Vilniečius aktorius M. Stonkų ir Š. Banevičių domėtis politikos įvykiais įpareigoja darbas humoro laidoje „Dviračio šou”.
Antraip vargu ar juodu laisvalaikiu diskutuotų apie Seimo rinkimų rezultatų įvertinimą Konstituciniame teisme ir būsimos Vyriausybės formavimą.
Jeigu nekurtų politologų medinukų Buratino (Š. Banevičius) ir Pinokio (M. Stankus) vaidmenų, aktoriai vis vien dažnai susitiktų.
Juos sieja pomėgis žiūrėti krepšinio rungtynes ir kompiuteriniai žaidimai. Neišskiriami draugai mėgsta šnekėtis ir apie kasdienius reikalus ar nuotykius. Bičiuliai vienas nuo kito neturi paslapčių.
– Ar politikuojant humoro laidoje jums patiems nebūna juokinga dėl medinukų įžvalgų? – paklausiau aktorių.
Mantas: Visada būna juokinga, bet mokame susivaldyti nuo kikenimo.
Šarūnas: Televizijoje galima daug ką iškirpti. Laidos kūrėjai mūsų siužetus gerokai pakarpo. Jeigu viską parodytų, žiūrovai mūsų nesuprastų. Be to, vien tik žvelgiant iš šalies į Mantą mane ima juokas.
– Ar emocingai diskutuodami nebijote, kad gali nukristi ilgos dirbtinės nosys?
Mantas: Kaip nebijome, kad gali nukristi rankos, taip nėra ko baimintis, kad galėtų nukristi ir nosis. Ji tapo mūsų kūno dalimi.
– Iš ko jos pagamintos?
Mantas: Negalime atskleisti paslapties, nes žmonės prisigamins tokių nosių. Lietuvoje atsiras daugiau politologų Buratinų, Pinokių, kurie mums sudarys konkurenciją.
Šarūnas: Mūsų nosys – autentiški kūriniai, daryti specialiai mums. Jomis neprekiaujama turguje ar žaislų parduotuvėje.
– Politologinius postringavimus kuriate prieš filmavimą ar jie atsiranda ekspromtu?
Mantas: Siužetus kuria gyvenimas: politikai, pramogų pasaulio atstovai padiktuoja įvairių įvykių.
Šarūnas: Turime didelį užnugarį – daug protingų žmonių, sekančių aktualijas ir gebančių rašyti scenarijų.
Mantas: Mūsų komandoje – geriausi šalies rašytojai ir humoristai.
– Ar patys domitės Lietuvos politika?
Šarūnas: Pasakysiu rimtai: prieš man persikūnijant į medinį politologą, maniau, kad domiuosi politika. Juk kasdien žiūriu žinių laidas, pavartau laikraščius. Paskaitau ne vien horoskopą, bet ir tai, kas rašoma pirmame puslapyje.
Bet kai pradėjau dirbti humoro laidoje, supratau, jog nė velnio politikoje nesuprantu. Juk politikos Lietuvoje yra daug ir įvairios. Požiūrių gali būti dešimtys.
Mantas: Domėjausi politika ir iki tapdamas medinuku, bet mano akiratis dar labiau išsiplėtė filmuojant laidos siužetus. Per filmavimus sužinau nemažai naujienų. Neabejoju, kad mums abiem reikėtų daugiau pasidomėti politiniais įvykiais.
Šarūnas: Mūsų užnugaris yra pasiekęs tokį aukštą profesionalumo lygį, kad nežinau, ar jį pasieksime.
– Ar galėtumėte dirbti politologų medinukų duete, jeigu skirtųsi jūsų politinės pažiūros?
Mantas: Kiekvienas turime savo politines pažiūras, bet dėl jauno amžiaus negalime jų įvardyti. Tai yra privalumas. Kai abu pasensime, galėsime įvardyti aiškias savo politines pažiūras. Dabar mes mėgaujamės gyvenimu.
– Ar manote, kad jūsų charakteris panašus?
Šarūnas: Abu skiriamės kaip diena ir naktis. Todėl sudarome gražią parą (dieną ir naktį), o ne porą.
– Bet televizoriaus ekrane dėl dirbtinių nosių, ūsų ir kepurių judu labai supanašėjote.
Šarūnas: Ne veltui sakoma, jog gyvendami ilgai kartu supanašėja vyras ir žmona arba šeimininkas ir jo šuo. Mantai, tu – ne šuo. Gal aš. (Juokiasi.)
– Kaip susiklostė, kad gyvenote viename kambaryje?
Mantas: Vienas kito dėka įstojome į akademiją. Jeigu tuomet vienas kitam nebūtume pasimaišę po kojomis, būtų galėję nutikti ir taip, kad nebūtume tapę akademijos studentais.
Šarūnas: Jis – žemaitis baltu švarku. O aš – kaunietis, kaklą pasipuošęs stambia grandinėle ir sportiniais marškinėliais. Neįmanoma buvo vienas kito nepastebėti.
Mantas: Per egzaminą reikėjo duetu paruošti etiudą – improvizacinį pratimą. Susižvalgiau su Šarūnu. Atlikome puikų etiudą, kuris mums padėjo įstoti į akademiją.
Šarūnas: Po sėkmingo egzamino sakau: „Gal gyvename kartu?”
Mantas: Taip prasidėjo mūsų bendras gyvenimas. (Juokiasi.)
– Kuris jūsų bendrabučio kambaryje plaudavo grindis, ruošdavo valgį?
Mantas: Aš viską darydavau.
Šarūnas: Jis buvo nuostabus kambario draugas. Mantas – pedantas.
Mantas: Man nebūdavo pikta, kad Šarūnas nepadeda tvarkytis. Jis taip gražiai mokėdavo už tai padėkoti. Tvarkydavausi tik dėl to, kad Šarūnas pasakytų ačiū.
Šarūnas: Mūsų santykiai lankstūs. Bendrabutyje bet kokius konfliktus sugebėdavome išspręsti diplomatiškai. Vienas kito nebuvome pasiuntę ant trijų raidžių.
– Mantai, esate laimingai vedęs. O koks jūsų draugo statusas?
Šarūnas: Laimingai įsimylėjęs.
– Ar Mantui ir jo žmonai Indrei pristatėte savo mylimąją?
Šarūnas: Jie visas mano mylimąsias matė.
– Kokia moteris šiuo metu yra šalia jūsų?
Šarūnas: Išduosiu tiek – graži moteris.
– Mantai, ar Šarūnui reikėtų vesti?
Mantas: Jam spręsti. Bet pasakysiu atvirai: kažin ar jis geresnę moterį rastų.
– Mantai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus dukrai Cecilijai?
Mantas: Pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Džiaugiamės su žmona ja kasdien. Cecilijai – trys su puse mėnesio.
Juokauju, kad dukrytė – šokių projekto, kuriame tiek pat laiko dalyvauju, vaikas.
Šarūnas: Dėl to retai nueini su manimi į krepšinio rungtynes. Gimus vaikui, buvome tik vieną kartą.
Mantas: Paaugs vaikas, nueisime dažniau.
