Spalvingą gyvenimą gyvenanti vilnietė V.Badaraitė kasdien dažniausiai dėvi juodus drabužius. Jais moteris šiuo metu maskuoja savo apkūnumą.
Juodi rūbai V.Badaraitei neleidžia pamiršti ir anapilin išėjusių mylėtų žmonių. Prieš šešerius metus iš gyvenimo pasitraukė skandalingai pagarsėjęs jos mylimasis, „Status” finansinės pramoninės grupės įkūrėjas bei savininkas V.Bieliauskas. Prieš puspenktų metų V.Badaraitė neteko savo motinos Stefanijos.
Jauna moteris patyrė šilto ir šalto: meilę, išsiskyrimą, prabangaus gyvenimo skonį, netekties skausmą ir teismų maratoną dėl esą pasisavintos stambios pinigų sumos.
Ištvėrusi likimo negandas V.Badaraitė iš naujo kabinasi į gyvenimą.
– Kodėl naują gyvenimo etapą pradėjote nuo realybės šou „Pragaro virtuvė”? – paklausiau V.Badaraitės.
– Man labai patiko amerikiečių televizijos šou „Hell’s Kitchen”, kurį vedė garsus britų kulinaras Gordonas Ramsay. Žiūrėdavau ir kitas G.Ramsay vedamas laidas, kuriose jis ruošdavo valgį savo namų virtuvėje.
Viename draugų vakarėlyje buvau prasitarusi, kad nedalyvaučiau jokiame realybės šou, bet jeigu Lietuvoje vyktų kas nors panašaus į „Hell’s Kitchen”, norėčiau ten išmėginti savo jėgas.
Kai buvo paskelbta, kad Lietuvoje vyks toks šou, draugai man priminė: „Laikaisi duoto žodžio ar ne?”
Užpildžiau anketą ir mane pakvietė.
Mėgstu ruošti valgį. Šeštadienį galiu pusdienį sukiotis virtuvėje ir paruošti keletą patiekalų. Man patinka europietiška virtuvė – italų, ispanų, prancūzų, graikų, portugalų. Pastaruoju metu pamėgau ruošti indiškus ir tailandietiškus patiekalus.
Jeigu kur nors paragauju kokį patiekalą, namuose mėginu atkartoti jo receptą. Tačiau vieną sykį darau vienaip, kitą – kitaip. Ruošiu taip, kad patiktų mano gomuriui.
Nemažai receptų sužinau iš interneto, kulinarijos knygų, kurias paliko mano šviesaus atminimo mama. Kulinarijos knygos mane įtraukia ne mažiau negu romanai.
– Ar tik ne pomėgis suktis prie viryklės jums priaugino nemažai papildomų kilogramų?
– Svoris augo ilgai. Ketverius metus buvau visiškai abejinga sau ir aplinkai. Vieną dieną pažvelgusi į veidrodį susiėmiau už galvos. Buvo akivaizdu, jog reikia ką nors daryti, kad susigrąžinčiau dailesnes kūno formas.
– Šiuo metu esate patenkinta savimi?
– Svorio metimui – dar ne pabaiga. Juk tik prieš „Pragaro virtuvės” filmavimus šios vasaros pradžioje susigriebiau dėl savo kūno linijų. Realybės šou tvyranti įtampa ir alinantis fizinis krūvis tik dar labiau tirpdė mano kilogramus.
Norėčiau numesti dar nemažai svorio, todėl tęsiu aktyvų gyvenimo būdą: plaukioju baseine, lankau vandens aerobiką. Man patinka vandens procedūros, matyt, praėjusiame gyvenime buvau undinė. (Juokiasi.)
– Kokios dar naudos davė realybės šou?
– Išmokau techninių gudrybių, kurių stebėdama kulinarijos laidas kaip žiūrovė net nepamatyčiau. Sužinojau, kaip greitai iškaulinėti vištą.
Iš pirmo karto man nepavyko, bet antrą sykį pasisekė. Procedūra paprasta: penki peilio pjūviai – ir nė vieno kauliuko.
Be to, išmokau be lopetėlių pamaišyti daržoves keptuvėje. Pakanka atlikti tam tikrus rankų judesius laikant keptuvės rankeną.
– Ką šiuo metu lepinate savo patiekalais?
