Šmaikštusis D .Katkus, kuriam rugsėjo 21-ąją sukaks 70 metų, nepaliauja juokauti. Jo humoras vienus juokina, o kitus – glumina.
Bet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Vilniaus savivaldybės šv.Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas nedrįsta savo juokeliais perlenkti lazdos bendraudamas su žmona, buvusia Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedros docente L. Katkuviene.
– Koks D. Katkus yra namuose?
Laima: Donato pažįstami man neretai sako: koks nuostabus jūsų vyras, jūs turbūt visąlaik juokiatės. Tačiau žmogus juk yra įvairialypis. Donatas būna ir linksmas, ir labai rimtas. Rimčiausios temos, kuriomis mudu kalbamės, – apie savo vaikus.
Donatas: Atvirai sakant, mūsų bendravimo stilius – nerimtas. Aš nemoku rimtai kalbėti.
– Kuris iš jūsų – šeimos galva?
Laima: Aš už Donatą esu puse metų vyresnė, todėl jis turi manęs klausyti. Donatas man vis pasakodavo, kad studentavimo metais jam nors pusmetį vyresnė mergina buvo tabu. Tokia panelė jam atrodė senutė.
Bet likimas iš jo pasišaipė. Donatai, juk gavai puse metų vyresnę žmoną. Tiksliau, ne gavai, o paėmei.
– Ar žmona moka atsikirsti, kai juokaudamas perlenkiate lazdą?
Donatas: Atsikerta kaip reikiant. Kai žmoną mokau, kaip reikia vairuoti automobilį, nes pats nevairuoju, bet viską žinau, ji sustabdo mašiną. Klykdama išlipa ir pareiškia: „Aš su tavimi daugiau nevažiuosiu. Nutilk!”
Laima: Yra buvę ir kitaip. Esu jam pasakiusi: „Eik tu ten ir ten.” Jis minutei net sustingo. Bandė išlipti iš mašinos, bet persigalvojo ir vėl mane ėmė „vairuoti”. Jis – neišauklėjamas.
– Kiek metų gyvenate kartu?
Donatas: Susituokėme 1966 metais. O susipažinome 1961-aisiais.
– Kokia jūsų pažinties istorija?
Donatas: Ją išvydau vienoje nuotraukoje.
Laima: Dalyvavau tautosakos ekspedicijoje su tuometės Lietuvos muzikos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studentais. Donato draugas padarė daug gražių nuotraukų.
Donatas: Nuotraukose pastebėjau vieną merginą. Pasijutau tarsi antgamtinių jėgų veikiamas. Paprašiau draugo, kad mus supažindintų. Susitikome su Laima naujamečiuose konservatorijos šokiuose. Po to nuėjome į bufetą. Aš stengiausi ją sudominti pasakojimais apie modernųjį meną.
Laima: Po to kokius trejus metus nesusitikome.
Donatas: Ji turėjo daugybę gerbėjų, jie prie jos veržėsi. Po to aš juos visus atmušiau.
– Kas galiausiai suvedė į porą?
Laima: Aš jau buvau anglų kalbos dėstytoja, o jis – paskutinio kurso studentas. Susitikome dabartinėje Pilies gatvėje prie kiosko. Donatas nešėsi pluoštą laikraščių. Jis sako: „Nikitos Chruščiovo jau nebėra.” Jam atšoviau: „Ką tu prasimanai?” Donatas man parodė straipsnį, kuriame buvo paskelbta, kad N.Chruščiovą 1964-ųjų spalio 14-ąją prie Sovietų Sąjungos vairo pakeitė Leonidas Brežnevas. Kalbėdami apie tai praleidome kone visą dieną.
Donatas: Jos nebepaleidau – prabėgus dvejiems metams susituokėme.
– Kaip Donatas pasipiršo?
Laima: Kai pasipiršo pirmąkart, pasakiau: „Ne!” Jis įsižeidė. Nenorėjau tekėti, nors man ėjo dvidešimt penkti metai. Juk neturėjome savo kampo.
Donatas nuomojosi kambarį. Aš dvejus metus, jau dirbdama dėstytoja, kaip zuikis gyvenau pas savo draugę bendrabutyje. Kambaryje buvo laisva lova, kurioje labai retai miegodavo kita aspirantė iš Kauno.
Kaip galėjau tokiomis vargingomis sąlygomis kurti šeimą?
Donatas: Tuomet ją pagąsdinau: „Jeigu atsisakai tekėti, paimsiu prievarta.” (Juokiasi.) Po kiek laiko pas ją užsukau su daiktu, panašiu į pistoletą. Laima jau nebesipriešino.
Laima: Nusivežiau jį į savo gimtinę Prienus parodyti giminėms. Išėjome uogauti. O Donatas miške atsigulė ir užmigo. Nusivyliau pirmą, bet ne paskutinį kartą.
