Aktorės E. Pleškytės gyvenimo ir kūrybos paslaptys

Kai 2009 m. rudenį su E. Pleškyte dariau interviu apie jos legendinį brolį Joną Pleškį, 1961 m. nuplukdžiusį sovietinę atominius povandeninius laivus aptarnavusią baržą į Švediją, o vėliau atsidūrusį JAV, aktorė po ilgai trukusio pokalbio atsargiai užsiminė, kad ją daug kas įkalbinėja rašyti memuarus.

Tačiau pati imtis knygos ji nenorinti, o žurnalisto, kuriam norėtųsi patikėti savo gyvenimo ir kūrybos prisiminimus, pasak Eugenijos, tuo metu jos akiratyje nebuvę.

Po to interviu apie brolį (J. Pleškys mirė 1993 m. Amerikoje, o jo urną į Lietuvą pargabeno Eugenija – Red.) ir pokalbio apie galimą knygą  su Eugenija susibičiuliavome ir kartais pasvarstydavome, kad jos memuarai iš tikrųjų būtų verti dėmesio. Bet idėja imtis knygos taip ir liko pokalbių ir pasvarstymų paraštėse.

Pernai, lapkričio pabaigoje, kai po pokalbio su Eugenija supratau, kad likimas jai vėl atsiuntė sunkių išbandymų, televizijos režisieriui Valdui Babaliauskui, LRT režisavusiam  ne vieną kultūrinę laidą, pasiūliau imtis bent nedidelės apybraižos apie Eugeniją.

„Ne laidą, o filmą apie tokią asmenybę derėtų sukurti“, - tokie režisieriaus papostringavimai tada atrodė lyg akmens pliumptelėjimas į juodą vandenį.

Bet šią idėją į dienos šviesą ištraukė LRT vadovas Audrius Siaurusevičius. „Tai ryt pradėsim“, - tokia jo žinutė beveik pribloškė praėjusių metų gruodžio 11 d.

Filmas buvo pradėtas sukti ne „ryt“, o gruodžio 17 d. Šių metų rugsėjo 6 d. Jaunimo teatre, kuriame Eugenija dirbo beveik trisdešimt metų, įvyko jai skirto filmo „Savi keliai“ premjera.

Pašnekovus, kurie galėtų papasakoti apie darbą su Eugenija scenoje arba filmavimo aikštelėje rinkomės iš jos kūrybinio repertuaro. Nė vienas buvęs aktorės partneris arba režisierius, su kuriais jai teko dirbti, neatsisakė prieš kamerą pasidalinti prisiminimais ar išgyvenimais.

Visi pokalbiai buvo tokie nuoširdūs ir unikalūs, kad, operatoriams Vytui  Plytnikui arba Algiui Liutkevičiui išjungus kamerą, iš netikėtumo stodavo ilga tyla. Buvo ir tokių pokalbių, kurie kai kuriuos kūrybinės grupės narius pravirkdė.  

„Ne mes filmą kūrėme, jis pats kūrėsi. Mums tik reikėjo būti akyliems ir klausyti, kas ką pasakoja“, -- jau baigus filmo montažą, pastebėjo režisierius V. Babaliauskas.

Amžinas partneris ir oponentas Įpusėjus filmavimui, Eugenijai prieš kamerą teko atsisėsti kartu su savo ilgamečiu partneriu scenoje ir kine Antanu Šurna.

„Nors esi sveikas, gražus, talentingas, bet vis išgirstu, kad nepatenkintas gyvenimu, vis dar bandai revoliucijas kelti“, - tokia Eugenijos provokacija A. Šurnos emocijas užkūrė, kaip senais jų partneriavimo metais.

„Tu labai graži, talentinga, puiki partnerė, bet tavo charakteris - absoliučiai šlykštus. Tu net neįsivaizduoji, kiek man kraujo esi sugadinusi“! – plykstelėjo A. Šurna, kurį ne tik savo improvizavimu, bet kartais iš anksto nesuderintais netikėčiausiais sprendimais Eugenija išmušdavo iš pusiausvyros spektaklių arba repeticijų metu.

Galbūt tai ir lėmė, kad jų duetai visiems laikams aukso raidėmis įrašyti Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Kažin, ar šiandien įmanoma įsivaizduoti kitus aktorius vietoj E. Pleškytės ir A. Šurnos pirmajame ir iki šiol vieninteliame istoriniame filme „Herkus Mantas“, kuriame jie sukūrė pagrindinius Kotrynos ir Montės vaidmenis?   Be naujausio Eugenijos dueto su A. Šurna daug žavesio netektų ir jai skirtas filmas „Savi keliai“.