– Gyvenu su savo 68 metų tėčiu Juozu. Mama mirė prieš puspenktų metų. Jis liko našlys, be to, serga cukriniu diabetu, todėl turiu juo pasirūpinti.
Tėvas – auditorius. Jis dar dirba. Kasdien jį vežu į darbą ir iš darbo, kartą per mėnesį – į polikliniką. Esu pririšta prie jo.
Tenka kasdien šeimininkauti virtuvėje: sau ir tėčiui ruošiu valgį.
Savaitgaliais į svečius ateina teta, draugų, todėl jiems irgi tenka kentėti ragaujant tai, ką aš prikūriau virtuvėje. (Juokiasi.) Iš mandagumo ar iš nuoširdumo visi giria mano paruoštą valgį. Negirdėjau skundų dėl vaišių.
– Kaip jus paveikė motinos netektis?
– Mamą netikėtai pasiglemžė kepenų vėžys, kurio ji ilgai nejautė. Liga buvo diagnozuota vasarį, o gegužę ji mirė.
Todėl dabar labai stengiuosi saugoti vieną brangiausių man likusių žmonių pasaulyje – savo tėvą. Negaliu jo palikti vieno, išvykti kur nors toli. Kai esu šalia jo, man ramiau. Jam linksmiau, ir man neliūdna.
Dvejais metais už mane jaunesnis brolis Juozas buvo artimesnis su mama, o aš – su tėčiu. Bet ir su mama mano ryšys buvo stiprus. Viena kitą mylėjome, gerbėme. Ji man buvo ne tik mama, bet ir draugė.
Juk sunkiausiais mano gyvenimo periodais mane palaikė tik artimieji. Mamai sveikatos nepridėjo visos mano gyvenimo peripetijos.
– Po V.Bieliausko savižudybės jums buvo pareikšti įtarimai dėl esą pasisavintų daugiau nei 2 milijonų litų. Kol vyko teisiniai procesai, nesirodėte viešumoje.
– Šis periodas man buvo psichologiškai sudėtingas. Jaučiausi stipriai sukrėsta Vlado mirties. Trumpą laiką bandžiau neigti savo liūdesį eidama į renginius, nes negalėdavau namuose būti viena.
Kai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl esą pasisavintų jo pinigų, patyriau dar vieną smūgį – nerimavau, kas bus toliau.
Tuo metu sąmoningai nuo visų atsiribojau – niekam nesiruošiau teisintis arba aiškintis. Juk nežinojau, kaip teisintis, kai nesu to padariusi.
Vladas į mano sąskaitą buvo pervedęs 2 milijonus litų. Kai jis išėjo iš ligoninės, jam tuos pinigus dalimis atidaviau. Kai jam grąžinau visą sumą iki paskutinio cento, Vladas parašė raštelį, kad jis man jokių finansinių pretenzijų neturi.
Byla buvo iškelta už tai, kad man buvo pervesti pinigai, o atgal negrąžinti. Tačiau buvo ranka rašytas Vlado dokumentas. Jo buvusi sugyventinė vilnietė Evelina Byčkova bandė įrodyti, kad raštelį rašė ne jis.
Tikėjau teisėtvarkos teisingumu ir laukiau, kol bus įrodyta, kad nesu kalta. Prieš trejus metus baudžiamoji byla buvo nutraukta. Kai visa tai baigėsi, norėjau pailsėti, pabūti su savimi, pamąstyti.
– Ar tuo metu nedirbote?
– Dirbau keliose įmonėse – ir vadove, ir vadybininke.
– Gyvendama su V.Bieliausku buvote tvirtai įkėlusi koją ir į jo verslą. Jums priklausė viena „Status” bendrovių – saugos tarnyba „Ekaba”. Kaip sekėsi tvarkytis versle po mylimojo mirties?
– Visos firmos po Vlado mirties staiga atsisakė „Ekabos” paslaugų.
Manau, kad klientų neliko dėl asmeninių sumetimų. Nesigilinau, dėl ko taip atsitiko, nes nenorėjau lįsti ir į buvusios jo šeimos reikalus.
Saugos tarnyba bankrutavo praėjus pusantrų metų nuo Vlado mirties. Kitų V.Bieliausko įmonių veikla man nebuvo įdomi.
Po „Ekabos” bankroto dirbau su kultūriniais projektais. Šiuo metu turiu vienkartinių projektų. Bet ši veikla negarantuoja nuolatinių pajamų.
