Daili, manekenės formų Leonora krykštauja kaip vaikas pasakodama apie savo puikų gyvenimą. Ji daug keliauja po pasaulį, veda seminarus, gerai uždirba, gyvena gražioje viloje prie jūros. Leonorą jos mylimasis architektas, kilęs iš Urugvajaus, nešioja ant rankų ir gerbia kaip karalienę.
„Buvo laikas, kai jaučiausi pažeidžiama, nelaiminga, ant pečių nešiojausi sunkią nuoskaudų naštą. Kad tapčiau tuo, kas esu, dešimt metų gilinausi į savo sielą, ieškojau prasmės, rizikavau, siekiau harmonijos”, – pasakojo L. Blekaitytė.
Leonora pakeitė gyvenimą, kad galėtų būti laimingesnė. Ji daug ką pradėjo nuo nulio, tikėdama svajonių galia.
Dabar gyvenimo būdo trenerė padeda kitiems atskleisti laimės paslaptis ir įprasminti gyvenimą.
Drąsi, iššūkius mėgstanti Leonora nuo jaunystės buvo ne iš kelmo spirta. Ji niekada nelaukdavo atsitiktinių malonių. Jei ką nors sumanydavo, pasiraitodavo rankoves ir įgyvendindavo.
Teisininkės profesiją turinti jauna moteris pagal specialybę niekada nedirbo. Baigusi mokslus įkūrė šokėjų agentūrą „Be You”, kuri šešerius metus sėkmingai veikė Lietuvoje ir užsienyje.
Keliaudama po pasaulį L. Blekaitytė užmezgė naudingų pažinčių. Privačiuose pobūviuose lietuvė susipažino su vakarėlių liūte Paris Hilton, dainininku Jamesu Bluntu, diskžokėju Arminu van Burrenu, aktoriais Edoardo Costa bei George’u Clooney, grupės „Scooter” nariais.
Kai atrodė, kad gyvenimas rūksta kaip iš pypkės – pakanka pinigų, draugų, garbės, kelionių, L. Blekaitytė ryžosi kardinaliam posūkiui.
Nors verslas klestėjo, Leonora jautė, kad netobulėja. Pradėjusi ieškoti atsakymų į asmeninius klausimus, ėmė sapnuoti, kaip perka bilietą į Niujorką. Tai priėmė kaip ženklą.
Ji uždarė šokėjų agentūrą, atsiribojo nuo prašmatnių vakarėlių, taikiai išsiskyrė su tuomečiu mylimuoju ir ėmė ieškoti naujo kelio.
„Žmogaus siela auga – tam tikras situacijas, veiklą mes išaugame taip, kaip vaikai išauga batus. Agentūrą turėjau uždaryti dar anksčiau, bet buvau per daug su ja susitapatinusi. Šiek tiek uždelsiau. Gavau skaudžią finansinę pamoką ir be aiškaus tikslo išskridau į Ameriką dviem savaitėms. O likau dviem mėnesiams.
Ten sutikau daug įdomių žmonių, kurie vedė dvasinio tobulėjimo seminarus, ėmiau jiems talkinti. Mokiausi pati ir konsultavau aplinkinius”, – apie naują pradžią kalbėjo Leonora.
Niujorkas lietuvei taip patiko, kad ji ėmė tobulinti anglų kalbą, įstojo į kalbų mokymosi centrą ir išsinuomojo Manhatane butą. Po 9 mėnesių, palikusi visus daiktus, trumpam grįžo į Lietuvą, kad prasitęstų Amerikos vizą. Tačiau vizos negavo.
Išėjusi iš JAV ambasados Leonora jautėsi sutrikusi. Puoselėti planai įsikurti Niujorke griuvo.
„Vilniuje buvau be darbo, be namų. Apsistojau pas seserį. Bet netrukus supratau radusi kitką – meilę sau, svajones, dvasinę ramybę. Žinojau, kad į Niujorką vėl vyksiu, tik vėliau.
Ėmiau kurti savo troškimų pasaulį. Savo mintis užsirašinėjau ant popieriaus. Ėmiau galvoti, koks vyras mane padarytų laimingą.
