Geriausio visų laikų Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio (47 m.) pėdomis bando sekti du iš trijų sūnų – vidurinis Tautvydas (20 m.) ir jaunėlis Domantas (16 m.). Krepšinio legendos vyriausioji atžala Žygimantas (21 m.) irgi bandė tapti profesionaliu krepšininku, bet galiausiai nutarė pasukti į verslą.
Todėl 221 cm ūgio Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentą džiugina Malagos „Unicaja” (Ispanija) krepšinio klubo mokykloje užaugusių abiejų jaunėlių sūnų žaidimas.
Tiek vidurinis Tautvydas, tiek jaunėlis Domantas aikštėje išsiskiria 11-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. Į šį numerį komandose, kuriose žaidžia Sabonių šeimos narys, nepretenduoja niekas kitas.
Per karjerą visus įmanomus titulus, išskyrus NBA čempiono žiedą, laimėjusį A. Sabonį sparčiausiai vejasi sūnus Tautvydas.
Su auksine karta vadinama Lietuvos rinktine 203 cm ūgio T. Sabonis nuo 2008 m. laimėjo viską – Europos jaunučių (iki 16 metų), Europos jaunių (iki 18 metų), Europos jaunimo (iki 20 metų) ir pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempiono titulus.
Nors krepšinio legendos sūnui aikštėje nebuvo skirtas pagrindinis vaidmuo, T. Sabonis – vienas mėgstamiausių kolektyvo narių trenerio Kazio Maksvyčio treniruojamoje rinktinėje.
Kad draugiškumu pasižyminčiam Tautvydui aikštėje stinga įžūlumo, yra prasitaręs ir pats A. Sabonis.
„Niekada nebūsiu toks kaip tėvas, nes ir ūgis mudviejų skirtingas.
Tačiau mėgstu šį žaidimą, todėl tikiuosi tapti profesionaliu sportininku, kuris galės gyventi iš krepšinio”, – apie palyginimą su krepšinio legenda tapusiu tėvu pernai pasaulio čempionate kalbėjo T. Sabonis.
A.Sabonį turėtų ypač džiuginti jaunėlis Domantas, kurį krepšinio specialistai jau dabar vadina viena didžiausių Europos jaunųjų krepšinio žvaigždžių.
Ne pagal metus subrendęs ir jau iki 205 cm išstypęs Domantas puikiai kovoja baudos aikštelėje.
Nors šių metų Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionate Lietuvos rinktinė su D. Saboniu liko tik 11 vietoje, JAV gimusiam Domantui niekas neprilygo kovojant dėl atšokusio kamuolio (vidutiniškai po 14,4 kamuolio per rungtynes).
Kairiarankis vidurio puolėjas galėjo tapti ir rezultatyviausiu čempionato žaidėju (vidutiniškai per rungtynes pelnė po 14,1 taško), jeigu komandos draugai būtų dažniau ieškoję baudos aikštelėje nuolat atsidengdavusio aukštaūgio.
Kantrus, piktas ir užsispyręs kovotojas – taip apie jaunąjį talentą kalbėjo specialistai. Būtent dėl išskirtinio talento D.Sabonis šį balandį gavo kvietimą į Šarlotėje (JAV) vykusią prestižiškiausią geriausių pasaulio jaunųjų krepšininkų stovyklą „Jordan Brand Classic”.
„Didžiausią perspektyvą turi Domantas. Galima pasvajoti, kad ateityje jį pamatysime Lietuvos nacionalinėje komandoje”, – apie jaunėlį yra sakęs ir A. Sabonis, kuris pats būdamas vos 17 metų Kolumbijoje su tuometės Sovietų Sąjungos rinktine laimėjo 1982 m. pasaulio čempiono titulą.
Tikriausiai niekas geriau už Ramūną Butautą (48 m.) nežino, kaip sunku augti krepšinio tradicijomis garsėjančioje šeimoje.
Dabar Rygos VEF (Latvija) klubui diriguojantis kaunietis augo namuose, kur visi pašnekesiai buvo persmelkti krepšinio.
Trenerio tėvai – Stepas Butautas ir Ona Butautienė – krepšinio legendos, Butautų dinastijos pradininkai.