Išlydėdama A. Šurną po filmavimo iš savo namų praėjusių metų gruodį, Eugenija ko gero net pačiai sau netikėtai pasiūlė: „Antanai, jei atsirastų mums abiems tinkanti pjesė, sutikčiau dar su tavimi suvaidinti“.

Ar toks pasiūlymas – ne Eugenijos provokacija A. Šurnai, parodys laikas.

Šių metų sausio viduryje vos kelioms dienoms į Vilnių iš Maskvos parvykęs režisierius Rimantas Tuminas iškirpo laiko ir filmui, skirtam Eugenijai.

Jis kaip niekas kitas sugebėjo išgryninti jos nepaprastai sudėtingą ir kaip aktorės, ir kaip moters asmenybę, o savo prisipažinimais apie bendravimą su Eugeniją bei darbą, statant spektaklį „Čia gyvena žmonės“ prieš trisdešimt metų, suintrigavo ne tik filmo žiūrovus, bet net pačią aktorę.

„Ji – labai dramatiška asmenybė. Kartais tapdavo tokia moteris žudikė (...). Bet tai ir viliojo mane. Mirties aš troškau būtent nuo tokios moters. Nuo jos smūgio ar suformuluotos teatrinės minties (...). Ji buvo, kaip žaibas, o aš tapdavau ne žeme, bet vandeniu ir gesindavau tą žaibą“, - kalbėjo R. Tuminas.

Jis ne šiaip sau papasakojo apie darbą ir bendravimą su Eugenija, o tiesiog atliko vaidmenį – aš ir E. Pleškytė, net du kartus pavartodamas žodį „romanas“.

Kas tą vaidmenį prieš daugelį metų išprovokavo kurti, nei režisierius, nei aktorė, neišsidavė. Galbūt tai – dar viena Eugenijos paslaptis?

Apie tai kalbėjo ir kitas Lietuvos teatro metras Eimuntas Nekrošius: „Už jos lieka didžiulė, didžiulė paslaptis, kuri yra jos, ir kaip aktorės, ir kaip moters puošmena“.

Eugenijos gyvenimas pastaruoju metu taip susiklostė, kad ji negalėjo dalyvauti filmo premjeroje. Bet jai pačiai pirmai jis buvo parodytas namuose.

„Na, pagaliau išgirdau, kad ir graži, ir talentinga, ir kad daug kas mane mylėjo. Bet kodėl man anksčiau niekas nesakydavo“? -- valiūkiškai vertino kolegų komplimentus ir prisipažinimus iš ekrano Eugenija.

Buvusio partnerio aktoriaus Regimanto Adomaičio pakylėtas pareiškimas - „Plėšrūnė“ -  šiek tiek praskleidė ir pačios Eugenijos prisiminimus: „O man kiškių ir nereikėdavo“.

Bet nepaaiškino, ar tų kiškių nereikėdavo scenoje, ar ir scenoje, ir gyvenime...

Gyvenimas jai įdomių vyrų iš tikrųjų nepašykštėjo – pirmąja meile ir vyru tapo talentingas muzikantas ir kompozitorius Algimantas Bražinskas, antruoju vyru, su kuriuo susilaukė vienintelio sūnaus Martyno - vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių Vytautas Čibiras. Daugiau nei dešimt metų E. Pleškytę bendras gyvenimas buvo susiejęs su buvusiu Lietuvos kino studijos vadovu Juliumi Lozoraičiu.

Tačiau apie buvusius vyrus Lietuvoje ir apie paskutinį savo sutuoktinį Amerikoje, kur praleido daugiau nei dešimt metų, Eugenija šiandien kalba itin skūpiai: „Šiandien aš rami, nes visko buvo per daug“.

Sukant filmą, buvo planuota pakalbinti ir Eugenijos partnerius,  Rusijos teatro ir kino žviagždes, su kuriais ji dirbo ją buvusioje plačiojoje SSRS išgarsinusiuose filmuose „Grynai angliška žmogžudystė“, „Moteris baltais rūbais“, „O buvo gegužis“ – Grigorijų Taratorkiną, Sergejų Šakurovą, Aleksejų Batalovą. Į kadrą prašėsi ir aktorės draugystė su Rusijos įžymybe Borisu Moisejevu.

Dėl laiko ir lėšų stokos šie sumanymai palikti ateičiai. Norisi tikėti, kad - netolimai. Galbūt iš naujos medžiagos pavyktų susukti antrą filmo „Savi keliai“ dalį?