Akušere-ginekologe dirbanti A. Usonienė tikino žinanti, koks yra pirmasis bruožas, nuo pat gimimo lemiantis dvynių skirtumą.
Kai gimsta pirmas kūdikis, gimda susitraukia.
Anksčiau niekas negalėdavo nustatyti, ar dvyniai turi suaugusią placentą, ar ne. Todėl jei gimdymas užsitęsdavo, antras vaikas gimdavo truputį pridusęs.
Audronė gimė 15 minučių anksčiau nei Laima. Todėl Laimos gyvenimas Audronei atrodo sunkesnis.
Audronė: Tam, kuriam iš dvynių lemta pirmajam išvysti pasaulį, likimas paprastai būna palankesnis. Panašiai susiklostė ir mums. Laima gimė vėliau už mane, tad gyvenimas jai pamėtėjo daugiau išbandymų.
Ji turėjo padėti įveikti savo vyrui (aktoriui Daliui Mertinui) kraujo vėžį, ji sunkiau kovoja su antsvoriu.
Laima: Aš tuoj atsistosiu ir išeisiu iš salės. (Apsimeta supykusi.) Antras esą prastesnis gimsta.
Audronė: Jis tikrai būna lengvai padusęs.
Laima: Jeigu gimdo parą, gal. Bet per penkiolika minučių nepridusi.
Audronė: Aš kalbu ne apie tave, kalbu apskritai apie dvynius. Aš kaip gydytoja kalbu.
– Laima, ar jūs jaučiatės gyvenime pridususi?
Laima: Ne, ne. Aš tai nežinau, kaip yra mediciniškai, bet žinau, kokie būna skirtumai tarp dvynių. Teko ir su kitais dvyniais bendrauti, ir pagal save žinau – visada vienas būna aktyvesnis, o kitas – lyg iš paskos eina.
Bet aš visada seseriai sakiau: jei būčiau neleidusi jai vadovauti, tai dar neaišku, kas labiau vadovautų.
– Apibūdinkite viena kitą.
Laima: Audra ryžtingesnė už mane. Ambicingesnė, atkakliau siekianti karjeros. Aš – paprastesnė.
Audronė: Aš negalėčiau taip pasakyti. Man atrodydavo, kad tu, Laima, švelnesnė. Bet tavo gyvenimas, mano supratimu, buvo gerokai sunkesnis, tai tas švelnumas kažkaip išnyko.
Laima: Išnyko, cha! Išnyko, deja, gyvenimo eigoje švelnumas išnyko!!!
Audronė: Tikrai. Tikrai.
Laima: Išgaravo!!! Ne, dar truputį jo turiu, bet vis mažiau. Visi senstame, daromės bjauresni. (Juokiasi.)
– Ar būti dvynėmis patogu? Juk abi nuo mažens turėjote į ką atsiremti.
Laima: Aišku, buvo gerai, labai patogu. Mokykloje kartu vis būdavome, atsigindavome, jeigu reikėdavo. Drąsiau būdavo. Mes buvome apvalios, visi juokdavosi, tad tekdavo pamokyti, kad nesijuoktų. Dviese lengviau.
– Ar krėsdavote klasikines dvynių išdaigas mokykloje – apgaudinėdavote mokytojus, viena už kitą rašydavote kontrolinius darbus? Juk vaikystėje buvote panašios kaip du vandens lašai.
Laima: Kai nuvažiuodavome į Kaišiadoris pas senelius, pusbrolis Linas sakydavo: „O, Laimutės atvažiavo!”
Audronė: O aš šaukdavau: „Audrutės, o ne Laimutės!” Na, nesvarbu, kuris vardas, vis tiek bendrinis pavadinimas. Dviejų žmonių bendrinis pavadinimas. Tarsi būtume vienas asmuo.
– Ar vaikystėje tėvai jūsų nepainiodavo? Ant rankų nerišdavo skirtingų spalvų raištelių?
Laima: Man pačiai įdomu, ar kada nors nesupainiojo. Jei ir supainiojo, tai nebeatpainiojo, kas ten žino.
Iš pasakojimų žinome, kad mums, naujagimėms, iš tiesų rišdavo dirželius ant rankų – net spalvotus siūlus, kad nesupainiotų vaikų. Juk nuo mažumės augome su auklėmis, tai kas ten galėjo žinoti, kuri yra kuri?
– Nors buvote vienodai auginamos, auklėjamos ir lavinamos, vienodai gerais pažymiais baigėte mokyklą, pasirinkote skirtingas specialybes.
