Linksmybės pasaulinio garso atlikėjo koncerte, su draugais, išvykos su šeimomis į gamtą, vandens parką, žiūrėti kino filmų, žvejyba – Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai jau seniai sau leido taip atsipalaiduoti.
Ši vasara jiems kitokia nei iki šiol. Ne vienus metus Lietuvos rinktinei atstovavę dvyniai buvusių komandos draugų pasirodymą dabar stebi kartu susėdę priešais televizorių.
Šmaikštuoliai broliai daug mieliau patys kautųsi aikštėje. Tačiau aukštaūgiai nepyksta ant į rinktinę jų nepakvietusio trenerio Kęstučio Kemzūros ir šypsodamiesi dėkoja už rūpinimąsi jųdviejų sveikata.
Padėkoti gali ir gražuolės dvynių žmonos Edita ir Tatjana su sūnumis šešiamečiu Titu, keturmečiu Darjušu, penkiamečiu Danieliumi ir trimečiu Dominyku. Jie jau seniai buvo sulaukę tiek daug dėmesio.
Susitikome Vilniuje, krepšininko Šarūno Marčiulionio įkurtame sporto bare „Stars & Legends”, kai per televiziją buvo transliuojama Lietuvos ir Nigerijos rinktinių dvikova.
– Ar visuomet kartu stebite Lietuvos rinktinės kovas?
Kšyštofas:
Visada. Mūsų bendri draugai, tad važiuojame pas juos arba einame vienas pas kitą į namus.Darjušas: Dažniausiai žiūrime namie. Ten geriausia.
Kšyštofas: Jei rungtynes stebime bare, žmonės prieina pakalbėti apie krepšinį, paprašyti autografų.
Tada negali įdėmiai žiūrėti.
– Jums vis išsprūsta džiaugsmo šūksniai. Ar kaimynai nesiskundžia, kad pernelyg emocingai žiūrite rungtynes?
Darjušas:
Oi, ne. Mes ramiai. Užrėkiame „gerai” ar „joptararai”, bet daugiau nešūkaujame, televizoriaus nedaužome ir indų nemėtome. Būna, kad išsprūsta koks keiksmažodis. Bet keikiame ne žaidėjus, o teisėjus ar situaciją, kai nepasiseka.– Kai krepšininkai pralaimėjimu pradėjo olimpiadą, ar netrynėte rankomis: „Taip jums ir reikia atsisakius mūsų pagalbos.”?
Darjušas:
Jokiu būdu. Juk tai mūsų komanda. Mes rinktinėje tobulėjome, užaugome kaip krepšininkai. Ne vienus metus ten treniravomės, žaidėme su geriausiais.Kšyštofas: Turime pasakyti ačiū, kad buvome kviečiami į rinktinę. Tiek metų, kiek mes joje žaidėme, ne kiekvienas krepšininkas gali. Rinktinės dėka mus pažino visa Europa.
– Kai mūsiškiams nesiseka, nesinori bėgti į aikštę padėti?
Darjušas:
Puikiai suprantame, jog dabar nesame tokios formos, kad galėtume aikštėje ką nors padaryti.Kšyštofas: Rungtynes žiūrime ne kaip aistruoliai, o kaip sportininkai. Žinome sistemą, niuansus, tad nepykstame, jei nepavyksta įmesti net iš po krepšio. Didelis spaudimas, nuovargis, skausmas – visa tai veikia.
– Kšyštofas nacionalinei rinktinei atstovavo 9 metus, Darjušas – keleriais metais mažiau. Be jokių dvejonių pirmieji atvykdavote į treniruočių stovyklas. Nepasijutote tarsi gavę antausį, kai treneris K.Kemzūra jūsų nė neįtraukė į pretendentų sąrašą?
Darjušas:
Ne, bet buvome nustebę, kodėl su mumis nepašnekėjo – iš laikraščių sužinojome, kad nesame pakviesti. Galėjo paskambinti kas nors iš trenerių arba federacijos, pasakyti, kad atjaunina komandą, mūsų nemato naujoje sistemoje.Mes suaugę vyrai ir suprantame, kad bus pabaiga. Suprantame ir trenerį. Yra daug talentingų, perspektyvių krepšininkų. Tikrai nepykstame. Mes ne tokie žmonės.
Kšyštofas: Tik šiek tiek skaudu, nes žinome, kad dar galime kuo nors padėti. Bet po kiekvienų metų rinktinėje galvoji – gal šitie paskutiniai.
Mums jau atėjo laikas – galime padėti tik prie televizoriaus.
– Praėjęs sezonas buvo sėkmingas. Darjušas – Eurolygos vicečempionas, Kšyštofas – Italijos čempionas. Gal K.Kemzūrai nepatiko jūsų pokštai, kuriais garsėjate?
Kšyštofas:
Bet mes juk pokštaujame nenorėdami nieko bloga. Nenorime nieko nuskriausti. Mums pasakė „ne”, apsidžiaugė mūsų šeimos, apsisprendėme skirti daugiau laiko savo sveikatai.– Žmonos šokinėjo iš džiaugsmo sulaukusios daugiau dėmesio?