– Ar lankote mylimojo kapą?
– Jis palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse. Be abejo, prižiūriu jo kapą. Manau, kapą lankau ne aš viena – juk jis paliko tris vaikus, buvusią žmoną, draugę.
Tuos žmones paskutinį kartą mačiau per jo laidotuves. Esu nuo jo buvusių artimųjų atsiribojusi – nesidomiu, kas vyksta jų gyvenime, norėčiau, kad ir jie nesidomėtų manimi.
Nenoriu prisiminti to, kas man buvo nemalonu. Juk baudžiamoji byla man buvo iškelta jo buvusios sugyventinės iniciatyva. Ką ji galėjo iš manęs prisiteisti, jeigu aš nieko neturėjau, nes viskas priklausė Vladui? Negi mano asmeninius daiktus?
– Ar po jo mirties jums kas nors liko?
– Nieko. Testamento jis nebuvo parašęs. Šis gyvenimo periodas pasibaigė, prasidėjo kitas.
Gyvenu tėvo bute. O kam priklauso buvęs Vlado namas Vilniaus centre ir kas jame dabar gyvena, nesidomiu. Nežinau, kaip savo turtą tvarko Bieliauskai, Byčkovai. Man tai nerūpi.
– Su buvusiu sutuoktiniu J.Čekuoliu palaikote ryšius?
– Pastarąjį kartą jį mačiau per savo mamos laidotuves. Jam trumpąja telefono žinute pranešiau, kad mirė mano mama.
Juk jis ją pažinojo seniau negu mane. Ji buvo filologė, Liberalų sąjungos narė.
Mama mus ir supažindino, kai su ja nuėjau į vieną politikų renginį.
Todėl pamaniau, jog reikėtų pranešti Jonui apie tai, kad ji mirė. Bet jo gyvenimu nesidomiu. Stengiuosi nesižvalgyti į praeitį. Jeigu pradėčiau gyventi vakarykšte diena, man tai geruoju nesibaigtų.
Iš prigimties esu optimistė, todėl stengiuosi prisiminti tai, kas buvo gera, o ne bloga. Juk antraip – tiesus kelias į depresiją.
– Ar gyvenimas su J.Čekuoliu, kurį tuo metu viliojo kazino, nebuvo pragaras?
– Per šešerius santuokos metus buvo visko. Bet prisimenu tik gražiausias dienas. Visa kita ištryniau iš atminties.
Jei gyvenimas pasikartotų, nieko nekeisčiau. Net ir nebūčiau siekusi išsaugoti santuokos. Teisingas buvo mūsų sprendimas, kad su Jonu nesame kartu. Nebuvome vienas kitam skirti.
Nebuvo ir klaidos, kad susituokėme. Iš santuokos abu daug ko išmokome – pirmiausia, kaip gyventi su kitu žmogumi. Tai mums leido suprasti, kaip reikia elgtis šeimoje ir kaip ne.
Drįsčiau teigti, kad ne azartiniai lošimai sugriovė mūsų šeimą. Kai dar buvau kartu su Jonu, jis susidorojo su šia priklausomybe.
– Ar nesigailite dėl santykių su V.Bieliausku?
– Tas laikotarpis buvo labai intensyvus. Sąžiningai dirbau po 12–14 valandų per parą. Dirbant jo įmonėje teko daug ko mokytis.
Vladas, kaip vadovas, su manimi buvo labai griežtas. Jis niekada nesakydavo: „Sustok, palauk.” Jam darbas turėjo būti padarytas vakar.
Jis man dažnai sakydavo: „Jeigu nesugebi, nedirbk.” Aš kasdien įrodinėjau, kad sugebu dirbti.
– Ar toks mylimojo reiklumas jūsų negniuždė?
– Visa tai man pravertė „Pragaro virtuvėje”. Dirbdama su Vladu išmokau vieną gerą pamoką: atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Todėl ir realybės šou nepriėmiau asmeniškai virtuvės vadovo Liutauro Čepracko rėžtos kritikos: „Tu nieko nesupranti!” Klusniai atsakiau: „Taip šefe, nieko nesuprantu.”
Tačiau manęs jo replika neįžeidė. Juk tai buvo sakoma kaip virtuvės darbuotojai, o ne kaip Veronikai.
Ir su Vladu atskirdavome darbo ir asmeninius santykius. Po darbo nesikalbėdavome apie darbą. Juk buvome vienas kitą mylintys žmonės.