Donatas: Ją vis dar dėl ko nors nuviliu.
Laima: Bet pasitaikė ir gražių akimirkų. Donatas šįmet žiemą mane nusivežė į Veneciją. Šventėme mano septyniasdešimtąjį gimtadienį.
Donatas: Buvo šalta, pustė. Restoranai uždaryti, miestas apytuštis. Jokios romantikos.
Laima: Pasiskaitėme rusų poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio prisiminimus, kuriuose jis rašė, kad į Veneciją vykdavo žiemą, nes vasarą kanaluose labai smirdi vanduo. Nutarėme išbandyti.
– O kur keliausite per Donato jubiliejų?
Laima: Jis pats ruošia sau dovaną – draugams ir artimiesiems surengs koncertą Vilniaus rotušėje.
– Kokių šeimos tradicijų stengiatės laikytis?
Laima: Kadangi sūnums sukūrus savo šeimas artimųjų ratas gerokai padidėjo, nebūtų paprasta kiekvieną sekmadienį visus sukviesti pietų. Tokios šventės yra labai retos.
Bet gimtadienius, Kalėdas ir Velykas visuomet švenčiame mūsų namuose. Prie šventinio stalo susėda du mūsų sūnūs, dvi marčios, keturi anūkai ir mudu.
– Jūsų sūnus Laurynas – poetas, Mykolas – viešųjų ryšių specialistas. Ar nesigailite, kad jie nepasuko jūsų profesiniu keliu?
Laima: Jie – humanitarinių mokslų atstovai, kaip ir aš. Juk Laurynas studijavo lituanistiką, o dabar jau – ir filologijos mokslų daktaras. Mykolas baigė istorijos studijas.
Donatas: Jie bandė muzikuoti. Vaikystėje lankė muzikos mokyklą. Mykolas griežė smuiku, Laurynas grojo fortepijonu. Vadinasi, iš pradžių jie domėjosi mano sritimi, bet vėliau profesinį pasirinkimą nulėmė mama.
– Dėl ko šeimoje aidi barniai?
Donatas: Nuolat baramės dėl ne vietoje padėtų mano šlepečių.
Laima: Kartais pykstu, kad jis vėlai grįžta iš renginių ir vakarėlių.
Donatas: Kai ji žino, iš kur turiu grįžti, jai ramiau. Anksčiau nebūdavo įmanoma pranešti, kad užsisėdėsiu kavinėje. Kai įsigijome mobiliojo ryšio telefonus, kur kas paprasčiau tapo bendrauti su žmona.
Todėl ir barnių kyla mažiau.
– Kas jums padeda atitrūkti nuo rūpesčių?
Donatas: Iš darbo grįžtu susinervinęs, pavargęs. Atlėgstu, kai įsijungiu kompiuterį ir pradedu dėlioti kortas. Žaidimas ramina nervus.
Laima: Trečius metus lankau jogą. Ši veikla atpalaiduoja kūną, nuramina dvasią.
– Laima, ar jums patinka stebėti Donatą televizoriaus ekrane?
Laima: Dalyvavimas televizijos projektų vertinimo komisijoje nėra ta Donato veiklos sritis, kuria aš labai didžiuočiausi. Man labiau patinka Donatas ne kaip pramogų pasaulio žmogus, o kaip Muzikos ir teatro akademijos profesorius, dirigentas. Vertinu vyro teorinius darbus.
– Kas šeimoje rūpinasi buitimi?
Donatas: Aš perku maistą, verdu, šluostau dulkes. Bet žmona vis priekaištauja: ką čia nupirkai? Taip ruoši maistą, kad negalima valgyti.
Laima: Esu iš tų nykstančių moterų, kurioms patinka šeimininkauti. Man būtų neramu, jeigu neturėtume maisto atsargų – konservuotų grybų, uogų, daržo gėrybių. Esu senamadiška, todėl pati marinuoju agurkus, verdu uogienes.
– Ką suteikia bėgantys metai?
Laima: Kas iš tos išminties, kurią sukaupi per gyvenimą? Nors turiu daug laisvo laiko, nebėra jėgų kalnų nuversti.
Bijojau išeiti į užtarnautą poilsį, nes maniau, kad neturėsiu ką veikti. Bet dabar su bendraamžiais draugais stebimės, kaip suspėjome tiek daug nuveikti dirbdami? Jaunystė – didelis privalumas.
– Turbūt todėl ir vyro neraginate atsisakyti darbų, kad jis išliktų žvalus?
Laima: Jis negali sėdėti vienoje vietoje. Turbūt niekuomet neišeis į užtarnautą poilsį.
Donatas: Į pensiją eisiu sulaukęs 94 metų.