Prieš 11 metų miręs S. Butautas kaip žaidėjas 1947, 1951 ir 1953 m. iškovojo Europos čempiono titulą, 1952 m. iš Helsinkyje (Suomija) vykusių olimpinių žaidynių parsivežė sidabro medalį.
Vėliau jis pergales skynė treniruodamas Sovietų Sąjungos merginų ir moterų, Kubos nacionalinę vyrų rinktinę, Kauno „Žalgirio” komandą. Krepšinio trenere dirbo ir O. Butaitienė.
„Vaikystėje mane tikrai slėgė pavardė, netgi vengdavau ją sakyti, – prisipažino buvęs Lietuvos rinktinės treneris R.Butautas, užaugęs kartu su A.Saboniu. – Bet dabar didžiuojuosi ją turėdamas. Netapau geru krepšininku, nes neturėjau tiek talento.”
Dėl traumų anksti žaidėjo karjerą baigęs R. Butautas akylai stebi, kaip tobulėja jo 16 metų sūnus Stepas.
Treneris į sūnaus treniruotes Kauno „Perkūno” krepšinio mokykloje žiūri be didelių vilčių: „Stepui patinka krepšinis, bet apie ateitį kalbėti dar anksti. Profesionaliu sportininku lemta būti tik vienam iš tūkstančio, todėl visada pabrėžiu – svarbiausia mokslas.”
Mokslas lėmė, kad sūnus liko gyventi Kaune ir nesikėlė į Latvijos sostinę, nors anksčiau Rygoje lankė lietuvių mokyklą ir krepšinio treniruotes.
Treneris juokėsi, kad iki 188 cm ūgio išstypusiam sūnui nebemeta iššūkio krepšinio aikštėje – kautis nebeleidžia senos traumos. Tačiau rankos taiklumą tėvas ir sūnus išbando, o nugalėtoju dažnai tampa jaunėlis.
Po vasaros atostogų su žmona Rasa ir dukterimi Liepa dirbti į Rygą jau išvažiavęs krepšinio specialistas ketino į krepšinio treniruotes nuvesti ir iki 160 cm staiga paaugusią jaunėlę.
„Krepšinis – labai gražus žaidimas”, – kalbėjo garsios Butautų dinastijos atstovas.
Vieno geriausių istorijoje Lietuvos krepšininkų ir į trenerių olimpą įkopusio Rimo Kurtinaičio (52 m.) sūnui Giedriui (25 m.) tikriausiai nebepavyks aikštėje pralenkti savo charizmatiškojo tėvo.
1988 m. Seule olimpinį auksą laimėjusio snaiperio atžala taip pat garsėja taiklia ranka, tačiau R. Kurtinaitis, būdamas dabartinio savo sūnaus amžiaus, jau džiaugėsi Europos čempiono titulu.
192 cm ūgio Giedrius buvo kviečiamas į Lietuvos jaunimo, studentų rinktines, bet didelių pergalių kauniečiui iškovoti nepavyko.
„Gaila, kad nepaėmiau Giedriaus į rinktinę anksčiau, nes jis 2005 metais buvo geresnis gal už keturis žaidėjus. Esu toks tėvas, kuris geras kaimynams, bet nėra geras šeimai.
Iš Giedriaus visada reikalavau daugiau nei iš kitų”, – apie sprendimą paimti sūnų į 2006 m. Izmyre vykusį Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionatą kalbėjo R. Kurtinaitis.
Dėl išskirtinio talento jaunystėje į Maskvos CSKA (Rusija), Kauno „Žalgirio”, Madrido „Real” (Ispanija) klubus kviestas R.Kurtinaitis ne kartą bandė padėti sūnui.
Lietuvos krepšinio legenda vežėsi sūnų į savo treniruojamą Baku „Gala” (Azerbaidžanas), vėliau buvo pakvietęs į Permės „Ural Great” (Rusija) jaunimo komandą, Vilniaus „Sakalų” ekipą. Tėvo ir sūnaus keliai išsiskyrė 2008 m., kai R. Kurtinaitis stojo prie Vilniaus „Lietuvos ryto” vairo.