Praėjo savaitė po nesėkmingo bandymo gauti vizą, ir aš išsinuomojau fantastišką butą miške, nusipirkau gerą ir nebrangų automobilį. Ėmiau vesti seminarus ir, neleisdama sau liūdėti, yriausi į priekį”, – pasakojo L. Blekaitytė.
Po kiek laiko lietuvė įsikūrė Ispanijos saloje Ibisoje. Jai patinka gyventi saulėtame krašte prie jūros, kur graži gamta, kur gaminamas skanus maistas, gyvena linksmi žmonės.
Ispanijoje L. Blekaitytę susirado Niujorke vykusių seminarų dalyvės. Leonora pradėjo rengti Ibisoje poilsio, jėgų atgavimo, kūno ir sielos harmonizavimo programas.
„Man pradėjo puikiai sektis. Atrodė, kad viskas vyksta per daug gerai, tarsi pagal kieno nors surežisuotą scenarijų. Bet tai pati pasirinkau, nes drįsau surizikuoti.
Niekada savo siekių nerealizavau komforto zonoje, visada reikėdavo pasukti galvą, kaip užsidirbti pinigų. Vidinio diskomforto reikia tam, kad neužmigčiau ant laurų, eičiau pirmyn, tobulėčiau. Norint ką nors laimėti, reikia įdėti pastangų ir nepasiduoti baimei.
Juk nerizikuodami rizikuojame daugiau. Laikausi taisyklės: kasdien padaryti bent vieną dalyką, kurio bijau. Taip mano galimybių ribos plečiasi. Taip, kaip kas nors sporto klube lavina kūną, taip aš nuolat peržengiu komforto ribas ir neriu į nežinią.
Peržengę baimės ribą dažnai už jos atrandame tai, apie ką svajojome. Viskas, ko trokštu, į mano gyvenimą ateina neįtikėtinu greičiu”, – pasakojo gyvenimo būdo trenerė, pastaruoju metu vedanti seminarus ir asmeninius mokymus Rusijoje, Amerikoje, Lietuvoje, Ispanijoje.
Prieš pusmetį Leonora sutiko savo svajonių vyrą. Marcelis Dupitas – vyresnis, iš Urugvajaus kilęs architektas, jau ketvirtį amžiaus gyvenantis Ibisoje. Pora susipažino sporto klube.
„Gyvenu lengvai ir laimingai. Gyvenimas – tarsi menas, kurio reikia mokytis. Kuo daugiau apie jį sužinai, tuo labiau jis skleidžiasi savo grožiu, darosi subtilesnis, turtingesnis. Menas gyventi yra pats nuostabiausias dalykas šioje žemėje”, – optimistiškai kalbėjo L. Blekaitytė, vedanti seminarus ir moterims, ir vyrams.
Iš pradžių Leonora konsultavo tik moteris, nes dalijosi savo patirtimi: „Mokiausi nugalėti baimes, silpnybes, pavydą, širdgėlą, kitaip pažvelgti į nelaimes. Supratau, kaip atverti moterišką jėgą.”
Įgijusi patirties L. Blekaitytė mokymus ėmė vesti ir vyrams. Kiekvienas Leonoros seminaras būna vis kitoks, nes eiga priklauso nuo žmonių klausimų, interesų, gyvenimo patirties.
„Labai džiaugiuosi, kai po mokymų žmogaus gyvenime įvyksta pokyčių. Matyti švytinčius žmonių veidus – neįkainojama dovana.
Mes nematome dalykų, kokie jie yra, mes matome juos tokius, kokie esame patys”, – kalbėjo pašnekovė, besimėgaujanti veikla ir su filosofu Phillippe’u Panchoutu baigianti rašyti pirmąją savo knygą „Mokslas ir reinkarnacija”.
– Leonora, kokie gyvenimo įvykiai jus skatino ieškoti pokyčių?
– Mano siela – ieškotoja. Dar vaikystėje mane lydėjo jausmas, kad gyvenime egzistuoja kažkas daugiau, negu aš turiu, matau ir suvokiu.
