Po truputį temo ir aš po kelių minučių pasiklydau. Staiga pamačiau ant gatvės gulinčią mirštančią žindyvę. Ant jos krūtinės gulėjo vos kelių šimtų gramų kūdikis. Jis taip pat merdėjo.
Labai gerai prisimenu tuomet kilusius sudėtingus jausmus. Išsitraukiau keliasdešimt rupijų – tiek turėjau smulkių ir padėjau ant mirštančios moters krūtinės. Nežinojau, kaip daugiau jai padėti.
Iš už kampo išlindo elgetaujantis indas ir pagriebė rupijas. Bet išsigandęs mano nuožmaus žvilgsnio padėjo pinigus atgal.
Nefotografavau žindyvės, atsidūrusios ant mirties slenksčio, nefotografavau bėgančio vagies, aš pakėliau fotoaparatą ir nežiūrėdamas į objektyvą fotografavau dangų. Tos nuotraukos visada bus gyvos mano prisiminimuose.
Vilnius man yra vienas gražiausių miestų Europoje, o gal ir pasaulyje. Bet kartu šis miestas man yra tarsi Osvencimas – darbo koncentracijos stovykla. Čia visada manęs laukia daug darbų.
Ir tik tada, kai nuslūgsta visokios šventės, parodos, knygų pristatymai, susitikimai, kai galima bent trumpam stabtelėti, tada Vilnius man yra kaip šventė.
Kur yra mano namai? Namus suvokiu širdimi, todėl Žemėje yra labai daug vietų, kurias galiu pavadinti namais.
Himalajai yra totaliniai namai. Ten gyvenau praėjusiame gyvenime ir dabar turiu padaryti gerą įdirbį, kad ten atgimčiau kitame gyvenime.
Turiu mažą dviejų kambarių butą Rytų Vengrijoje, Nyredhazos mieste.
Man nereikia daug daiktų. Išmokau ilsėtis ant medinio gulto ar čiužinio, patiesto vienuolyne ant grindų. Savo bute daugiau kaip dešimt metų miegu ant gintarinio čiužinio, sveriančio 16 kilogramų. Tai padeda mokytis nepavydėti.
Jei turėčiau skalbyklę, nebūčiau laimingesnis. Juk kai pradedu skalbti drabužius vonioje, prisimenu, kaip keliaudamas po Himalajus drabužius skalbiu upėse.
Ir televizoriaus neturiu. Kai būnu svečiuose, pasižiūriu informacines laidas apie kraštus, į kuriuos ruošiuosi vykti. Truputį civilizacijos reikia, bet ja reikia naudotis dozuotai.
Išlaikyti tvirtą stuburą padeda du dalykai – meilė ir malda. Reikia mylėti ir priešą, o tai labai sunku.
Melstis galima namuose, bažnyčioje ar tibetietiškoje šventykloje. Reikia sutankinti ir išgryninti savo vibracijas, kad maldos metu pamatytum violetinę spalvą. Tada angelui sargui gerokai lengviau apie tave informuoti aukštesnei hierarchijai. Dievo pagalba ateina greitai.
Stengiuosi bent kartą per savaitę nueiti į bažnyčią, priimti komuniją.
Iš budizmo per devyniolika metų išmokau labai daug. Tarkime, meditacija yra labai svarbi mano gyvenimo dalis.
Eidamas šviesos keliu žmogus gali atsisakyti neigiamų charakterio savybių. Pati baisiausia savybė – pavydas. Priimk save tokį, koks esi, ir mylėk žmones.
Pastaroji mano ekspedicija po Himalajus buvo devynioliktoji. Pati didžiausia ekspedicija tęsiasi 65 metus per Lietuvą, tuoj bus 29 metai – per Vengriją. Vengrijoje gyvenu nuo 1983 metų.
Reikėjo laiko atsistoti ant kojų, pelnyti vardą. Neseniai sulaukiau kvietimo tapti nariu naujai įsikūrusioje Vengrijos meno akademijoje. Valstybinių apdovanojimų esu gavęs daugiau Vengrijoje negu Lietuvoje.
Bastūno gyvenimas nėra paprastas. Vienoje pusėje – atradimai, kitoje – praradimai.
Mano santuoka, kurioje išgyvenau trejus metus, buvo tragedija. Po skyrybų man buvo uždrausta susitikinėti su sūnumi ir dukterimi. Tik kai pelnydavau kokius svarbius valstybinius apdovanojimus, gaudavau progą pamatyti vaikus. Duktė ir sūnus jau suaugę žmonės, tačiau mūsų ryšys nėra labai glaudus.
Skyrybos buvo stiprus postūmis į Rytus. Jei būčiau galėjęs reguliariai matyti vaikus, į Himalajus būčiau išvykęs vėliau ir tikrai ten nebūčiau gyvenęs po 5–8 mėnesius.
Kadangi vaikų nemačiau metų metus, laikui bėgant viso pasaulio vaikai, ypač Rytų vaikai, man tapo dievaičiais.
Vienintelė mano žmona – kuprinė. Tokia „santuoka” esu visiškai patenkintas, nes ši „žmona” manęs neišduoda, visada yra apkabinusi man nugarą.
