Žaisminga, energinga, pasitikinti savimi. Į svečius pas įdomius žmones ji atvyksta su raudona sofa, ant kurios vyksta atviri pokalbiai apie gyvenimą, meilę, džiaugsmus ir nusivylimus. „Lietuvos ryto” televizijos laidų vedėjai A. Dudurytei pašnekovai atsiveria kaip draugei. Ir pati Asta drąsiai kalba apie savo senmergystę, meilės paieškas, apkūnumą.
Šią vasarą A. Dudurytė pluša be poilsio – veda televizijos laidą „Vasara su Asta”. Filmavimai vyksta ant vadinamosios atvirumo sofos neįprastose vietose – gamtoje, smėlio kopose, parkuose, pašnekovų namuose.
Aktorė Larisa Kalpokaitė ant raudonos sofos prisėdo savo sodybos kieme, o štai humoristas Artūras Orlauskas įsitaisė Rotušės aikštėje Kaune. Pokalbis su aktoriumi Gintaru Mikalausku vyko pajūryje, kopose.
Prie Vilniaus Baltojo tilto A. Dudurytė kalbino aktorių Eimutį Kvosčiauską. Laidos vedėja su aktoriumi šalia sofos kepė dešreles, pjaustė pomidorus ir pietavo.
Pokalbiai ant minkštos sofos liejasi laisvai. Herojai prisimena, kaip sutiko pirmąją meilę, kaip elgėsi mokykloje, kaip tapo tuo, kas yra šiandien.
Spalio mėnesį Asta grįš į studiją ir ves praėjusį sezoną išpopuliarėjusią laidą „Negaliu tylėti”.
Asta – viena iš nedaugelio televizijos veidų, nebijančių auditorijai pasirodyti be kaukės.
Jau pirmoje laidoje „Negaliu tylėti” moteris pareiškė: „Esu senmergė.” Daug ką nustebino toks drąsus savęs įvertinimas.
„Žodis „senmergė” man yra juokingas. Jei vienišas vyras, tai jis svajonių jaunikis, o jei netekėjusiai moteriai daugiau negu trisdešimt – visuomenė ją nurašo. Aš nesijaučiu vieniša, turiu įdomios veiklos, mane supa žmonės, su kuriais miela susitikti. Turiu ir kam atverti savo džiaugsmus, ir išsiverkti ant peties.
Žinoma, kaip ir kiekviena moteris, noriu sutikti man skirtą, patikimą vyrą. Labai noriu šeimos. Tai – didelė vertybė. Tačiau esu prieš desperatiškas vyro paieškas. Tikiu likimu ir žinau, kad kažkur yra mano antroji pusė”, – yra pasakojusi A. Dudurytė.
Kalbėti prieš visą Lietuvą apie savo statusą jai nėra baisu.
Tik kartais nuo savo motinos A. Dudurytė gauna pylos: „Tu vis dejuoji, kad neturi vyro.”
Bet iš tiesų Asta nei dejuoja, nei liūdi. Atvirkščiai, ši moteris yra optimistė ir gyvena, kaip širdis liepia.
Kai Astą pasikviečiau atviro pokalbio, pusiau juokais pamaniau: „Ant kokios sofos ją pačią reikėtų pasodinti? Juk aš neturiu atvirumo sofos. O jei laidos vedėja be jos nepajėgs atsiverti?”
Susitikome kavinėje Vilniaus centre. Lauke prie staliukų stovintys platūs, paminkštintais čiužiniais užtiesti suolai šiek tiek priminė nedideles sofas.
– Jei jus pakviestų pasikalbėti ant raudonos sofos, kur norėtumėte tą baldą pastatyti?
– Tikriausiai pasistatyčiau savo tėvų namuose Panevėžyje šalia vaikystės sūpynių. Iki šiol pasisupu. Gimtuosiuose namuose pailsiu, ten yra mano erdvė. Butas, kuriame gyvenu Vilniuje, yra mažas. Čia gali ir netilpti atvirumo sofa.
– Ar savo bute turite atvirumo baldą, ant kurio pailsite ir galite būti savimi? Juk sunkiausia – nemeluoti sau.
– Kad būčiau atvira, nei baldas, nei erdvė nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad šalia būtų žmogus, kuriam galiu išsipasakoti, pasiguosti.
– Savo pašnekovus išnarstote po kaulelį, nevengiate pateikti provokuojamų klausimų. O kokių klausimų pati bijote?