Esu dėmesinga ir jautri savo kelyje sutiktiems vaikams, nes jų sielos dar nesuterštos, o protai neužgrūsti stereotipų.
Mano paauglystė buvo sunki. Tuo metu buvau cinikė ir viską neigiau. Maniau, kad gyvename vieną kartą, todėl reikia tiesiog mėgautis malonumais. Sukausi modelių, šokėjų, grožio kūrėjų pasaulyje.
Baigusi vidurinę mokyklą, studijavau teisę. Viskas elementaru, lengvabūdiška ir aišku. Patikėjau socialiniu pasauliu, kuris reikalauja, kad vykdytum masių normas, kad suktumeisi visuomenėje tarsi sraigtelis ir kaip dauguma norėtum tik žemiškų dalykų.
Nepaisant to, kad man tarsi viskas sekėsi, viduje nesijaučiau komfortiškai. O nuo savęs nepabėgsi. Žinoma, galėjau iš inercijos gyventi kaip gyvenusi, bet vidinis balsas nedavė ramybės.
Iš tikrųjų mes visi jaučiame, kad gyvename ne savo gyvenimo legendą. Dėl to ir neturime ramybės. Ramybę sukuria proto ir sielos harmonija.
Neretai turtingi žmonės seminarų metu klausia: „Negi man mesti verslą, išdalinti vargšams pinigus ir eiti medituoti?”
Ne. Kraštutinumų nereikia vaikytis. Jei klausysime vidinio balso, atsidursime ten, kur mums lemta būti.
Reikia savimi pasikliauti, atmesti baimes ir socialinį spaudimą. Kiekvienas žmogus yra vienintelis toks visatoje.
Kai priartėji prie savo esmės, supranti: viską galima pasiekti savo unikalumu ir niekas negali tavęs išblaškyti, niekas negali išmušti iš vėžių. Būdamas stiprus, savimi neabejoji.
– Kada pajutote, kad atradote savo gyvenimo legendą ir jau žinote, ko norite iš gyvenimo?
– Žmonės iš gyvenimo trokšta skirtingų dalykų. Vienam reikia daug pinigų, kitam – didelių namų, trečiam – atradimų. Mano klajones ir ieškojimus skatino vidinis balsas.
Stengiausi jį ignoruoti, bet man nepavyko. Vidinis skausmas nedavė ramybės, jaučiau, kad privalau siekti daugiau, negu turėjau – gražius draugus, prabangius vakarėlius, aukštojo mokslo studijas, keliones.
Kam nors iš šalies mano gyvenimas atrodė fantastiškas, o aš maniau, kad viskas bus beprasmiška, jei nerasiu to, ko ieškau. Bėda ta, kad aš nežinojau, ko ieškau.
Kartą viename vakarėlyje atsitrenkiau į įdomų žmogų Šarūną Pečkų. Mes pakalbėjome apie gyvenimo prasmę. Jis vedė dvasinio tobulėjimo seminarus. Mūsų interesai susisiejo, mes susidraugavome, ėmiau lankyti jo seminarus.
Vėliau susipažinau su jo mokytoju, Rusijoje gyvenančiu profesoriumi Igoriu Kalinausku. Ši įdomi asmenybė daug prisidėjo auginant mano sielą. Jo buvusi žmona Virginija Kalinauskienė padėjo atsiskleisti mano gražiausioms moteriškumo pusėms.
Ieškojimų kelyje buvo daug mistinių dalykų. Reikiamu metu sutikau daug nuostabių žmonių, kurie suteikė žinių, augino mano sielą.
– Kartais žmonės, priartėję prie savo sielos gelmių, išsigąsta, nes bijo susidurti su skaudžia ir apnuoginta tikrove. Gal ir jūs, lukštendama save kaip svogūną, patyrėte nemalonių išgyvenimų?
– Sakoma: „Nerizikuodamas rizikuoji daugiau”. Man patinka šis posakis. Tą patį galiu pasakyti ir apie baimes. Jei nori laimėti, pirmiausia turi išmokti pralaimėti. Norėdamas įveikti baimes, turi su jomis susidurti. Tai – skausmingas procesas, nes jautiesi lyg dugne.
