Pageltusiais lapais nusidažiusia Kauno Laisvės alėja sparčiai atžingsniuojanti rudaplaukė aktorė išsiskiria iš minios.
Nors moteris be ryškaus makiažo ir išskirtinių drabužių, jos veidas švyti: lūpos šypsosi, akys blizga. To nepaslepia net didelis išskleistas skėtis.
„Dievinu tokius orus. Kai lyja be vėjo”, – pasisveikinusi ištaria Daiva.
Mėgaudamasi rudeniniu lietumi moteris siūlo lėtu žingsniu traukti į kurią nors kavinę, kuo arčiau Kauno dramos teatro. Po pokalbio ji skubės į naujo spektaklio, statomo pagal Juozo Tumo-Vaižganto komišką apsakymą „Žemės ar moters”, repeticiją.
Įsitaisiusi prie stalo vienoje iš nedidelių ir jaukių Laisvės alėjos kavinukių aktorė užsisako žaliosios arbatos su jazminais ir citrina. Tai vienas jos labiausiai vertinamų energijos ir žvalumo receptų prieš bene kasdienį kelias valandas trunkantį pasirengimą naujam jaunamartės Pelanijos Gražienės vaidmeniui.
– Jaunamartės vaidmuo jums nėra labai tolimas. Juk pati ne taip seniai ištekėjote.
– Vaižganto laikais vedybų procesas gerokai skyrėsi nuo šiandieninių vestuvių. Tuomet poros dažniausiai iki vedybų taip ilgai nedraugaudavo, negyvendavo kartu, net vienas kito nespėdavo gerai pažinti.
O mes su Vytautu iki vestuvių puikiai pažinome vienas kitą. Susituokėme po šešerių pažinties metų.
– Kaip Vytautas atsirado jūsų gyvenime?
– Mūsų teatre aviacijos įmonė, kurioje Vytautas tuomet dirbo transporto inžinieriumi, šventė savo veiklos sukaktį. Prieš pokylį buvo užsakytas nuotaikingas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis „Ar tu prisimeni tą melodiją?”, kuriame aš vaidinau.
Įprastai po vaidinimo aktoriai iškart skuba į namus, tačiau tąkart mūsų komanda turėjo dar vieną repeticiją prieš kitą spektaklį miesto šventėje. Susėdome tarnybinėje teatro fojė ir laukėme režisieriaus.
Maždaug po pusvalandžio prie mūsų priėjo vienas iš įmonės jubiliejų šventusių vadovų ir pasakė, kad žiūrovus sužavėjo spektaklis. Todėl, jei aktoriai sutiktų, jie bent trumpam kviečiami į pokylį.
Vos prasivėrė durys į erdvę, kur vyko linksmybės, pamačiau vyrą, kuris rankose laikė dvi vyno taures ir bėgo manęs link. Kiek pasitraukiau, nes maniau, kad jis gėrimą neša kažkam kitam, tačiau ištiesęs vieną taurę nepažįstamasis man tarė: „Čia ta gražioji mergaitė.” Pakėlėme taures už pažintį, užsimezgė pokalbis.
– Prisimenate, apie ką pirmąkart kalbėjotės?
– Žinoma. Pamaniau, jeigu jau su aviacija susijusių žmonių šventė, vadinasi, galiu drąsiai užsiminti apie svajonę šokti parašiutu, kurią puoselėjau maždaug dešimtmetį.
Vytautas tuomet atsakė trumpai: „Be problemų.” Po to pridūrė, kad visus aktorius galiu pakviesti šokti parašiutu drauge. Mūsų pokalbis nutrūko, kai tik atvyko režisierius.
Prieš man išvažiuojant apsikeitėme telefono numeriais. To pokalbio neužmiršau, tačiau jam didelės reikšmės neteikiau. Nežinojau, koks Vytautas yra žmogus, ko verti jo pažadai. Neatmečiau galimybės, kad viskas vyko tik pokalbiui palaikyti.
– O parašiutu vis dėlto šokote?
– Taip. Tačiau po kelių mėnesių, nes vasarą buvau labai užsiėmusi teatre. Vytautas šokti pasiūlė gerokai anksčiau – maždaug po mėnesio. Prisimenu rytą, kai 8 valandą suskambo mano telefonas. Ekrane pamačiau užrašą „Vytas parašiutas”. Taip tąkart teatre jį įtraukiau į telefono adresinę.
„Su vardo diena, Daiva”, – nustebau išgirdusi jo balsą. Po to Vytautas pradėjo pasakoti, kad buvo sugedęs jo telefonas, kuriame buvo mano numeris.
