Muziką ir tekstus dainoms kurianti ir pati jas atliekanti I. Narkutė dažnai būna kelyje – su grupe rengia solinius koncertus visoje Lietuvoje. Jos kūriniai taip pat keliauja, tik kartais – be jos.
Kaip patriotinė daina „Raudoni vakarai” atsidūrė filme „Tadas Blinda. Pradžia”, Ieva nežino. Spėja, kad per atsitiktinumą. Prieš šešerius metus mergina ją parašė vienam konkursui.
Taip patriotinė daina pradėjo savo kelionę. Filmas dar nebuvo sukurtas, kai jame vaidinanti A. Ditkovskytė išgirstą kūrinį parsivežė į Maskvą, kur gyvena, ir pagal ją su P. Vanagu pastatė ledo šokį. Iki šiol daugelis negali pamiršti to triumfo ir jaudinančių Agnės ašarų šokio metu – taip jautriai susipynė judesys, žodis ir melodija.
„Klausantis tos dainos net širdį gniaužia. Ar joje yra vilties?” – klausiu autorės.
„Tai jūs man pasakykite, ar yra vilties?” – į klausimą klausimu atsako I. Narkutė.
„Naudojuosi prabanga, kad kalbu su pačia dainos autore, todėl ir klausiu. Jei taip norite, atsakau: norėčiau, kad būtų”, – šypteliu Ievai.
„Vadinasi, yra. Visada yra viltis. Nepaisant to, kiek žmonių išėjo į mišką ir žuvo, mes žinome vardą šalies, kurioje gyvename. Juk jie tą vardą apgynė – štai kiek daug vilties!” – tikina mano pašnekovė.
Apie viltį Ievos verta klausti, mat neseniai Vilniaus universitete ji baigė klinikinės psichologijos studijas. Bibliotekoje praleistas laikas turėjo žavesio, bet buvo ir varginantis.
Ievos magistro studijų darbas – apie depresija sergančias moteris. Tema sunki ir nelinksma. Greičiausiai tinka merginai, kuri geba parašyti tokias garsiojoje dainoje skambančias eilutes: „...mano saujoj dūzgia bitės, tavo plaučiuose vanduo...” Ieva šypsosi ir tikina, kad tokį įvaizdį apie ją susidarę nebent jos nepažįstantys žmonės.
„Esu linksma ir daug juokiuosi”, – tikina dainininkė.
Vis dėlto ji sutinka su savo profesorių nuomone, kad studijuojant klinikinę psichologiją tenka gilintis į tamsias gyvenimo puses, o ne į šventę ir lengvabūdiškumą.
– Kalbama, kad depresija – tai sielos vėžys ir jis greitai plinta. Ar tai tiesa? – paklausiau ką tik iškeptos klinikinės psichologijos magistrantės.
– Negalėčiau pasakyti ko nors skambaus ar juo labiau pranašauti, kokia tos ligos ateitis. Bet visos psichikos ligos yra baisios, ir tai didelė našta ne tik sergantiems, bet ir šalia esantiems.
– Gilinotės į moterų depresiją. Ar vyrų kitokia?
– Taip, vyrų depresija kitaip nustatoma, sunkiau apčiuopiama. Ji pasireiškia perdėtu alkoholio vartojimu, neatsargiu vairavimu – poelgiais, kai nevertinama gyvybė. Tai gali būti tiesiog atsainumas.
– Ką daryti, kad nesusirgtume depresija?
– Sakyti, ką galvoji, ką jauti ir ko nori, – savo šeimai, žmogui, su kuriuo gyveni. Nenuklysti į perdėtą prisitaikymą, nenutylėti. Bet dėl to reikia įvykdyti dar sunkesnę užduotį – žinoti, ko nori.
Kad nesusirgtum, reikia gerai susipažinti su svarbiausiu ir įdomiausiu žmogumi – savimi.
– Ar lengva sakyti, ką galvoji?
– Tikrai ne visada lengva.
– Ar studijos jums padeda gyvenime?
– Mokiausi šešerius metus, tad dabar sunkiai įsivaizduoju, kokia būčiau be psichologijos paskaitų. Kita vertus, nežinau, nuo ko jos turėtų man padėti. Studijos, muzika, aplinka – juk viskas po truputį mane formavo.
Vis dėlto psichologijos studijos tam tikra prasme yra vidinės – viską perleidi per save nuo elementarių testų iki sudėtingų klausimynų. Neslėpsiu, kartais pervargus sukirbėdavo nerami mintis, kad gal nereikėjo lįsti į šią sritį, juk joje – kaip miške: kuo tolyn, tuo daugiau medžių.
– Bet jaučiate, kad einate kartu su savo profesija?
– Taip. Labai rimtai mokiausi, labai gerai išlaikiau egzaminus – nuo pat pradžių buvau tvirtai apsisprendusi. Kitaip ir negali būti. Be to, turiu planų dirbti pagal savo specialybę, bet kol kas, kol nėra nieko konkretaus, dalintis planais garsiai nenoriu.
– Studijuojant teko kapstytis ne pačiose šviesiausiose gyvenimo srityse. Ir jūsų dainos – jaukios, gražios, bet kartu ir liūdnos, dygios. Nepagalvojate, kad per daug sunkumo jūsų gyvenime?
– Sprendžiant iš mano kūrybos gali atrodyti, kad nuo pat ryto išgyvenu kančias su cigarete ir vyno taure, kad visos meilės nelaimingos, visi vyrai blogi arba geri, bet palieka, – juokiasi Ieva. – Ne, tikrai ne. Rašydama apie liūdesį ir nerimą tuos jausmus tarsi paleidžiu ir paverčiu kuo nors kitu. Jie manęs net nebeliečia.
Gerus dalykus pasilieku sau ir gyvenu jais, o ne tamsa ir liūdesiu.
Bet natūralu žmonėms turėti klaidingų įsivaizdavimų apie scenos žmones. Ir aš jų turiu.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