Ne kartą galvodavau: o Dieve, kam man šito reikia, kodėl nenoriu būti kaip visi ir mėgautis kasdieniais malonumais? Suvokiau, kad tai proto balsas, nes jis yra mechaniškas ir inertiškas. Jis sukuria barjerus ir sukelia baimes, kurios yra tik iliuzija.
Žinoma, galima tokiame sapne praleisti visą gyvenimą neprabudus ir nesuvokus, kokia yra tikroji tavo paskirtis žemėje.
Kuo labiau save lukštenau, tuo įdomiau darėsi. Tapau dėmesingesnė, kitaip ėmiau matyti įvairias situacijas.
Savęs suvokimo procesas skausmingas, bet supratau vieną dalyką: ar į vieną pusę
eisime, ar į kitą, vis tiek skaudės.
Jei gyvensime paviršutiniškai ir nesąmoningai, tarsi be šaknų, nuolatos būsime vėtomi ir mėtomi gyvenimo vėjų, nuo mūsų niekas nepriklausys, būsime kaip lėlės, valdomos likimo, aplinkybių, kitų žmonių.
Jei norime būti savo gyvenimo šeimininkai, turime nusipelnyti. Tai kainuoja laiko, darbo, jėgų, drąsos, tenka paaukoti senąjį gyvenimą.
– Kiek jums teko paaukoti dėl naujo gyvenimo?
– Pokyčių eiga sudėtinga, nes kai imi keistis, šalia esantys žmonės dažnai tavęs nesupranta. Galutiniame taške šalia lieka mažai artimų žmonių.
Praradimų nereikia gailėtis, nes yra atradimai. Žmonės per daug prisirišę prie praeities, bet negausi naujo neatsisakydamas seno.
Nauji atradimai iš pradžių suteikia skausmo, nes lieki vienas. Vienatvė baisi, kol nesi atradęs savęs.
Kai sustiprėji, patiri daug gražių dalykų, į tavo gyvenimą ateina naujos situacijos, nauji žmonės, nauja veikla, nauji pomėgiai. Šiuo gyvenimo periodu aš švyčiu, žydžiu, mėgaujuosi kiekviena akimirka.
– Nemažai žmonių yra inertiški, nesiryžta pokyčiams, nors gyvenimas jiems suteikia daug kančių.
– Priimti drastiškus sprendimus pajėgūs tik stiprūs žmonės. Kol žmogus dvasiškai palūžęs, siūlau nepriimti drastiškų sprendimų. Pirmiausia reikia viduje sustiprėti, o po to imtis pokyčių.
Mes neįpratę žiūrėti į gyvenimą kaip į mokyklą, susitapatiname su baimių kupinu gyvenimu, įsirėminame į jį ir savanoriškai užsidarome į kančių kalėjimą.
Užuot taip elgusis, reikia atsigręžti į savo vidų. O siela paklaus: „Pažiūrėk, ką sukūrei. Tu esi savo gyvenimo kūrėjas, o ką turi?”
Jei sukūrėme visiškas nesąmones, gal galima pabandyti sukurti prasmingų dalykų? Kaip pradėti kurti? Viskas prasideda nuo minčių.
Nuolat reikia sekti mintis: kiek kartų pagalvojote neigiamai, o kiek – teigiamai. Skatinkite save mąstyti pozityviai.
– Kaip atsiriboti nuo negatyvių situacijų, išvengti manipuliacijų, psichologinio smurto? Kaip išlikti žmogiškam, bet gebėti pakovoti už save?
– Pirmiausia reikia nebijoti. Baimė – magnetas, kuris traukia neigiamas situacijas ir neigiamus žmones. Mintis yra galinga jėga, kurios neįvertiname. Tai, ką pagalvojame, materializuojasi. Kartais labai greitai.
Kas atsitiks, jei nuolat kartosiu: bijau, kad vakare vyras mane muš, bijau, kad gali atsitikti kas nors bloga, bijau, kad mane apgaus?
