Šiandien jis su pasididžiavimu rodo keturių Lietuvos švietimo ministrų padėkos raštus ant savo kabineto sienos Kaune, Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinėje mokykloje. Už puikų vadovavimą. Jo dėka ši mokykla šalyje yra pirma ir kol kas vienintelė, kurioje tiek dėmesio skiriama vaikų sveikatai.
Su žmona atšventęs 50 metų santuokos jubiliejų, užauginęs dvi dukras ir besidžiaugiantis anūke, 71-erių V. Janiūnas nevengia drąsių įžvalgų apie dabartinius sporto komentatorius, lietuvių meilę krepšiniui ir menką fizinį tautos aktyvumą.
– Ar teko suskaičiuoti, kiek rungtynių iš viso esate komentavęs?
– Ne. Anuomet buvo viena Lietuvos televizija ir tik keli sporto komentatoriai, tad komentuoti tekdavo daug. Vieną savo pirmųjų žigulių sutryniau važinėdamas iš gimtojo Kauno į Vilnių, į televiziją. Taip pat po visą Sovietų Sąjungą teko judėti. Būdavo vieną dieną komentuoju rungtynes tuomečiame Leningrade, vakare sėdu į traukinį „Krasnaja Strela“ ir riedu į Maskvą, iš kurios jau kitą dieną komentuoju rungtynes.
– Sporto komentatoriumi dirbote penkiolika metų. Nemėgstate keisti darbų?
– Nors, sakoma, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus, man išėjo kitaip. Aš šešiolika metų dirbau krepšinio treneriu. Po sporto komentatoriaus karjeros pabaigos 1993 metais buvau rašantis žurnalistas, o nuo 2001 metų esu mokyklos direktorius. Kiekvienai veiklai atiduodu visas savo pastangas. Dirbdamas treneriu gavau nusipelniusiojo vardą. Komentatorius, matyt, buvau ne prasčiausias.
– Ar sunku buvo būti geru komentatoriumi?
– Žinote, tais laikais ne kiekvienam suteikdavo teisę tiesioginiame eteryje kalbėti į mikrofoną. Tai – sunkus ir atsakingas darbas. Aš, pavyzdžiui, net du mėnesius svarsčiau pasiūlymą tapti komentatoriumi. Gyvenau Kaune, geležinkelio stoties rajone, kuriame vyravo žargonas. Man dvejus metus teko vargti, mokytis kalbėti taisyklingai – tais laikais lietuvių kalbos specialistai į televizijos žurnalistus žiūrėjo tarsi pro didinamąjį stiklą. Dabartiniams komentatoriams yra aukso amžius – eteryje jie šneka ką nori.
Turite galvoje ir Lino Kunigėlio pasakymą olimpiniame atrankos turnyre Venesueloje, per Lietuvos ir Puerto Riko krepšininkų rungtynes, kai jis varžybų organizatoriams pasiūlė užsikrušti?
Už tokį Lino Kunigėlio pasakymą mano laikais televizijos vadas būtų davęs komandą – griebti jį už pakarpos ir išmesti iš transliacinės kabinos. Šis darbas jam būtų baigtas amžiams. Nei keiksmai, nei panašūs pareiškimai anuo metu nebuvo toleruojami.
– Ar tarp dabartinių Lietuvos sporto komentatorių yra tokių, kurie jums patinka?
– Nepaisant jo frazės, Liną Kunigėlį laikau vienu geriausių komentatorių šiuo metu. Ne vien krepšinio – jis galėtų ir kitas sporto šakas komentuoti. Robertas Petrauskas irgi visai nieko – kadangi jis teisėjavo krepšiniui, šiame žaidime susigaudo. O visi kiti, praktiškai, nesupranta savo pareigybės pavadinimo. Todėl aš, žiūrėdamas rungtynes, išjungiu televizoriaus garsą.
– Negalite klausyti?
– Taip. Dabartiniai komentatoriai tik šneka be sustojimo, kad paslėptų savo sporto žinių spragas. Nenoriu minėti pavardžių, nes po to sakys: tas Janiūnas nusenęs, bamba. Jau geriau tiesiai asmeniškai pasakau į akis, kai susitinkame.
