Makiažo meistrė Vaida Venckutė (36 m.), kuri nuolat gražina scenos, kino, mados ir verslo garsenybes, savo namuose Vilniuje priglaudė ne vieną pamestą keturkojį.
Pirmasis Bliuzas atkeliavo prieš penkerius metus iš Varniuose vykusio festivalio „Bliuzo naktys”, kurį Vaida padeda rengti savo gyvenimo draugui. Ten klaidžiojo vos kelių mėnesių šunytis. Kai šeimininkas neatsirado, Vaida jį pasiėmė su savimi.
Susipažinusi su avalynės dizainere Rūta Rimšeliene, kuriančia vadinamuosius gyvybės vagonėlius, Vaida dar labiau pasinėrė į globą. Jos rūpesčiu festivaliuose „Bliuzo naktys” ir „Galapagai/Roko naktys” pradėtos rengti akcijos kartu su gyvūnų globos įstaigomis, joms renkami pinigai.
Netrukus V. Venckutės namuose atsirado antras augintinis – Piratas. Kaip liūdnai juokavo namiškiai, turbūt baisiausias šuo visame Vilniuje.
„Piratas sirgo, jį reikėjo gelbėti tikrąja to žodžio prasme. Bet pagijo, sustiprėjo. O ir namuose abiem šunims buvo linksmiau”, – pasakojo Vaida.
Praėjusią vasarą po kelerių metų gyvenimo Vaidos namuose Piratas nugaišo.
Neseniai moteris vėl išgirdo pagalbos šauksmą – reikėjo gelbėti net kelis šunis. Kartu su fotografe vilniete Agne Gintalaite jos pasidalijo tos pačios vados šuniukus. Tuo labai apsidžiaugė Vaidos sūnus Mantas, kuris liūdėjo netekęs Pirato.
„Žmogaus misija – rūpintis silpnesniu. Tai turėtų būti skiepijama nuo mažens, – mano Vaida. – Ar augintiniai nepridaro bėdos, ar nuo jų nepavargstama? Net ir nuo mylimų žmonių pavargstame. Kita vertus, mano globotiniai nieko nedrasko, o komandas supranta net iš žvilgsnio. Greičiausiai siaubingi patyrimai juos išmokė būti itin jautrius ir supratingus.”
Fotografė Agnė Gintalaitė (36 m.) augina tris šunis. Jų atsiradimas menininkės gyvenime atspindi jos pačios vertybių pokyčius.
Agnė įtaria, kad jos auginamas Jorkšyro terjeras Juozukas į Lietuvą buvo atgabentas kontrabanda iš Lenkijos.
Agnė šuniuką rado pagal skelbimą internete. Viduržiemį jai į namus buvo atgabentas išbadėjęs, pilnas blusų, erkių ir per anksti atskirtas nuo kalės šuo.
„Jis atrodė labai negražiai, bet išsigandusi dėl jo gyvybės sumokėjau ir parsinešiau delno dydžio padarėlį namo”, – teigė Agnė.
Moteris džiaugiasi, kad Juozukas užaugo sveikas ir net yra didesnis už savo veislės šunis.
Kitas A.Gintalaitės augintinis – Bilis, Džeko Raselo terjeras. Tokio ji visuomet norėjo. Pirko jį iš gerų žmonių.
„Su tokiu vaikščiodama jaučiausi labai šauni ir stilinga. Kodėl kalbu būtuoju laiku? Nes dabar elgčiausi kitaip – niekada nepirksiu jokio gyvūno, kol beglobių pilnos prieglaudos.
Daugelis nori nematyti negerų dalykų, nes tada ir sąžinė rami. Ir aš taip elgiausi. Bet vieną dieną suvokiau, kad galiu prisiimti dalelę atsakomybės.
Taip atsitiko ir su Pita – našlaite mišrūne. Jos nuotrauką pamačiau internete, paskambinau į „Grindą”. Pitą paėmiau, nes nenorėjau, kad ji netektų gyvybės.”, – pasakojo Agnė.
– Yra manančių, kad geriau rūpintis ne šunimis, o vaikais ir senukais.
– O kodėl manote, kad nesirūpinu? Su bendraminčiais iš humanistinės meno mokyklos „Baltas lapas” važinėjome po vaikų namus ir vedėme meno terapijos pamokas, tai darėme be jokios paramos, savo lėšomis.
O tie, kurie nesirūpina gyvūnais arba žiauriai su jais elgiasi, gali būti pavojingi ir žmonėms.
– Kokių patiriate nepatogumų augindama kelis šunis?
– Trys šunys namuose – siaubinga. Rytais reikia keltis anksti ir juos vedžioti, net sekmadienį, net kai lyja ir sninga. Kai norime kur nors išvykti, tenka ieškoti, kur šunis palikti.
Kartais vieną ar kitą šunį nusivedame į svečius, šeimininkams prasideda alergijos priepuolis, tada mūsų į svečius nebekviečia.
Vis daugiau laiko praleidžiame kartu, visa šeima. Niekur nesinori sprukti vakarais. Mūsų rūbai nuolat aplipę gaurais.
– Žmonės mėgsta klausti: kas iš to? Kas, Agne, jums iš to?
– Gal taip veikia mano motinystės instinktas? Turiu tik vieną vaiką! O gal tikrai tai nesąmonė, juk jokios naudos iš šunų. Jie senatvėje vandens stiklinės nepaduos. Prisiminiau vaikišką filmą „101 dalmatinas”. Ten buvo ponia, kuri pavogė šuniukus, nes norėjo aiškios naudos – pasisiūti kailinius.
Ji buvo tokia nelaiminga! O kiti veikėjai, kuriems parūpo, kad šuniukai liktų gyvi, visai negalvojo, kas jiems iš to, tiesiog gyveno – jie patyrė meilę, draugystę ir nuotykių.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