Savo keliu pasukęs jaunėlis Kurtinaitis žaidė keliuose LKL klubuose, bet nesužibėjo. „Giedriui trūksta staigumo, atletiškumo, bet jo, kaip krepšininko, intelektas aukštas, – sakė R. Kurtinaitis. – Esu skaitęs jo rašinį dvyliktoje klasėje apie svajonę siekti karjeros krepšinio srityje – jei ne krepšininko, tai trenerio ar skauto.”
Tikėtina, kad G. Kurtinaitis dar mes iššūkį savo tėvui tapęs krepšinio treneriu. Tačiau ir šiame fronte jam bus sunku.
Darbštus ir užsispyręs krepšininko tėvas apdovanotas ne tik žaidėjo talentu, todėl jam patikėtas Rusijos klubo Maskvos srities „Chimki” komandos vairas. Šio klubo vadovai taip pasitiki specialistu iš Lietuvos, kad leido išvaryti iš komandos įnoringąją žvaigždę amerikietį Keithą Langfordą.
R. Kurtinaitis šį pavasarį sulaukė tarptautinio pripažinimo. Vadovaudamas Vilniaus „Lietuvos ryto” (2009 m.) ir Maskvos srities „Chimki” (2012 m.) komandoms vieną prestižiškiausių trofėjų – Europos taurę – laimėjęs strategas didžiule balsų persvara išrinktas visų laikų geriausiu šio turnyro treneriu.
R. Kurtinaitis visada išties pagalbos ranką gyvenimą su krepšiniu siejančiam sūnui: „Jis jau galėtų dirbti toje pačioje komandoje su manimi, nes yra baigęs mokslus, turi žinių. Man nesvarbu, ką kalbėtų aplinkiniai, Giedriaus pagalba tikrai praverstų.”
Treneris priminė pavyzdį iš JAV, kur su gyva legenda vadinamu treneriu Donu Nelsonu (72 m.), patenkančiu tarp dešimties geriausių NBA trenerių, ilgai dirbo jo sūnus Donas Nelsonas jaunesnysis.
„Man gražu, kai tėvas ir sūnus dirba kartu, – sakė R. Kurtinaitis, šį sezoną dar nekviesiantis sūnaus pagalbininku į savo komandą. – Jis dar nori žaisti krepšinį. Aš pats sąmoningai pasirinkau trenerio kelią nuo žemiausio laiptelio. Reikia laiko, kol atsikratai žaidėjo mąstymo, todėl sūnui patarsiu siekti karjeros pamažu.”
Lietuvos šešiolikamečių rinktinėje šią vasarą žaidė dar viena legendinio krepšininko atžala – buvusio Lietuvos rinktinės vidurio puolėjo Gintaro Einikio sūnus Aidas (16 m.).
Tačiau šį jaunąjį krepšininką vargiai galima sulyginti su tėvu G. Einikiu (42 m.), kurio vizitine kortele buvo metimas kabliu.
G. Einikis žaidė Kauno „Žalgirio”, Saratovo „Avtodor”, Maskvos CASK (abu Rusijos), Vroclavo „Idea-Sląsk”, Sopoto „Prokom-Trefl” (abu Lenkijos), Malagos „Unicaja” (Ispanija), Vilniaus „Lietuvos ryto” , Nymburko ČEZ (Čekija) klubuose.
Po tėvų skyrybų su motina ir dviem seserimis gyventi likusį A. Einikį krepšinio paslapčių moko ne tėvas, bet Klaipėdos V. Knašiaus krepšinio mokyklos specialistai.
Jaunasis krepšininkas į tėvą nepanašus ir stotu – 208 cm ūgio vidurio puolėjo sūnus išstypo iki 191 cm, todėl rungtyniauja gynėjo pozicijoje.
Nepaisant to, į rinktinės stovyklą pakviestas krepšinio talentas paprašė aprangos su 14-uoju numeriu – tuo pačiu, kuriuo žaidė jo tėvas.
„11 numerį pasiėmė Domantas Sabonis, o aš – 14”, – šypsojosi praėjusią vasarą su Lietuvos rinktinės apranga Turkijoje vykusiame jaunimo olimpiniame festivalyje žaidęs Aidas.
Pirmus žingsnius rinktinėje žengęs A. Einikis dar nėra pagrindinis žaidėjas. Uostamiestyje augantis žaidėjas Europos jaunučių čempionate aikštėje per pirmas ketverias rungtynes išvis nepasirodė, o vėliau užsitarnavo daugiau trenerio pasitikėjimo.