Bendra pastaba – komentatorius turi komentuoti, kodėl rungtynėse vienas ar kitas momentas įvyko, kodėl neįvyko, o ne pasakoti televizijos žiūrovui, ar kamuolys išriedėjo ar neišriedėjo iš krepšio. Juk žiūrovas ir pats tai mato. Bet man keisčiausia, jog jie pastabų neima į galvą ir komentatoriaus darbo griebiasi neatsakingai – tarsi nuogi puola į dilgėles.
– Kaip manote, kodėl?
– Galbūt traukia televizija. Mano: būsiu kadre, tapsiu žvaigžde. Bet televizija yra apgaulinga – ji iš gražaus žmogaus gali padaryti negražų, ir atvirkščiai.
– Kaip jūs kadaise atsidūrėte televizijoje?
– Sporto halėje dirbau informatoriumi – per rungtynes rezultatus pranešinėdavau. Mane išgirdo tuometis Lietuvos televizijos sporto vadovas Virgilijus Mundrys. Turėjau gerą dikciją, atpažįstamą balsą, tad mane ir pakvietė pokalbio dėl komentatoriaus darbo. Tuomet reikėjo vykti pas televizijos komiteto pirmininką, tokį Joną Jonutį, kuris nepriimdavo žmonių be kostiumo ir kaklaraiščio. Mane nusivedė į studiją, davė paskaityti iš lapo. Vėliau sužinojau, kad slapta kamerų vaizdas buvo transliuojamas aukštiems komunistų partijos vadams – visi vertino, kaip aš atrodau, kaip kadre elgiuosi.
– Tais laikais televiziją valdė komunistų partija. Ar teko komentuojant rungtynes vykdyti kokius nors ypatingus reikalavimus?
– Tam tikrų reikalavimų buvo. Pavyzdžiui, net Lietuvai komentuojant reikėjo apie 15 procentų rungtynių laiko kalbėti rusiškai. Buvo toks antrasis partijos sekretorius N. Mitkinas, lietuviškai nesuprasdavo jo žmona. Kai jį atšaukė į Maskvą, mes nustojome rusiškai per rungtynes kalbėti. O kitais atvejais, aš niekada nesu parsidavęs. Partijos valdžia prašydavo kurią nors komandą pagirti, bet aš nenusileisdavau, visada buvau teisingas.
Po to man sakė – jei būtum nusileidęs, dabar Seime sėdėtum. Bet man to nereikia. Tiesa, niekas netikėjo, kad aš nebuvau partijos narys. Vieną dieną man buvo nusibodusios tos apkalbos, tai net pats gandus paleidau: sakau, kam man būti partijos nariu, jei aš esu KGB majoras. Net draugai patikėjo.
– Bet kaip jums pasisekė nestojant į partiją išsilaikyti prestižinėje televizijos sporto komentatoriaus vietoje?
– Aš retkarčiais pagalvodavau apie tai. Visi mano kolegos redakcijoje buvo partiniai. Tokiu būdu jie tikėjosi padaryti karjerą. Bet jie neturėjo talento. O mane ne veltui dabar vadina legendiniu komentatoriumi – man profesionalumas buvo aukščiausio lygio. Gal todėl į mane partijos vadai ir numojo ranka – paliko dirbti.
– Komentatorių neruošia jokia aukštoji mokykla. Iš ko mokėtės?
– Į šį darbą buvau įmestas kaip kačiukas į balą. Buvo Vilniuje toks Jurijaus Gagarino krepšinio taurės turnyras. Mane pakvietė į sporto rūmus, kurie dabar stovi apgriuvę. Kabinoje sėdėjau su Algiu Matulevičium (anų laikų komentatoriumi – red.). Kartu pakomentavome rungtynes vieną dieną, pamatė, kad man neblogai sekasi.
Kitą dieną pirmo kėlinio viduryje A. Matulevičius, kuris buvo rūkorius, sako: „tu, Vladai, komentuok, o aš einu parūkyti“. Išėjo ir negrįžta. Man net prakaitas iš streso pradėjo bėgti – o dar rungtynės neeilinės, JAV su sovietais žaidė. Grįžo jis tik pirmo kėlinio pabaigoje – vos nepasmaugiau. Pasirodo, buvo šalia aparatinėje ir klausėsi manęs. Sako – tu išmokai plaukti.