– Esu gana plepi ir dėl to neretai nukenčiu. Nėra temų, kurios dėl kokių nors priežasčių man būtų nemalonios ar neliečiamos.
– Žmonės dažnai nori atrodyti gražesni, geresni, nei yra iš tikrųjų. Televizijos laidoje „Negaliu tylėti” lyg didžiuodamasi metėte frazę: „Esu senmergė.” Daugelis netekėjusių moterų neišdrįstų to pasakyti, nes mano, kad tokiu būdu sumenkintų savo orumą.
– Dėl savo statuso nekompleksuoju. Ne kartą turėjau progą ištekėti, bet, ačiū Dievui, nuojauta mane apsaugojo.
Nors išsiskyrimai buvo daugiau ar mažiau skausmingi, nesigailiu, kad buvusios draugystės nesibaigė vestuvėmis. O įgyta patirtis man yra brangi.
Nemanau, jog protinga kurti šeimą tik dėl to, kad ne vienus metus bendrauji su vaikinu. O jeigu tie santykiai palaikomi tik iš inercijos, o jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad tam tikros partnerio savybės tau nepatinka, o tavosios – jam?
Kelios mano pažįstamos taip ištekėjo ir po kiek laiko išsiskyrė.
Visada reikia pagalvoti, dėl ko kuriama šeima: ar kad žmonės įprato būti kartu, ar kad yra vienas kitam skirti.
Kai dabar atsuku laiką atgal, visos mano draugystės buvo pagrįstos labiau įpročiu, o ne didele meile.
O dėl pavadinimo „senmergė” nesuku galvos. Pažįstu ištekėjusių moterų, kurios viduje yra nepakenčiamos senmergės, niurzgos, pikčiurnos.
Aš esu dar neištekėjusi moteris.
Kita vertus, kada pasakiau, kad esu senmergė? Prieš metus. Žinote, laikas bėga, gyvenimas keičiasi.
– Iš jūsų paslaptingos šypsenos ir žibančių akių drįstu daryti išvadą, kad širdyje skleidžiasi pavasaris, skraido drugeliai?
– Taip, drugeliai plevena, maistą vis persūdau. Ir šiaip labai gera.
Draugės sako, kad iš manęs sklinda kažkokie feromonai. Esu pakylėta, laisva, be rėmų. Puošiuosi spalvingomis suknelėmis ir jaučiuosi labai moteriška.
– Kas tas žavuolis, privertęs jūsų širdį plakti tankiau?
– Kai tenka kalbėti apie asmeninius santykius, subtilius išgyvenimus, tampu egoistė. Savo jausmus noriu nešioti su savimi. O gal bijau, jog pasipasakosiu ir palaiminga būsena lyg čiaudulys išsisklaidys.
– Koks vyras turi galimybių jus užkariauti?
– Simpatiškas, stiprus, galintis išklausyti, padėti, nesmerkti dėl emocionalių moteriškų viražų. Man būtina, kad vyras turėtų gerą humoro jausmą. Tai užkabina, vilioja. Tai yra kaip geras seksas.
– Gal po drąsios frazės „Aš esu senmergė” atsirado armija gelbėtojų, nutarusių užkamšyti jūsų vienatvės spragą? Ar padaugėjo gerbėjų?
– Su kompiuteriu esu susipykusi ir naudojuosi juo tik darbo tikslais. Pasirodo, tam tikruose socialiniuose tinkluose turiu kažkokią žinučių dėžutę, nors jos pati nekūriau. Ten atsiranda man adresuotų anoniminių laiškų. Pavyzdžiui, kažkoks Petras Žiaurutis rašo: „Asta, kokia jūs graži.”
Gaunu ne tik gražių laiškų. Yra žmonių, kuriems nepatinku ir kurie parašo: „Traukis iš ekrano, boba baidykle.”
– Lietuvės daugeliui atrodo gražios, stilingos ir geidžiamos, tačiau kodėl aplinkui tiek daug vienišų, nelaimingų moterų?
– Yra manančių, kad lietuviai vyrai niekam tikę ir nemoka įvertinti moterų grožio. Užsieniečiai šitai sugeba geriau, todėl nemažai lietuvių išteka už užsieniečių.
Nemanau, kad visi lietuviai vyrai – netikėliai. Gal mūsų vyrai labai nedrąsūs, o gal mes, moterys, esame per daug emancipuotos, reiklios, savarankiškos.
