Klausimo, kas paskatino ar privertė daugybę metų šokiams choreografiją kūrusį žmogų lįsti į televizijos šokių projektą „Šok su manimi”, sulaukiu dažnai.
Atsakau paprastai ir aiškiai: norėjosi pačiam prisiliesti prie kitokių nei gatvės šokių, pamatyti, ar būdamas 42 metų sugebėsiu išmokti suktis valso, rumbos, sambos ir kitokiu ritmu.
Juk iki projekto mano sportinių šokių patirtis buvo kukli – per mokyklos išleistuvių vakarą su motina šokau Vienos valsą.
Tai, ką darau dabar, – didelis išbandymas ir neįkainojama mokykla. Kaip man sekasi? Manau, tobulėju.
Šokti poroje man iššūkis. Po daugybės metų individualių šokių apsiprasti, kad šokių aikštelėje esi ne vienas, neįprasta. Juk gatvės šokiuose kovoji pats, o projekte apie siekį ir rezultatą turime galvoti dviese.
Džiaugiuosi, kad galiu šokti su Egle Straleckaite. Nėra geresnės partnerės. Ji ne tik stengiasi ilgiau neiškristi iš projekto – trokšta, kad iš tikrųjų išmokčiau šokti, todėl muštruoja kaip reikiant.
Sau taip pat esu labai reiklus, todėl mūsų pasirodymų nenoriu paversti vien pramoga. Kiekvienam naujam šokiui paruošti reikia nemažai pastangų. Man, gatvės šokėjui, reikėjo išmokti laikytis taisyklių, mat iki šiol jas visada laužydavau.
Dabar ne tik repetuoju naujus žingsnius ir derinius, bet ir mokausi taisyklingos šokėjų stovėsenos, tikslių judesių.
Gatvės šokiai neturi tiek svarbių smulkmenų kiek standartiniai.
Vaikystėje nešokau. Tada man atrodė, kad šokiai – mergaitėms, o vyrai privalo sportuoti. Daug metų lankiau lengvąją atletiką, šokinėjau į aukštį.
Kai įstojau į tuometį Kūno kultūros institutą, užsirašiau į sportinio rokenrolo pamokas. Tačiau vos po dviejų mėnesių joms atėjo galas.
Pajutę malonumą šokti su kitais pamokas lankiusiais bičiuliais nutarėme neišsibėgioti ir suburti grupę. Taip atsirado grupė FU. Prasidėjo mano, kaip hiphopo šokėjo ir choreografo, karjera.
Ne vienus metus kuriu choreografiją Lietuvoje žinomoms muzikos grupėms ir atlikėjams. Pagal mano sukurtus šokius scenoje juda „Studentės”, „69 danguje”, „Pinup Girls”, Egidijus Dragūnas ir kiti. Esu nuolatinis įvairių televizijos projektų choreografas.
Man šokiai – menas. Kaskart eidamas į sceną pats turiu žinoti, kodėl ir kam šoku, man svarbi emocija, idėja. Taip pat suku galvą, kai kuriu pasirodymus kitiems.
Su daugeliu artistų sekasi dirbti ir pasiekti gerų rezultatų todėl, kad pirmiausia stengiuosi pažinti žmonių būdą, pajusti jų nuotaiką, įvertinti galimybes.
Labai svarbu įsiklausyti į kiekvienos grupės narių ar atlikėjų norus, suvokti jų vizijas. Priešingu atveju choreografo ir artistų nuomonės išsiskirs. Apie sėkmingą kūrybos procesą ir gerą pasirodymą tada net neverta svajoti.
Ką mano gyvenime reiškia meilė? Viską. Be jos jausčiausi tuščias. Tai gyvenimo ir kūrybos variklis ir viską apgaubianti paslaptis.
Prieš šešerius metus išvydau nuostabią merginą Rimą Panuškytę. Ji – Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė. Neseniai atšventėme svarbią sukaktį – trejus metus gyvename kartu.
Jaučiu, kad mūsų ryšys išskirtinis, – sutapome lyg dvi vieno obuolio pusės. Džiaugiuosi, kad pavyko sutikti žavią, nuoširdžią, rūpestingą ir švelnią moterį.
