalis mūsų gyvenimo. Tačiau tai ir bus tik apsimetimas. Ir sovietų laikais nebuvo nei sekso, nei prostitučių.
Pacituosiu spektaklio „Džekomo variacijos”, kuriame vaidinu su Johnu Malkovichiumi, Kazanovos žodžius: „Šimtai tūkstančių knygų yra parašyta būtent apie tai.”
– Jaunos žvaigždutės dažnai karjerą pradeda nusifotografuodamos nuogos.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