Darjušas:
Edita džiaugėsi, kad nors šią vasarą vaikai praleis su tėveliu.Kšyštofas: Tatjana matė, kad aš išgyvenu, klausinėjo, kaip jaučiuosi nesulaukęs kvietimo į rinktinę. Ji džiaugėsi, kai sakiau, kad viskas gerai. Džiaugėsi ir mūsų tėvai. Jiems svarbiausia – mūsų sveikata. Net kai mums bus penkiasdešimt, jie, matyt, mumis rūpinsis lyg mažiukais.
– Liūdėti, kad kiti krepšininkai Londone, o jūs – Lietuvoje, nėra kada?
Darjušas:
Per dieną tai net pamiršti. Kažką pagalvoji tik tada, kai rodomos rungtynės. Bet šiaip pilna reikaliukų, yra kuo užsiimti.Kšyštofas: Pusę dienos kartu sportuojame, o kitą pusę skiriame šeimai. Ilsimės, važiuojame į gamtą. Norisi aplankyti visas gimines, draugus. Mums kartu su broliu gerai. Vieną dieną bėgame krosą Vingio parke, kitą pažaidžiame krepšinį, o dar kitą einame į treniruoklių salę.
Darjušas: Dukart per savaitę einame į jogą. Čia ne pokštas. Nesame lankstūs, o joga padeda lavinti lankstumą, naudinga nugarai, keliams. Pratybose būname dviese tarp merginų.
Kšyštofas: Kai pasirašysiu kontraktą ateinančiam sezonui, planuojame visi nuvažiuoti į Paryžių. Tania kažkada metus gyveno šiame mieste ir jo ilgisi.
Vieną dieną pavaikščiosime po Paryžių, Tania parodys, kur gyveno. Dvi dienas leisime Disneilande.
Mes niekada gyvenime nebuvome koncerte. Gal tėvai kada nors ir buvo nuvedę, bet nelabai pamename. O vėliau vis nebūdavo laiko.
Darjušas: Jeigu jau skirta galimybė pabūti su šeima, reikia ja pasinaudoti. Tai treniruotės, tai varžybos, tai per daug pavargęs linksmybėms. Dabar yra laiko, tad galėjome net nusifotografuoti su Stingu. (Juokiasi.)
– Pusbroliai nesipeša tarpusavyje?
Darjušas:
Ne. Tik žaisdami susimuša.Kšyštofas: Ne taip, kaip mes vaikystėje – iki keturiolikos metų mušdavomės.
– Sūnūs stebi rungtynes kartu su jumis, neklausinėja, kodėl jūsų nėra aikštėje?
Darjušas:
Mes tiek rungtynių žiūrime sezono metu, kad jie nesupranta, ar turėtume žaisti, ar ne.Kšyštofas: Brolio Titas visada kartu žiūri. Maniškiai irgi retkarčiais. Danielius jau metus lanko krepšinį.
– Auga pamaina?
Kšyštofas:
Nežinau. Jie patys pasirinks.Darjušas: Maniškiai krepšinį pažaidžia nebent planšetiniame kompiuteryje.
– Stebite, kaip sekasi kitiems Lietuvos sportininkams Londone?
Kšyštofas:
Be abejo. Pirmadienį visas kiemas rėkdamas palaikė plaukikę Rūtą Meilutytę. Jai – didžiulė pagarba. Man labiausiai patiko jos ramybė, pasitikėjimas savimi.Darjušas: Tokia jauna ir taip gerai pasirodė. Domimės, kaip sekasi ir kitiems. Iš Virgilijaus Aleknos daug kas tikisi medalio. Bet nereikia prisikarksėti. Džiaugsimės, kai laimės.
– Kaip vertinate mūsų krepšininkų galimybes?
Kšyštofas:
Nemėgstame prognozuoti, bet labai džiaugsimės, jeigu pateks į ketvertuką. Ispanijos, JAV, Argentinos, Rusijos, Prancūzijos rinktinės šiemet galingos.– Kšyštofai, olimpinę dvasią pajutote du kartus – 2004-aisiais Atėnuose ir su broliu 2008-aisiais Pekine. Kuo ta olimpinė atmosfera ypatinga? Kodėl ten dalyvauti yra kiekvieno sportininko svajonė?
Kšyštofas:
Esu dalyvavęs ir Europos, ir pasaulio čempionatuose, bet olimpinė atmosfera nepalyginama. Fantastiška vaikščioti olimpiniame kaimelyje ir sutikti žvaigždes, kurias matydavai tik per televizorių.Darjušas: Visi draugiški, net jei ir yra tavo priešininkai. Ten juntama šalių vienybė. Smagu, kad mes tai galėjome pamatyti, pajusti.
– Kšyštofai, ar su Tania nekyla ginčų, kurios šalies sportininkai stipresni – Lietuvos ar Rusijos?
Kšyštofas:
Kai lietuviai žaidė draugiškas krepšinio rungtynes su Rusija, nematėme. Jei laimi kitoms sporto šakoms atstovaujantys rusai, Tania gali mane truputį „padrožti”.
