- Nuo pavasario dirbate “Info TV”, kur vedate žinių laidas, o neseniai pradėjote dirbti ir LNK laidoje “Diagnozė: Seimas”. Ar ne per didelis tempas? — “TV antena” paklausė laidų vedėjos.
— Taip, tempas didelis, bet aš beveik visuomet dirbau du darbus. Ir trečio — knygų vertimo — taip pat nemečiau.
— Ar spėjate pavyti įvykių srautą?
— Nuo jo niekada ir neatitrūkstame — nei aš, nei šeima. Pasitikrinti, kokiame pabudai pasaulyje, tapo tokiu pat įpročiu, kaip išsivalyti dantis ar išgerti rytinės kavos puodelį.
Retkarčiais vyras (laidų kūrėjas ir vedėjas Andrius Tapinas. — Red.) profilaktiškai paburbuliuoja, kai grįžusi iš darbo prieš užmigdama perbėgu akimis naujienas, norėdama sužinoti, kas dar pasaulyje svarbaus įvyko, — nes tuo metu, kai pas mus diena baigiasi, daug kur ji tik prasideda.
— “Diagnozė: Seimas” — politinių diskusijų laida. Kiek jums artimos politikos temos?
— Dešimt metų, kol dirbau LNK Žinių tarnyboje, su tam tikrais nukrypimais į verslą ir Europos Sąjungą (buvau LNK žinių rubrikų “Verslas” ir “Europiečiai” žurnalistė bei vedėja), buvau politinių naujienų reporterė.
Prieš tai trejus metus tą patį darbą dirbau radijuje.
Mačiau, kaip švysteli ir užgęsta politikos naujokų kometos, kaip paragavęs valdžios daugelį metų pažinotas žmogus tampa “kosmonautu”.
Kaip sako prancūzai, “c’est la vie” (pranc. — toks gyvenimas) — ir gerų tėvų vaikai kartais šunkeliais nueina. Čia toks juokelis — juk pirmasis “kosmonautas” buvo šuo.
— Laidos “Diagnozė: Seimas” herojams įteikiami lagaminai su nemalonia tema. Ar pati turite temų, kuriomis nenorėtumėte kalbėti?
— Jei jau taisyklės kaip mūsų laidoje, duokite lagaminą ir tada aš galėsiu rinktis, ar jį atidaryti. Tačiau tokiu atveju skaitytojai nesužinos, kas jame buvo.
Visi turime skeletų savo spintoje. Skirtumas tas, kad viešų žmonių — o tokie visi tampa eidami į valstybės tarnybą — spintos privalo būti atviros. O aš nesu valstybės tarnautoja.
Ar turiu skeletų savo spintoje? Žinoma, tik dabar niekaip negaliu prisiminti, į kurią iš tų daugybės lentynų juos subrukau.
— Kokioje televizijos laidoje mielai sutiktumėte dalyvauti pati ir kokioje atsisakytumėte?
— Esu laidų “Infodiena” ir “Diagnozė: Seimas” vedėja. Jose sutikau dalyvauti savo noru. Visose kitose laidose manęs, kaip matote, nėra.
— Su vyru Andriumi kūrėte laidą “Pinigų karta” (LTV). Ar darnus jūsų šeiminis bendradarbiavimas?
— Žinoma, kad ne. Riejomės kaip šuo su kate. Ir vis dėl to paties tikslo — kaip “durniai” su durelėmis.
O dabar — vėl pasaka. Aišku, su įvairiais išbandymais ir nuotykiais — be jų bet koks pasakojimas būtų nuobodus, bet kuriame istoriją. Laiminga bus jos pabaiga ar ne, parašys ant antkapio. Tikiuosi, bendro...
— Ir jūs, ir jūsų vyras Andrius verčiate knygas. Kokias knygas vertėte pastaruoju metu?
— Andrius jau daug metų neverčia, jis subrendo savo kūriniui ir aš net neabejoju, kad jo “Vilko valanda” bus perkamiausia knyga ne tik Lietuvoje.
Literatūroje, kaip ir muzikoje ar kasdieniame gyvenime, esu tvarkingai chaotiška.
Mane turi užkabinti kūrinio idėja, išpildymas, rezultatas. Tiesa, viskas turi būti viename.
Toks yra mano verstas naujausias darbas knygynuose — G.R.R.Martino “Sostų žaidimas”, pirmoji iš septynių (penkios jau parašytos) autoriaus numatytų serijos “Ledo ir ugnies giesmė” knygų.
Šiuo metu atiduodu duoklę dukrai — knygynuose, matyt, prieš Kalėdas turėtų pasirodyti mano versta distopinės mokslinės fantastikos jaunimui skirtos trilogijos pirmoji knyga “Labirinto bėgikas”. (“Aha, kai man davė vertimą, aš irgi bėgau tikrintis internete, kas ta distopinė fantastika”, — juokiasi.) (Distopinė fantastika — literatūros žanras, kurio akcentas — niūrios ateities vaizdinys, priešingas utopijai. — Red.).
Žinau, kad dukra praris ją per dieną, jei tik bus laisvas savaitgalis.
— Kokiose srityse dar jaučiatės labai stipri?
— Aš?! Jūs juokaujate? Esu labai silpna moteris...
Nors su sportu nelabai draugauju, pastaruoju metu esu įtraukta į amerikietiškojo futbolo šeiminį žaidimą, kuris nereikalauja ypatingų pastangų.
Savaitgaliais žaidžiame su šeima, draugais, kaimynais.
— Auginate du vaikus — dešimtmetę Vasarą ir devynerių metų sūnų Vakarį. Išgirdusi jūsų dienotvarkę suabejojau, ar lieka laiko šeimai.
— Oi, jūs nepažįstate mano šeimos. Jei jie pajus bent kokį dėmesio nepriteklių, išsireikalaus su palūkanomis, kokių net mafija neprašo. (Juokiasi.)
— Esate užkietėjusių keliautojų šeima. Ir susituokėte netradiciškai — kažkur Škotijoje... Kodėl tai įvyko svečioje šalyje?
— Norėjome pabėgti nuo visų ir tyliai, romantiškai atšvęsti savo vestuves. Škotija atrodė paslaptinga, atšiauri, laukinė — puikiai tiko mūsų sumanymui.
Tačiau įvyko atvirkščiai — troškome privatumo, o patekome į vietinio Portpatriko miestelio laikraščio pirmąjį puslapį.
Natūralu — apleistoje, ant stataus skardžio stūksančioje tūkstančius metų skaičiuojančioje pilyje akmenimis besikarstanti ir balta suknele besiplaikstanti nuotaka patraukė dėmesį.
O ir apie santuokos liudininkus nepagalvojome — čiupome už rankų pirmus pasitaikiusius praeivius ir paprašėme mums padėti.
Visa ši istorija, vykusi prieš 11 metų, pasirodė romantiška ne tik mums.
Žurnalistė ir vertėja
■ R.Tapinienė Vilniaus universitete įgijo komunikacijos bakalauro laipsnį, studijavo danų kalbą.
■ Dirbo LNK žinių reportere, užsienio naujienų redaktore, kūrė laidas “Pinigų karta” (LTV), “Kur dingsta pinigai?” (“Lietuvos ryto” TV), vertė TV filmus, dirbo žurnalo “Lithuanian Business Review” vyr. redaktore.
■ Į lietuvių kalbą yra išvertusi 15 grožinės literatūros knygų.