Laima: Aš nežinau, kodėl tu pasukai į mediciną.
Audronė: Ir aš nežinau. Skambės labai juokingai, bet lindau į medicinos sritį todėl, kad man atrodė, jog nereikės daug dirbti.
Mačiau, kaip mūsų mama medikė dirbo, ir atrodė, kad gydytojų darbo diena trumpa. Tai iš tiesų juokinga ir paradoksalu, juk dabar aš dirbu nesustodama.
– Laima, minėjote, kad, skirtingai nei sesuo, bijote kraujo.
Laima: Dabar beveik nieko nebebijau. Bet tada man atrodė, kad medicina – nemalonus darbas.
Maniau, kad gailėsiu ligonių, išgyvensiu dėl jų, ko tikras gydytojas neturėtų daryti. Jis turi gydyti, o ne rūpintis, ką jaučia sergantis žmogus.
– Jūsų tėvai juokaudavo, kad jei gims dvynukės, vieną atiduos bevaikei A.Brazausko seseriai.
Audronė: Jie iš tiesų buvo sutarę, kad jeigu jau gims dvyniai, tai vieną atiduos jai, kitą sau pasiliks.
Laima: Tai bent geri tėvai, ar ne?
Audronė: Bet viskas baigėsi taip, kad likome dviese.
– Šviesaus atminimo jūsų tėvai Algirdas ir Julija Brazauskai neretai padejuodavo, kad auginti dvynukes – sunku.
Audronė: Labai dejuodavo.
Laima: Ypač mama.
– Ar vaikystėje pešdavotės?
Laima: Negaliu užmiršti, kaip kartą mus suguldė į vieną lovą, tai Audra man trečdalį kasos išrovė! Dar dabar atsimenu, kaip skaudėjo.
– Ar tarp dvynių egzistuoja tam tikras ryšys – kai vienam skauda, skauda ir kitam?
Laima: Ai, čia niekalas. Tu tiki?
Audronė: Ne, čia yra tik pasakos.
– Pirma ištekėjote jūs, Audrone, bet nepraėjus nė pusmečiui buvo iškeltos ir Laimos vestuvės. Ar tai rodo dvynių panašumą?
Audronė: Manau, kad aplinkybės taip susiklostė, ir tiek.
– Minėjote, kad po tėvo mirties susitinkate dažniau. Kodėl?
Laima: Mums tiesiog labai lengva bendrauti, nes viena kitą iš pusės žodžio suprantame. Aš, pavyzdžiui, žinau, kas Audrai patiks, na, bent aš taip galvoju. Ne? Ko čia šaipaisi?
Audronė: Nesišaipau, gražiai, kultūringai šypsausi.
Laima: Mūsų požiūriai į daugelį gyvenimo reiškinių panašūs, argi ne taip? Todėl man ir lengva su tavimi susikalbėti, o ne su kokia kita drauge, kuriai neišaiškinsiu, ką jaučiu, ji nesupras.
– Iki 12 metų tėvai jus rengė vienodai, bet jums tai ne itin patiko.
Audronė: Mano nuomone, tai nesveikas požiūris. Kai kartais matau moteris, kurioms jau per 40 metų, o jos visiškai vienodai apsirengusios ir nusikirpusios plaukus, atrodo liguistai.
Mus iki šiol žmonės painioja, nors nesirengiame vienodai.
Dažniausiai atskiria pagal vyrą, jei šalia būna.
Bet kartais ir pagal vyrus supainioja. Kartą važiuoju Santariškių klinikose liftu, neatsimenu, gal su baltu chalatu buvau, o viena moteris klausia: „Oi, daktare Mertiniene, tai jūs dar ir čia dirbate?”
Laima: Kai aš nueinu į Santariškes, visi su manimi sveikinasi, net nesiginčiju. Einu ir linksiu galva.
O kartą atėjo pirkėja į mano medžiagų parduotuvę ir vaikšto išsigandusi. Klausiu jos, kas atsitiko? O ji: „Aš neseniai pas jūsų seserį medikę buvau – kai dabar jūs kalbate, atrodo, kad čia mano gydytoja stovi.
Dar juokingiau būna, kai kalbina nepažįstamas žmogaus, klausia ko nors apie mediciną, sakau, kad supainiojo, aš – sesuo. O jis: „Kokia sesuo? Daktarė gi jūs, ne sesutė!”
Visą pokalbį žiūrėkite pirmadienį 22 val. 30 min. „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Gyvenimo būdas”.