Mes sąmoningai arba nesąmoningai nusprendžiame, kokią poziciją užimame gyvenime. Dauguma žmonių užima pasyvią aukų poziciją ir sako: „Šitas žmogus iš manęs siurbia energiją, o šitas gali apgauti.”
Su mumis vyksta tai, ko esame nusipelnę. Nesuvokiame, kad labai daug laiko praleidžiame bijodami ir galvodami apie tai, ko nenorime.
Tačiau vidinę netvarką patys padarome, užmiršę į gyvenimą žvelgti kaip šeimininkai.
Anksčiau ir aš gyvenau apimta baimių, turėjau nelengvą paauglystę, esu patyrusi smurtą. Išgyvenau daug skaudžių dalykų, todėl galiu suprasti į panašią situaciją patekusias moteris ir joms padėti.
– Kol neišmoksi mylėti savęs, negalėsi visavertiškai mylėti kitų, o ir kiti tavęs nemylės. Kaip išmokti save mylėti?
– Kažkada buvau lyg išsigandęs, nepasitikintis žvėrelis. Bijojau vyrų, maniau, kad nesu verta meilės.
Pirmas žingsnis yra pripažinti savo bejėgiškumą. Po to reikia pagalbos iš šalies, seminarų, knygų ir darbo su savimi.
Reikia negailėti dėmesio sau. Tai gali būti įvairūs stimulai iš išorės. Gal turite malonią draugę, kuria pasitikite ir su kuria galite apie tai atvirai pasikalbėti? Reikėtų susikurti tokią aplinką, kuri ramina ir gydo. Puikiai tinka energiniai masažai.
Kas rytą pasakykite sau bent vieną gražų žodį, pasilepinkite skaniu patiekalu.
Žmogus pats susikuria arba pragarą, arba rojų. Ir jei žmonės mano, kad po mirties viskas bus kitaip, klysta. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Jei mes sukursime rojų čia, visą amžinybę ir gyvensime rojuje.
Kodėl vieni žmonės gyvena gerai, o kiti – blogai? Tai nepriklauso nuo turimų pinigų.
Gimiau mažame kaime, mano šeima neturėjo daug pinigų, bet žinojau, kad noriu neeilinio gyvenimo. Ilgai to ieškojau. Nesustoju iki šiol.
– Sakoma, kad suaugęs žmogus yra jau susiformavęs, tad neįmanoma jo pakeisti. Todėl patariama arba priimti žmogų tokį, koks jis yra, arba su juo atsisveikinti.
– Žmonės matuoja save pagal Zodiako ženklus, temperamentus, charakterius ar kraujo grupes. Taip save įspraudžia į rėmus.
Esmė ta, kad žmogus nepanaudoja 97 procentų savo galimybių. Gal tik tris procentus skiria kokiam nors savo gebėjimui, bet visa kita yra rėmai ir taisyklės: tokioje visuomenėje tokie žmonės, kitoje – kitokie, čia taip reikia sėdėti, ten būtent taip reikia atrodyti ir būtent taip kalbėti.
Suskirstai žmones kaip maisto produktus lentynose, ir viskas. O kur unikalumas? Tam neskiriame nei dėmesio, nei laiko.
Žmogus pats apsistato sienomis: „toks likimas, nieko nepadarysi”, „mano amžius netinkamas”, „visos moterys vienodos”.
O ir ką tokiam žmogui daryti, kai gyvenimas gyvena jį, o ne jis gyvena gyvenimą? Dažnai stebiu žmones, vaikštančius su šunimis. Įdomu, kad dažnai šunys vedžioja žmones, o ne žmonės – šunis. Lygiai tas pat yra ir su gyvenimu.
Žmonės kaltina nesėkmingai susiklosčiusį likimą, lyg jie būtų beteisiai. Taigi imkite ir lipdykite gyvenimą taip, kaip norite.
Gal esate pastebėję, kad žmonės po didelių tragedijų dažnai kardinaliai keičia savo gyvenimą. Kai griūva iliuzijos, kad egzistuoja užtikrinta ateitis, žmogus išgirsta savo sielos balsą ir ryžtasi pokyčiams.