Juk dabar vargu ar vyras išdrįstų kuriai nors moteriai pasakyti: sėdėk namuose ir kepk kotletus. Daugelis šiuolaikinių vyrų pastaruoju metu nespėja bėgti ne tik paskui savo gyvenimą, bet ir paskui moterį. Ir tai jiems kelia baimę.
– Ar jūs pati bijote santuokos?
– Nebijau. Tikiu likimu, nuojauta. Turėjau galimybių ištekėti, nes palaikiau rimtus ir ilgalaikius santykius, tačiau santuokai reikia kai ko daugiau. Aš nenoriu bet ko ir bet kaip.
Esu brandi, nurimusi, nebėra blaškymosi. Jei pajusiu, kad su artimu žmogumi man gera, ramu, neatsisakysiu žengti prie altoriaus. Aš esu ir už vestuves, ir už vestuvių pokylį, ir už gražią suknelę. Man šventės patinka.
– Jaunas žmogus turi daug drąsos, bet mažai išminties. Brandus žmogus turi pakankamai išminties, bet ne per daugiausia drąsos, nes būna jau daug kartų nusvilęs.
– Prieš penkiolika metų buvau drąsesnė, akiplėšiškesnė, dabar ramesnė.
Kol kas mano gyvenime viskas dėliojasi taip, kaip reikia.
Esu įsitikinusi, kad sutiksiu savo sielos žmogų – jei ne dabar, tai po dešimtmečio, bet jis bus man skirtas.
Kai baigiau dvyliktą klasę, prasidėjo vestuvių bumas. Klasės draugės tekėjo viena po kitos. Pas visas dalyvavau kaip pamergė.
Mama sakė, kad visas drauges „apženysiu”, o pati liksiu viena. Galima sakyti, taip ir vyko, bet, kad ir kaip būtų, ratas apsisuko ir aš jau dalyvavau antrose kai kurių bendraklasių vestuvėse.
Širdimi jaučiu, kad sulauksiu savo išrinktojo ir man nereikės kelis kartus tarti priesaikos žodžių.
– Vieni sėkmingai susituokia po penkių pažinties dienų, kiti dešimt metų vienas kitą tyrinėja, po to susituokia, bet išsiskiria. Kiek jums reikia laiko, kad patikrintumėte santykių tvirtumą? Užsiminėte, kad jaučiatės kaip ant sparnų.
– Galiu pasakyti, kad dabar laukiu to žmogaus sprendimo ir pasiūlymo. Viskas. Man yra gera, paprasta, suprantama. Tas žmogus manęs nedirgina, neverčia keistis, prisitaikyti.
– Gal į artimus planus įtraukti ir vaikai?
– To nesuplanuosi. Kaip bus lemta, taip ir bus. Man gera žinoti, jog turiu gamtos dovaną susilaukti vaikų. Norėčiau vieną dieną patirti motinystės rūpesčius ir džiaugsmus.
– Esate emocinga, drąsi. Tikriausiai jums nėra sunku užmegzti pažintį su patikusiu vyru? Kokia buvo originaliausia pažintis?
– Netikiu internetinėmis pažintimis. Kažkada įkalbėta draugės atsidariau kažkokį pažinčių tinklalapį, bet netrukus supratau, kad visi tie, kurie bandė su manimi susisiekti, yra panašūs į maniakus. Tą reikalą labai greitai baigiau ir nė su vienu internetiniu herojumi nebuvau susitikusi.
Iki šiol prisimenu vieną komišką pažintį. Studijų metais su draugėmis dažnai keliaudavome autostopu. Kartą sustojo vyras. Pasirodė esąs šnekus, malonus. Nuvežė, kur reikia, sutarėme susitikti.
Kai susitikome, jis pasakė, kad eičiau kartu su juo į gatvę, nes į kiemą netilpusi jo transporto priemonė. Galvoju, kokia ten mašina?
Išėjusi į gatvę išvydau sunkvežimį. Kavalierius ramiai paaiškino, kad jo žmona kažkur automobiliu išvažiavo, tad jam teko atvažiuoti sunkvežimiu. Per minutę sužinojau, kad vyras vedęs ir dirba sunkvežimio vairuotoju. Tokių pažinčių netęsiu.
Nesu linkusi į trumpalaikes pažintis.
Būna, žmogus susižavi tam tikromis tavo savybėmis, įsimyli. O po kurio laiko dėl tų pačių savybių jis ima tave kaltinti, bando perauklėti. Porą kartų gyvenime patyriau, kad tave pamilsta dėl to, dėl ko vėliau pradeda smerkti.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