– Prisimename 1992 metų rungtynes Barselonos olimpiadoje, kurioje mūsų krepšininkai su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu priešakyje nepriklausomai Lietuvai pirmą kartą laimėjo medalius – bronzą. Tas rungtynes komentavote. Ar jautėte įtampą?
– Tai buvo didelis įvykis. Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip nepriklausoma šalis, turėjo savo vėliavą, aprangą. Buvo didžiulė atsakomybė ir politinė įtampa. Juk dėl trečiosios vietos Lietuva žaidė su Rusija – šalimi, kuri mus laikė priespaudoje daug metų. Tie iškovoti bronzos medaliai buvo lygiaverčiai amerikiečių „Svajonių komandos“ aukso medaliams. Ir visai nesvarbu, kad amerikiečiams tąkart mūsų krepšininkai pralaimėjo daugiau nei 50 taškų skirtumu. Beje, amerikiečiai buvo vieninteliai, kurie su lietuviais anuomet kartu nusifotografavo.
– Po tų rungtynių ėjote kartu švęsti su krepšininkais?
– Jie gyveno olimpiniame kaimelyje, o aš gyvenau Barselonos centre, viešbutyje, tad kartu nešvenčiau. Aš visą laiką, jei būdavo galimybių, net ir sovietų laikais, stengdavausi skristi atskirai nuo krepšinio komandos. Todėl komentuodamas rungtynes lengviau galėjau pasakyti kritinį žodį žaidėjų adresu, jei jie žaisdavo blogai.
– 1992 metų rinktinėje žaidė Valdemaras Chomičius (šiandieninės olimpinės Lietuvos vyrų rinktinės vienas iš trenerių). Jį į profesionalų krepšinį atvedėte jūs. Papasakokite šią istoriją.
– Aštuntoje klasėje Valdemaras Chomičius draugavo su vienu berniuku, kuris pas mane treniravosi krepšinį. Šis atvedė Chomičių ir sako: „treneri, priimkite draugą, jis labai nori žaisti krepšinį“.
Ta pavardė man pasirodė girdėta. Išsiaiškinau, kad jo mama, kaip ir mano žmona, dirbo „Madoje“, darė visokias dekoratyvines gėlytes, o tėtis ten pat dirbo tiekėju. Valdemaras buvo padauža – visas rajonas ir tuometė milicija jį žinojo. Aš jam pasakiau, kad turės pakeisti gyvenimo būdą ir požiūrį į mokymąsi 180 laipsnių kampu, nė vienos treniruotės nepraleisti. Jis viską darbu ir pasiekė, nes talento 30 procentų teturėjo.
– Kas traukė padėti padaužai ir dar – mažai talentingam?
– Būnant treneriu reikia turėti uoslę. Man kažkas iš aukščiau pakuždėjo – neišvaryk tu jo. Per pirmą treniruotę aš už galvos susiėmiau – jis varėsi kamuolį dviem rankomis. Bet, visa laimė, kad buvo gatvėje neišmokęs žaisti krepšinio – man į rankas atiteko tarsi molio gabalas. Jis prieš tai treniravosi lengvąją atletiką, boksą, tad turėjo sportininkui reikalingų savybių. Tempiau jį „už ausų“. Man patiko, kad buvo ryžtingas.
Mokyklos sargei duodavo 10 rublių, kad įleistų vakare į salę pasitreniruoti. Ateidavo su broliu, kuris kamuolius Valdemarui padavinėjo, o šis per vakarą apie tūkstantį metimų į krepšį padarydavo. Dar specialius diržus pasisiuvo su švinu, užsidėdavo juos ir šokinėdavo. Tokiu užsidegimu jis užkrėtė visus kitus. Po pusmečio aš paskambinau į Maskvą, pasiūliau jį į sovietų jaunių rinktinę, kuri tapo Europos čempionais. Valdemaras Chomičius ten buvo vienu pagrindinių žaidėjų.
– Kaip nuo tų laikų pasikeitė krepšinis?