Jį neva bandė surasti skambindamas į teatrą, tačiau negavo. Po to kažkokiu būdu pavyko rasti. Tada tokia istorija man neatrodė įtikinanti, tačiau gerokai vėliau sužinojau, kad tai, ką jis pasakojo, buvo tiesa.
Pasveikinęs su vardadieniu jis iš karto prabilo apie šuolį parašiutu. Išgirdęs, kad ruošiuosi premjerai, todėl pramogas kuriam laikui teks atidėti, ištarė: „Kaip pasakysi.” Man patiko, kad nespaudžia.
– Kuris pirmas žengėte artimesnės pažinties link?
– Šia prasme abu esame labai konservatyvūs. Manau, pirmuosius žingsnius turi žengti vyras.
Pirmąją dieną per premjerą jis atėjo į teatrą, įteikė didelę puokštę gėlių. Antrąją dieną vėl gavau gėlių, tačiau išgirdau, kad puokštė nuo slapto gerbėjo. Tai man pasirodė keista, nes jokių paslaptingų gerbėjų, kurie neštų gėles ar dovanas, niekada neturėjau. Numaniau, kad tai galbūt Vytauto dovana.
– Jis buvo atkaklus?
– Vieną vakarą Vytautas paskambino ir pakvietė susitikti. Atsakiau, kad vakare ilga repeticija, be to, esu kiek peršalusi, skauda gerklę. Tačiau jis vis tiek pasisiūlė laukti prie teatro.
Tąkart repeticija gerokai užsitęsė, po jos suskubau į namus. Važiuojant dingtelėjo mintis – o jeigu jis dar laukia? Paskambinau ir sužinojau, kad Vytautas – prie teatro.
Tai, ką išvydau įlipusi į jo automobilį, maloniai nustebino. Ant sėdynės gulėjo termosas su arbata nuo kosulio ir indelis su medumi. Tą vakarą važinėjomės apytuštėmis Kauno gatvėmis ir kalbėjomės. Abu turėjome skaudžios gyvenimiškos patirties, sukrečiančių išgyvenimų.
– Kalbate apie jūsų ir Vytauto nenusisekusias santuokas?
– Kai susitikome, abu buvome išsiskyrę, nors iki to vakaro vienas apie kitą nieko nežinojome. Pasirodo, Vytauto šeima iširo anksčiau.
Mano santuoka su aktoriumi Ridu Žirguliu į šipulius buvo subyrėjusi visai neseniai. Skyrybos ir man, ir jam nebuvo lengvos. Todėl vienas kitą supratome, palaikėme.
– Kada supratote, kad Vytautui galite patikėti širdį?
– Vytautas tikino mane įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio, vos išvydęs scenoje. O man reikėjo daugiau laiko.
Apsisprendžiau iš karto, kai pajutau, kokios panašios mūsų mintys ir požiūris į šeimą, partnerystę, gyvenimą.
Šis abipusis ryšys tarp mūsų yra nuo pat pradžių ir jis vis stiprėja. Kuo toliau, tuo labiau mūsų mintys artėja. Neretai net vienas kitam skambinti nutariame tuo pat metu, todėl abiejų telefonai būna užimti. Būna, kad aš sugalvoju ką nors, o Vytautas man žodžio nepratarus jau prabyla apie tai. Pasitaiko, kad net sapnuojame tą patį.
– Po vienu stogu gyvenote šešerius metus. Kodėl nusprendėte susituokti?
– Vytautas pasipiršo. Svarsčiau, mąsčiau ir sutikau. (Juokiasi.)
– Kokios buvo sužadėtuvės?
– Prieš trejus metus Naujųjų metų išvakarėse vaidinau šventiniame spektaklyje. Vytautas tuo metu Naujųjų sutiktuvėms ruošėsi mūsų sodyboje pakaunėje.
Po pasirodymo apie 22 valandą aš taip pat atvažiavau į sodybą. Joje buvo ne tik jis, bet ir pusė mano giminės. Svečiai taip neįprastai maloniai su manimi elgėsi, kad akimirką pamaniau, ar jie nebus susikivirčiję su mano išrinktuoju.
Prieš vidurnaktį mirkome kubile, tačiau visų elgesys ir toliau buvo labai keistas. Aplinkui buvo šnabždamasi, bėgiojama, kažkas slaptai nešiojama. Laikrodžiui išmušus dvyliktą staiga ant manęs pabiro rožių žiedlapiai, o Vytautas visiems džiūgaujant maudamas sužadėtuvių žiedą ištarė: „Būk mano žmona.” Tai paliko neišdildomą įspūdį.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