Todėl žmonės keičiasi, jeigu tik to nori patys.
– Kaip pasikeičia jūsų seminarų dalyvių likimai?
– Pavyzdžiui, į seminarą atėjo „Prada” kompanijos rinkodaros skyriaus Niujorke vadovė. Brandaus amžiaus, graži, turtinga moteris, tačiau nusivylusi vyrais, gyvenimu. Vaikai užaugę, o vyras išėjęs pas jaunesnę.
Širdgėlą ji slopino darbu, kuris neteikė daug malonumo. Ji svajojo sukurti drabužių kolekciją, bet tam, kaip pati sakė, neturėjo pakankamai pinigų.
Kai žmogus turi daug baimių, kad ir kiek pinigų turėtų, visada manys, jog nepakankamai. Žmonės patys prisikuria barjerų.
Po bendravimo asmeniškai ir darbo seminare tos moters gyvenimas pasikeitė. Lifte ji susipažino su fantastišku vyru, gerokai už save jaunesniu. Jie drauge gyvena jau dvejus metus. Vyras tą moterį myli, gerbia, rūpinasi. Ji pražydo, atjaunėjo, ėmė kurti drabužių kolekciją.
Kita istorija – apie mano draugę, Niujorke sutiktą po dešimties metų pertraukos. Ji buvo sudžiūvusi, nusivylusi gyvenimu, ligota, įnikusi į antidepresantus.
Jauna moteris buvo psichologiškai ir fiziškai gniuždoma savo vyro. Ji kentėjo, nes manė, kad neturi kur eiti, kad nepajėgi išsinuomoti buto.
Aš ją ištraukiau iš tos padėties. Dabar tai energinga moteris, turinti gerai mokamą darbą, jaukų butą.
Kartą ji man pasakė: „Supratau, kaip mintimis mes apribojame teisę geriau gyventi, daugiau uždirbti, pelnyti mūsų vertą meilę.”
Jei moteris nemyli savęs, ji – bejėgė. Mylinti save moteris – nenugalima. Iš vidinio laimės, komforto jausmo moteris gali sukurti daug gražių dalykų. O trūkumo, stokos jausmas pribaigs ir ją, ir visus aplinkui.
Yra sakoma: „Mes gauname ne tai, ko norime, o tai, kas esame.” Šis sakinys budina sąmoningumą. Moterims linkiu pradėti sąmoningai mylėti save. Nelyginti savęs su kitomis, nenuvertinti ir nebausti nei fiziškai, nei dvasiškai, nei emociškai.
– Minėjote, kad esate patyrusi meilės nusivylimų. Kaip susipažinote su dabartiniu savo širdies draugu?
– Patys didžiausi stebuklai įvyksta netikėtai. Žinojau, kokio vyro noriu, paleidau tą norą į visatą ir ramiai laukiau. Ir jis pasirodė. Kai nėra spaudimo, draskymosi, ieškojimo, viskas ateina.
Mes bendraujame pusmetį, bet jaučiamės taip, lyg kartu būtume visą gyvenimą.
Marcelis yra architektas, stato nuostabius namus. Jis nebaigęs mokslų, kurie būtų susiję su jo profesija, bet turi talentą. Jis turi užsakymų projektuoti namus ne tik Ibisoje, bet ir Barselonoje, ir Madride. Namus Marcelis stato be brėžinių. Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma, bet jam puikiai pavyksta.
Mano širdies draugas moka mėgautis gyvenimu, džiaugiasi smulkmenomis. Pamato skruzdėles, nešančias trupinius, sustoja ir stebi jas kaip vaikas.
Sutikau tokį žmogų, kokio troškau. Jam patinka tai, kas ir man – skanus maistas, sportas, meditacijos, kokybiškas gyvenimas, įdomūs žmonės. Vertinu jo gyvenimišką patirtį, jis vertina mano dvasinę patirtį. Jis mato ne tik mano gražų kūną, bet ir gražią sielą. Ilgai ieškojau vyro, šalia kurio jausčiausi karalienė.