A. Einikis blykstelėjo paskutiniame čempionato mūšyje, kuriame lietuviai grūmėsi su ukrainiečiais dėl 11 vietos, pelnęs 16 taškų.
Profesionalo kelią „Šiaulių” klube pradėjęs ir užbaigęs Robertas Giedraitis (41 m.) krepšininko karjerą pažymėjo puokšte trofėjų.
Kovotojo charakteriu išsiskyręs R. Giedraitis ne kartą pelnė daugiausia kamuolių perėmusio LKL žaidėjo vardą, o karjerą baigė kaip daugiausia rungtynių LKL čempionate iki šiol sužaidęs krepšininkas.
Treneriu dirbantis R. Giedraitis pernai sulaukė kvietimo prisijungti prie Lietuvos jaunimo rinktinės trenerių štabo. Kvietimo į šią rinktinę sulaukė ir jo sūnus Rokas (19 m.).
Lietuvos devyniolikamečiai praėjusią vasarą Latvijoje iškovojo pasaulio čempionų titulą, o šią vasarą Slovėnijoje Europos jaunimo iki 20 metų pirmenybėse – aukso medalį. Tėvas ir sūnus Giedraičiai nesitikėjo, kad jų šeimą staiga užgrius titulai.
„Keistas jausmas, net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Džiaugiuosi, kad daug dirbusiam Rokui pavyko įsitvirtinti rinktinėje.
Aišku, kalbų buvo visokių, bet stengiuosi į jas nekreipti dėmesio, – sakė R. Giedraitis. – Rokas pirmas buvo pakviestas į rinktinę, po to pasiūlymo prisijungti prie trenerių sulaukiau aš.”
Namiškiams labiausiai įstrigo Roko troškimas patekti į rinktinę. „Aš nepirksiu, aš juos rinktinės stovykloje gausiu nemokamai”, – taip savo draugams aiškino užsispyręs vaikinas, apsisprendęs nepirkti marškinėlių su užrašu „Lietuva”.
Iki 200 cm ūgio išstypusio Roko sėkmė užkrėtė ir jo 16 metų brolį Dovydą, kuris krepšinio paslapčių mokosi Šiaulių „Saulės” sporto mokykloje. Ambicingas jaunėlis pluša visą vasarą, nes nenori būti brolio šešėlyje.
Abu sūnūs gali bet kada sulaukti tėvo patarimo.
„Namuose peržiūriu rungtynių vaizdajuostes, pakalbu su Roku, ką jis daro negerai.
Sūnus į kritiką reaguoja– matau, kaip stengiasi ištaisyti klaidas”, – pasakojo R. Giedraitis.
Geriausiu praėjusio sezono LKL treneriu pripažinto Virginijus Šeškaus (45 m.) šeimoje auga du krepšininkai – Edvinas (17 m.) ir Domantas (19 m.).
Du pastaruosius sezonus Prienų „Rūdupio” ekipą ant LKL prizininkų pakylos atvedęs V. Šeškus šį sezoną į savo ekipą įtraukė ir vyresnįjį sūnų: „Vis svarstydavau, ką pasakys aplinkiniai, bet dabar nustojau baimintis – Domantui metas pradėti žaisti su vyrais.
Jis to vertas, juolab kad šiemetė Prienų komanda nebus tokia stipri kaip anksčiau.”
Įžaidėjo pozicijoje rungtyniaujantį vyresnįjį 183 cm ūgio sūnų treneris vadina nenušlifuotu krepšininku, nes visada daugiau dėmesio sulaukdavo perspektyvesnis jaunėlis Edvinas.
„Domantas buvo nepelnytai pamirštas, nors per pastaruosius porą metų padarė didžiulę pažangą”, – kalbėjo V. Šeškus.
Dėl jaunėlio „Rūdupio” treneriui mažiau rūpesčių, nes jis turi sutartį su Vilniaus „Lietuvos ryto” klubu. Tačiau treneris pripažino, kad vienu perspektyviausių savo kartos krepšininkų laikomas 193 cm ūgio gynėjas daug prisikentė dėl savo pavardės.