Dėl santykių su Vladu nesigailiu, nes įvyko tai, kas turėjo įvykti. Taip buvo lemta.
Tikiu, kad gyvenimas sukasi ratu. Tik vienomis aplinkybėmis lemta susitikti su vienais žmonėmis, kitomis – su kitais.
Kai antrąkart suteikiamas panašus šansas, gali pasirinkti, ar pasielgsi kaip anksčiau, ar kitaip. Tai priklauso nuo to, ko nori. Gyvenimas visada suteikia galimybių, reikia rinktis.
– Neabejoju, tikitės, kad dar sukursite šeimą?
– Tikiuosi, kad sutiksiu vyrą, kuris pamils mane ir aš jį pamilsiu. Šiuo metu esu atvira santykiams. Bet vyro neieškau, nes ir ankstesnių neieškojau. Jie savaime atėjo į mano gyvenimą.
Jeigu namuose sėdėsiu įsisukusi į chalatą ir gersiu rytinę, pietinę ir popietinę kavą prie to paties stalo žiūrėdama pro tą patį virtuvės langą, likimas nieko neiškrės.
Nebent oro balionas nukristų į mano kiemą ir bėgčiau gelbėti juo skridusių žmonių arba santechnikas į namus ateitų. Bet santechniką irgi reikia išsikviesti. (Juokiasi.)
Jau norėčiau, kad kas nors keistųsi ir mano asmeniniame gyvenime.
– Dar nesate patyrusi motinystės. Ar norėtumėte tapti motina?
– Taip susiklostė, kad iš ankstesnių santykių neturiu vaikų. Anksčiau maniau, kad esu per jauna – svarsčiau, kad vėliau atsidėsiu motinystei.
Bet neprarandu vilties, kad tapsiu mama. Juk manęs mama susilaukė būdama 35 metų, o mano brolis gimė, kai jai buvo 37-eri. Vadinasi, dar turiu laiko.
Baimino lemtingi sutapimai
Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje V.Badaraitė pradėjo draugauti su tuomečiu radijo stoties „Radiocentras” laidų vedėju J.Čekuoliu, vėliau pasukusiu į politiką.
J.Čekuolis Veronikai pasipiršo vieną Naujųjų metų naktį skambant dvylikai laikrodžio dūžių. Priimdama sužadėtuvių žiedą ir dar nesuskambus paskutiniam laikrodžio dūžiui V.Badaraitė ištarė lemtingą: „Taip.” 2000-ųjų vasarą, prieš artėjančius rinkimus į Seimą, J.Čekuolis ir V.Badaraitė Vilniuje sumainė aukso žiedus (nuotr. viršuje).
2006-aisiais V.Badaraitė jau mezgė santykius su V.Bieliausku. Ji su Vladu pradėjo draugauti būdama ištekėjusi už J.Čekuolio.
„Tačiau tuo metu ištekėjusi buvau tik oficialiai. Kartu mes nebegyvenome”, – vienoje televizijos laidoje pasakojo V.Badaraitė.
V.Badaraitė su finansinės grupės „Status” vadovu, tuo metu 39-erių V.Bieliausku pradėjo artimai bendrauti likus pusmečiui iki jo mirties.
Ši moteris į verslininko gyvenimą atėjo jam sunkiu metu. Dėl nesėkmių versle V.Bieliauskui sutriko psichika. Jam teko gydytis psichiatrijos ligoninėje.
2006 metų spalio 6-ąją V.Bieliauskas žuvo savo namuose Vilniuje. Jis rastas su šautine žaizda galvoje, rankoje buvo pistoletas.
Veronika ir Vladas ketino tuoktis. Pora buvo pasirinkusi ir datą – vestuvės turėjo įvykti 2007 metų sausio 20-ąją.
V.Bieliauskas savo draugei sužadėtuvių žiedą buvo užmovęs 2006-ųjų liepą. Tuo metu verslininkas buvo prižiūrimas psichiatrų.
V.Bieliauskas ir V.Badaraitė nenorėjo kelti vestuvių vasarą. Lemtingas sutapimas – ir Veronika, ir Vladas su savo buvusiais sutuoktiniais tuokėsi tą pačią dieną – liepos 7-ąją, tik skirtingais metais. Abiejų santuokos buvo nelaimingos._
