— Pasiilgote televizijos?
— Pasiilgau. Kai kas tiesioginio eterio bijo, o man patinka — ir dėl adrenalino dozės, ir dėl iššūkių.
Laida „Labas vakaras, Lietuva“ — ne griežtos vakaro žinos. Prodiuseriai mus, vedėjus, skatina bendrauti, diskutuoti, sudėlioti tinkamus akcentus.
Per tuos dvejus metus iš televizijų buvau sulaukusi ne vieno pasiūlymo, tačiau jie buvo arba neįdomūs, arba prieštaravo mano įsitikinimams.
Žinoma, gali skaityti tau parašytą tekstą ir už tai gauti gerus pinigus, bet ar verta? Niekada nesiveržiau į ekraną, nes rodytis jame man nėra saviraiškos viršūnė.
— Per tuos porą metų dirbote Lietuvos golfo federacijos, Valstybinio turizmo departamento, festivalio „Kino pavasaris“ atstove spaudai. Kurios srities didžiausia žinove tapote?
— Kine reikia ne tiek išmanymo, kiek jausmo. Man visada patiko kinas, visada laukdavau „Kino pavasarių“ ir juose lankydavausi. Pagaliau turėjau galimybę pamatyti viską iš vidaus.
Darbas Golfo federacijoje suteikė progą įsitikinti, kad šis sportas nėra tik senukų arba tik turčių žaidimas, kaip daugelis mano. Golfas prieinamas kiekvienam.
Šis žaidimas reikalauja visiško susikaupimo, jis yra azartiškas, nors iš šalies atrodo, kad tai tik mojavimas lazdomis ir vaikščiojimas po laukus.
Golfas man taip patiko, kad pradėjau mokytis ir užsibrėžiau tikslą išlaikyti egzaminą, kad gaučiau žaliąją kortelę. Turėdamas ją gali žaisti bet kuriame aikštyne.
Turizmo departamente supratau, kad darbas nuo aštuonių iki šešių — ne man. Trūko kūrybiškumo, komandinio darbo, prie kokio buvau pripratusi.
— Trys tokios skirtingos darbovietės per dvejus metus leidžia įtarti, kad esate nepastovi.
— Nepasakyčiau. Tiesiog gyvenimas taip susiklosto, kad nuolat esu priversta ką nors keisti. Baigusi žurnalistikos studijas pasirinkau televiziją, o darbas joje — itin nepastovus. Baigiasi projektas — baigiasi ir darbo sutartis. Tik žinių tarnybose gali dirbti metų metus.
Dėl tokio nepastovumo prastai jaučiausi tik karjeros pradžioje. Kiekvieną pavasarį imdavau nerimauti, ką reikės daryti rudenį. Paskui lioviausi nervintis — juk niekas nuo to nepasikeis.
Dar nebuvo taip, kad iš bado būčiau pirštą graužusi. Gal esu gimusi po laiminga žvaigžde, gal sukaupusi pakankamai patirties, tačiau man paprastai viskas susidėlioja savaime.
Pavyzdžiui, kai jau žinojau, kad nebedirbsiu Turizmo departamente, sulaukiau naujo darbo pasiūlymo.
— Dėl LNK pasiūlymo buvote priversta atsisakyti suplanuotos kelionės į Ispaniją. Buvo apmaudu?
— Labai norėjau pamatyti San Sebastiane vykstantį kino festivalį, apie kurį girdėjau daug puikių atsiliepimų.
Jau buvau nusipirkusi į jį bilietus, bet sulaukiau LNK pasiūlymo. Negi naujo įdomaus darbo atsisakysi dėl savaitės suplanuotos kelionės?
— Ar darbas Turizmo departamente pakeitė jūsų požiūrį į keliones ir jų planavimą?
— Turizmo departamento tikslas — pritraukti žmonių į šalį, o ne siūlyti jiems paslaugų paketus, kaip tai daro turizmo agentūros. Departamentas stengiasi formuoti gerą nuomonę apie Lietuvą.
Pati keliaudama dažniausiai nusiperku bilietus ir tik vėliau ieškau informacijos, ką įdomaus galėčiau nuveikti nuskridusi. Yra galybė leidinių, keliautojai rašo tinklaraščius. Man nepatinka kelionės, kur viskas yra įskaičiuota ir supakuota.