„Visiems atrodė, kad sūnumi domimasi tik dėl tėvo, nors iš tiesų viską padarė pats Edvinas”, – sakė „Rūdupio” treneris, prieš porą metų išleidęs sūnų į sostinę.
V.Šeškus buvo abiejų sūnų pirmasis treneris, todėl iki pat šiol nevengia patarti savo atžaloms: „Darau tai atsargiai, nes jaunimui atrodo, kad viskas aišku. Jie visada turi savo nuomonę, todėl tenka ir pasiginčyti.”
Jaunėlis sūnus išgarsėjo kaip jauniausias LKL žaidėjas – tėvas į aikštę su Prienų ekipos marškinėliais jį įleido 14 metų 8 mėnesių ir 11 dienų. 2009 m. mače su Vilniaus „Perlu” debiutavęs E. Šeškus taškų nepelnė, bet įėjo į Lietuvos krepšinio istoriją.
Edvinas krepšinio abėcėlės pradėjo mokytis su trejais metais vyresniais berniukais – tėvui nepavyko surinkti 1992 m. gimusių berniukų grupės, todėl dešimtą paėmė sūnų.
E. Šeškus pernai pateko į talentingiausių pasaulio jaunųjų krepšininkų stovyklą „Jordan Brand Classic”.
Šį pavasarį prieniškis dar kartą įrodė, kad vertinamas ne dėl pavardės – su „Lietuvos ryto” jaunaisiais krepšininkais jis laimėjo Eurolygos jaunimo komandų čempiono titulą, o finalo rungtynėse buvo rezultatyviausias – pelnė 17 taškų.
Emocingasis „Rūdupio” strategas su sūnumis jau seniai nebesivaržo krepšinio aikštėje, bet beveik nedvejoja, kas laimėtų: „Manau, kad būčiau priverstas paspausti jiems ranką.”
Trenerio duktė patarimų iš tėvo nesulaukia
Naudingiausia praėjusio sezono Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėja Gintarė Petronytė (23 m.) nesulaukia patarimų iš savo tėvo žinomo krepšinio trenerio Romualdo Petronio (48 m.).
Ne vienus metus Rusijoje dirbęs ir atidžiai dukters karjerą stebintis treneris gali neužsikirsdamas vardyti jos žaidimo statistiką. Tačiau patarimus, anot jo, turi dalyti profesionalai, su kuriais duktė dirba.
„Per trenerio karjerą įsitikinau, kad nėra gerai, kai viename klube dirba ir tėvas, ir vaikas”, – sakė G. Petronis.
Tėvo ir dukters keliai dažnai prasilenkia. „Tėtis paskambina pasveikinti po rungtynių, bet tik tiek. Jis daug dirba užsienyje, tad bendraujame nedažnai”, – pasakojo nacionalinės moterų krepšinio rinktinės narė.
Praėjusį sezoną Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI” komandoje žaidusi G. Petronytė dar nežino, kur kovos artėjantį sezoną. Tėvas jai linki išvykti į užsienį.
Bet geriausia savo patarėja Gintarė vadina motiną, buvusią profesionalią krepšininkę Rimą Petronienę.
Sportininkų šeimoje užaugusi ir iš tėvų ūgį bei talentą paveldėjusi Gintarė nepiktnaudžiauja krepšinio pasaulyje garsia pavarde. „Jeigu nedirbsiu, taip ir liksiu tik talentinga”, – šyptelėjo šviesiaplaukė.
Tiesa, į savo pirmąją treniruotę septynmetė Gintarė nėjo pasišokinėdama iš džiaugsmo. Muzikali mergaitė svajojo tapti pianiste. Bet viskas apsivertė jau po pirmosios krepšinio treniruotės.
„Šis kelias Gintarei buvo nulemtas”, – įsitikinęs R. Petronis.
Tėvai nesigraužė, kai dešimtokė Gintarė paliko namus Kaune ir išvyko į Vilnių žaisti tuometėje sostinės „Telekomo” dublerių komandoje.
Dabar krepšininkė džiaugiasi savo pasirinkimu ir viliasi, kad iš krepšinio duoną valgys ir jos jaunesnioji sesuo Smiltė (13 m.), kurią treniruoja buvusi ir motinos, ir Gintarės trenerė B. Jankauskienė.