– Dabar mokslas pažengęs, daug naujovių taikoma. Neseniai buvo kilusios diskusijos, kuri mūsų krepšinio komanda geresnė – ši, kuri dalyvauja Londono olimpiadoje, ar 1992 metais dalyvavusi Barselonoje. Ana komanda atsiliko šuoliais ir fiziniais duomenimis, bet, kad dabartinė komanda greičiau žaidžia, aš nesutinku.
Ir Š. Marčiulionis, ir V. Chomičius ir S. Jovaiša lėkė, bėgo. O jei A. Saboniui kas būtų davęs dabartinės komandos fizinį pajėgumą, jis vienas būtų visus priešininkus aplošęs. Kalbant apie dabartinį krepšinį, skirtumas yra ir tas, kad neturime nacionalinių komandų. Dabar atvažiuoja užsieniečiai žaisti į „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ klubus. Juos motyvuoja tik kontraktas. O mūsų komandą 1992 metais Barselonos olimpiadoje subūrė didžiulis noras laimėti ir patriotizmo, noro pasididžiuoti savo šalimi jausmas.
– Kaip vertinate teiginį, kad krepšinis – mūsų antra religija?
– Nepatinka man šis teiginys. Juk turime ir gabių mokslininkų, ir dainininkų, ir kitų profesijų atstovų, kuriais galime didžiuotis. Taip pat nesusipratimas yra krepšinio siejimas su alumi.
Daug šalių aplankiau, bet nė vienoje nemačiau, kad rungtynių vietoje būtų tiek maukiama alaus. Aš stebiuosi, kai žmonės atvyksta į sporto halę stebėti krepšinio rungtynių ir alų į savo vietas tarsi tempia neštuvais. Atrodo, kad pirmą kartą gavo progą jo atsigerti. O po to, vos pirmam kėliniui įpusėjus, kelia visą eilę žiūrovų – į tualetą eina. Ir baisiausia, kad tai vyksta dabar, kai alkoholį vartoti arenoje yra draudžiama.
– Ar lietuviai sportiški?
– Deklaruojame, kad esame sportinė respublika, bet, deja, taip nėra. Pavyzdžiui, mūsų Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinė mokykla yra viena tokia šalyje. Porą metų vargau, kad pasiekčiau, kad būtų įvestos trys kūno kultūros pamokos per savaitę. Buvo ne tik valdžios, bet ir tėvų pasipriešinimas.
Per vienos klasės susirinkimą išsakiau šią idėją, o viena mama ir sako: „tai ką, mano mergaitė turės dabar tris kartus per savaitę sporto aprangą į mokyklą nešiotis?" Be to, ji sušils per kūno kultūros pamokas. Atsakiau jai: „miela mama, ar jūs norite, kad jūsų mergaitė vaikščiotų apsisnargliavusi, pirkti jai brangių vaistų? Jau geriau tegu sportuoja ir būna sveika."
Mes vaikystėje, būdavo, grįždavome iš mokyklos, kuprinė – į kampą ir bėgte į lauką. Vasarą – krepšinis, žiemą – ledo ritulys. O dabar vaikai tik prie kompiuterio sėdi. Ir tėvai tai palaiko. Manau, atsainus požiūris į vaikų sveikatą vieną dieną atsisuks prieš mus.
– Ką daryti, kad visuomenė daugiau sportuotų?
– Turi būti daugiau kūno kultūros pamokų ir kitose mokyklose. Bet vis tas finansų trūkumas kiša koja ir tai, kad pamokų skaičiaus negalima viršyti. Kalbant apie visuomenę, į sportuojančius suaugusiuosius dabar žiūrima keistai. Tiesa, yra gerų tendencijų, pavyzdžiui, kad Kaune ir Vilniuje savivaldybės pastatė aikšteles, kur vaikai ir suaugusieji gali ateiti palaipioti ant specialių įrenginių. Bet to maža. Manau, sporto organizacijos nedirba ta kryptimi, kuria reikėtų.
Mes didžiausią dėmesį skiriame profesionaliam sportui, bet labai mažai visai visuomenei skatinti sportuoti – tie sporto renginiai, kurie vyksta, yra vienadieniai.
