Su malonumu pasižiūrėjau Zitos Kelmickaitės „Ryto suktinį“ (LRT televizija), kuris buvo skirtas skulptoriui Stanislovui Kuzmai. Kiek daug intelektualių žmonių netikėtų dalykų papasakojo apie šią vasarą Anapilin iškeliavusį skulptorių. Kalbėjo ir menininkai, ir medikai. Lietuvoje tiek daug įdomių žmonių. Kodėl mes taip retai matome juos per televizorių?
Visuomet smagu žiūrėti Algimanto Čekuolio laidą (LRT televizija) — ačiū jam, kad jis yra. Įdomi kultūros laida „Durys atsidaro“ (LRT televizija), kurią veda Lolita Bytautaitė. Gaila, kad tokių laidų TV programose tenka ieškoti su žiburiu. Anksčiau kultūros laidų būdavo daugiau, jos buvo ilgesnės ir išsamesnės. O dabar madingas žodis “formatas”, kuris įspraudžia į rėmus, skurdinančius ir prastinančius laidą.
Apmaudu, kad gerų laidų tenka ieškoti tarp daugybės tuščių, eterį teršiančių projektų.
Vakare geriausiu laiku įsijungi televizorių ir randi laidą, nuo kurios šiaušiasi plaukai, — „Radžis ieško žmonos“ (LNK). Tai absoliutus nesąmonių kratinys. Pasibaisėjau sužinojusi, kad šios laidos aukšti reitingai. Tokio moters orumo ir vertybių pažeminimo nesu mačiusi niekur. Laidą, kurioje taip atvirai šaipomasi iš moterų, reikėtų uždrausti.
Juk tie, kas ją žiūri, matyt, daro išvadą, kad tapti Radžio žmona yra nepaprasta laimė. Gyvenimo tikslas, siekiamybė. O juk tokias laidas žiūri daug jaunų, dar nesusiformavusių žmonių, neturinčių tvirtos nuomonės ir greičiausiai manančių, kad tai šaunu.
Kažkoks Radžis šaiposi iš merginų projekte, kuriam leidžiami didžiuliai pinigai. Tai parodo ne tik mūsų moralines ir estetines vertybes — atrodome kvailėjanti tauta. O kadangi mūsų nedaug, tai labai matosi.
Kai po to įsijungiu skurdaus biudžeto kultūros laidas, kaupiasi ašaros.
Reikėtų daugiau tokių laidų kaip „Lietuvos tūktantmečio vaikai“ (LRT televizija) arba iš ekranų dingę „Vunderkindai“ (rodė LRT televizija). Gaila, kad šis projektas baigėsi — jame atsiskleidė daugybė talentingų vaikų.
Gražūs ir šokių projektai, tačiau anksčiau jie man patiko labiau. Dabar jų per daug, jie rodomi per dažnai. Juk net skaniausi saldainiai, nuolat valgomi, pasidaro koktūs.
Anksčiau šokių projektus ne tik žiūrėdavau, bet ir balsuodavau už patinkančias poras. Tačiau šie konkursai pamažu išsigimė, virto karnavalais, šokėjams ir vedėjams trūksta profesionalumo.
Televizijos ekrane yra daugybė nežinia kaip ten patekusių žmonių, kurie kalba vienu ir tuo pačiu „Olialia pupyčių“ tonu — perima kvailas intonacijas, manieras. Atrodo, kad niekas nemoka normaliai šnekėti. Tebūnie ten ir tos „pupytės“, bet tegul jos būna savo vietoje.
Gerai, kad yra laidų vedėjų, kurie sugeba išlikti savimi. Tikri televizijos profesionalai — Rita Miliūtė, Edita Mildažytė (LRT televizija), Edmundas Jakilaitis (“Lietuvos ryto” televizija). Gražu žiūrėti ir klausytis, kaip jie atlieka savo darbą, kuris duoda netgi apčiuopiamų rezultatų. Tokių žmonių televizijose norėtųsi matyti daugiau.
Įdomios Nomedos Marčėnaitės „Skanių pokalbių“ laidos (BTV). Gaila, kad jos rodomos nelabai patogiu laiku. Ji sumaniai prakalbina žinomas asmenybes.
Prie TV profesionalų priskirčiau ir Rūtą Mikelkevičiūtę. Tačiau kai pamatau vedančią politinių diskusijų, vėliau — pokalbių laidą, o dar vėliau — pramoginį šou, susisuka smegenys. Ar profesionalu taip blaškytis iš laidos į laidą, iš žanro į žanrą?
Ar įsivaizduojate R. Miliūtę, vedančią šokių konkursą, arba E. Jakilaitį, vaidinantį „Dviračio šou“? (Beje, gaila, kad šioje laidoje neliko pelių politologių.)
Stengiuosi nesiklausyti žinių. Neturiu priekaištų jų vedėjams, tačiau žinios kažkodėl dažniausiai prasideda kriminalais. O tai veikia neigiamai. Kol prieinama iki skyrelio „Kultūra“, pavargstu girdėti, kaip kas nors ką nors nužudė, apiplėšė, nutrenkė... (O kur dar „Kedžių“ kanalo naujienos!) Tuomet turi rinktis — arba išjungi TV, arba nieko nekaltinti dėl savo pašlijusių nervų.
Televizija — stiprus vampyras, todėl su ja bendrauti reikia atsargiai.
Apie lietuviškus TV serialus negaliu kalbėti objektyviai, nes pati juose filmuojuosi. Tačiau apie tuos, kuriuos esu mačiusi, turiu gerą nuomonę.
Tik nežinau, ar jų turi būti tiek daug. Kita vertus, visame pasaulyje kuriama daug serialų.
Yra ir geroji šio reikalo pusė — juk serialai yra mūsų, aktorių, duona. Vis dėlto juos kurti, kaip ir bet kokį kitą darbą dirbti, turi profesionalai.
Mėgaujuosi TV ekrane matydama profesionaliai vaidinantį aktorių, tačiau nuo mėgėjiškos vaidybos mane išberia.