Smiltė ne vienus metus šoko, bet taip išstypo, kad iškilo problema surasti tinkamą partnerį. Taip ji pati nusprendė pabandyti žaisti krepšinį. Matyt, užkrėtė motinos, tėvo ir vyresniosios sesers pavyzdys.
Prieš 20 metų patekti į gerą komandą buvo lengviau
Stebint Londono olimpines žaidynes krepšininkui Romanui Brazdauskiui (48 m.) per kūną perbėga šiurpuliukai. Barselonos olimpinių žaidynių prizininkui malonu prisiminti prieš 20 metų džiuginusias legendinės krepšinio rinktinės pergales.
Kaune vaikus treniruojantis buvęs krepšininkas svajoja, kad vieną dieną ant olimpinės pakylos užlips ir jo vyriausias sūnus Lukas (23 m.).
Pasvalio „Pieno žvaigždžių” komandai atstovaujantis 205 cm ūgio Lukas sau tokių aukštų tikslų nekelia: „Būčiau laimingas rungtyniaudamas ir Eurolygoje.”
Vienodo ūgio, išoriškai į tėvą panašus Lukas dažnai sulaukia klausimo, ar jis yra Barselonos olimpinių žaidynių prizininko R.Brazdauskio sūnus. Krepšininkas neslepia, kad garsi tėvo pavardė jam praverčia.
Tėvo pagalbos Lukui dažniau prireikia ne krepšinio pasaulyje, bet kasdieniame gyvenime. „Mano tikslas buvo pažaisti su sūnumi vienoje komandoje. Jį pasiekiau – prieš kelerius metus su Luku atstovavome vienai komandai Vilniaus mėgėjų lygoje.
Dabar sūnus tapo naktinio klubo dalininku, tad padedu tvarkytis. Neseniai visą dieną sienas dažiau”, – pasakojo Kaune gyvenantis olimpinis prizininkas.
Jau kurį laiką tėvas su sūnumi nebežaidžia vienas prieš vieną. „Kur jis žais – subyrėtų”, – pašiepė tėvą humoro jausmu komandoje išsiskiriantis Lukas.
Sūnui pritarė ir praėjusią savaitę Europos veteranų čempionate žaidęs R.Brazdauskis: „Aš jau senukas. Po rungtynių laiptais sunkiai lipu.” Kai dėl skausmų skųsdavosi Lukas, tėvas būdavo griežtas. „Pasirinkai krepšininko kelią – turi susitaikyti, kad visą gyvenimą ką nors skaudės”, – kartodavo R. Brazdauskis.
Kiek Lukas save pamena, tiek jo gyvenime buvo krepšinis. „Nesirinkau krepšininko kelio. Tai jis mane pasirinko”, – prisipažino Lukas.
Tėvas aštuonmetį Luką nuvedė į pirmąją krepšinio treniruotę. Iš pradžių Lukas norėjo lankyti ką nors kita, bet tėvas jam pasakė: „Ką ten darysi būdamas 210 cm ūgio? Su krepšinio vėliava ir mokytis lengviau, ir gyvenime.”
Iš Kretingos kilusį Romaną kažkada irgi tėvas, buvęs tinklininkas, nuvedė į krepšinio treniruotes. R.Brazdauskis neabejoja, kad jo jaunystės laikais buvo kur kas lengviau patekti tarp geriausių krepšininkų.
„Kad patektum į gerą komandą, anksčiau pakakdavo, jog būtum dviejų metrų ūgio. Dabar reikia talento, darbo, ryžto, poilsio, papildų”, – sakė R. Brazdauskis.
Lukas įsitikinęs, kad krepšinis yra genuose ir kraujyje. Tačiau kitų R. Brazdauskio atžalų tėvo kelias nevilioja. Sūnus Tadas (19 m.) baigė „Aisčių” krepšinio mokyklą, tačiau dviejų metrų ūgio vaikinas įstojo į Kauno technologijos universiteto verslo vadybos specialybę. Duktė Marija (10 m.), ne vienus metus lankiusi plaukimo treniruotes, nuo rugsėjo keliaus į tinklinio treniruotes.
„Marija yra aukšta, bet krepšinyje mergaitei per daug kontakto. Tinklinyje gaus mažiau mėlynių – juk nuo priešininko skiria tinklas”, – vylėsi R. Brazdauskis.