Visos mano kelionės labai skirtingos ir kiekviena savaip įdomi — ar vykčiau į Islandiją, ar į Senegalą, ar savaitgaliui su merginomis į Barseloną.
Kartais, kai labai nuvargstu darbe, nusprendžiu, kad išvykusi į užsienį tik gulėsiu ant gulto ir deginsiuosi, bet paguliu dieną kitą ir atsibosta.
Per atostogas su šeima Kosta Bravoje išsinuomojome namą ir ketinome jame pagyventi, tačiau vis tiek aplankėme Barseloną, Žironą, iššniukštinėjome apylinkes, radome mielų nedidelių paplūdimių.
Darbas Turizmo departamente nepakeitė mano požiūrio į keliones, bet privertė įdėmiau pažvelgti į kai kuriuos dalykus.
Nustebau, kad užsieniečiams Lietuvoje gali patikti tai, apie ką mes net nesusimąstome. Pavyzdžiui, mūsų švenčių tradicijos. Kad ir šokinėjimas per Joninių laužą.
Lietuvoje lankęsi Brėmeno (Vokietija) universiteto studentai atsakinėjo į klausimus, kas jiems čia labiausiai patiko. Dažniausiai jie minėjo kavines. Be to, džiaugėsi, kad mūsų nedidelėje šalyje visur galima lengvai ir greitai nuvažiuoti.
Nedideliais atstumais mūsų šalyje patenkinti ir amerikiečiai. Žinoma, kitas klausimas, ar jie susikalbės su autobuso vairuotoju, kuris nemoka angliškai.
— Kalbate ne tik angliškai, rusiškai, bet ir norvegiškai, mokotės prancūzų kalbos. Studijavote Norvegijoje. Ar dažnai prireikia norvegų kalbos?
— Pagal mainų programą „Skjeberg“ koledže šalia Oslo metus studijavau žurnalistiką norvegų kalba.
Tai buvo prieš dešimt metų. Vėliau šios kalbos man prireikė tik susipažinus su naujuoju Norvegijos ambasadoriumi ir atvykus norvegų režisieriui bei Norvegijos kino centro atstovui per norvegų kino savaitę „Artscape“. Tačiau viską suprantu ir galiu susikalbėti.
— Esate automobilių sporto mėgėja. Jūs tiesiog neatsiejama nuo „Omnitel“ 1000 km lenktynių Palangoje, nes vedate tiesiogines transliacijas. Bet juk tai — vyriška sritis.
— Automobiliai man įdomūs. Trasose yra visko: ir greičio, ir adrenalino. Per daug metų susipažinau su visais žiedinių lenktynių lyderiais, juos sutinku ir raliuose.
Man patinka stebėti, kaip žmonės sugeba suvaldyti greitai lekiančius automobilius, atrodytų, neįtikėtinose situacijose.
Pati kartais dalyvauju automobilių mėgėjų varžybose. Rimtai tam nesirengiu, bet prieš varžybas nuvažiuoju kur nors į aikštelę, prisistatau vandens pilnų butelių, taip imituodama slalomo trasą, ir pasitreniruoju.
Gatvėmis nelakstau. Ten svarbiausia — saugumas, o varžybose — meistriškumas, galimybė išspausti ir iš savęs, ir iš automobilio viską, kas įmanoma.
— Keista, kad automobilių sportą mėgstanti moteris važinėja mažu ir negalingu „Toyota Yaris“.
— Tai — darbdavių man paskolintas automobilis. Sutartis su Golfo federacija baigiasi, todėl reikės jį grąžinti ir pagalvoti apie nuosavą. Kokio norėčiau? „Porsche 911“. Bet svajonės kertasi su realybe.
— Skuodo meno mokykloje baigėte fortepijono ir kanklių klasę. Ar draugystė su būsimu vyru žinomu dainininku Amberlife’u prasidėjo nuo pokalbių apie muziką?
— Apie asmeninį gyvenimą viešai nepasakoju. Juk niekas garsiai nešaukia, ką myli.
— Ar jūsų automobilyje skamba Amberlife’o dainos?
— Mano automobilyje groja radijas.
