Pirmą sykį šio žmogaus sukurtą žaislą pamačiau dar mokykloje, kai bent pusė to meto buvusios Sovietų Sąjungos vaikų sirgo Rubiko kubo liga. Dėl šio erdvinio galvosūkio susimušdavo varžovai, susipykdavo draugai, o jaunųjų sukiotojų tėvai laužydavo galvą mėgindami gauti deficitinę prekę.
Kelis kartus per kažkokį stebuklą pavyko sudėti tą magišką daiktą, o visos kraštinės iš mišrainės vėl tapdavo vienspalvių blokelių rikiuote.
Kubo liga nesusirgau, bet visuomet žavėjo kūrybinės idėjos paprastumas. Ir, žinoma, genialumas.
Kaip virusas anuomet po pasaulį paplitęs žaislas iki šiol domina žmones. Žaislų daug, technologijos vis įmantresnės, tačiau seną kubą mielai sukioja ir naujos kartos. Iki šiol pasaulyje parduota per 350 milijonų tokių kubų – tai pats populiariausias visų laikų loginio mąstymo žaidimas.
Todėl kai viename aukštųjų technologijų renginyje Kopenhagoje pamačiau patį E.Rubiką, negalėjau praleisti progos pasikalbėti apie jo garsųjį kūrinį ir gyvenimą po šio išradimo.
Tiesa, prieš tai teko kantriai palaukti, kol savo komplimentus šiam vengrų skulptoriui ir architektūros profesoriui išsakė Danijos sosto įpėdinis Frederikas ir princesė Mary.
– Esate vienas tų žmonių, kurių pavardė tapo bendriniu žodžiu. Kaip po tų populiarumo dešimtmečių pats vertinate savo išradimą?
– Ta pavardė išgarsėjo ne dėl manęs paties ar dėl to, kad būtų labai graži. Ją išpopuliarino mano išradimas. Kas minutę pasaulyje kas nors išrandama, bet maniškis išradimas buvo labai arti žmogaus, skatinantis jo smalsumą ir atradimo džiaugsmą, kurį gali pakartoti vėl ir vėl.
Žmonėms patinka žaisti, įveikti iššūkius. Tai universalūs dalykai, kurie įveikia kultūrinius, išsilavinimo ir visus kitus barjerus. Tai amžino chaoso ir tvarkos kova, galimybė tai kontroliuoti savo delnuose, mažoje privačioje erdvėje.
Žmogiška prigimtis skatina kurti logišką tvarką iš chaoso. O tie išsibarstę spalvoti kvadratėliai ir yra chaosas, kurį norisi kuo greičiau pažaboti.
– O kaip pats matote pasaulį, kuriame gyvenate: jame daugiau chaoso ar mažiau nuo tų laikų, kai sukūrėte šį spalvotą kubą?
– Žinote, tam tikra prasme gamta yra nuolatinės chaoso būsenos, o riba tarp tvarkos ir chaoso – labai plona.
Kas kita paties chaoso prigimtis, kurią galima traktuoti įvairiai. Nenukrypdamas į filosofinius apmąstymus noriu pasakyti, kad mūsų užduotis – ne kurti nuobodžią tvarką iš to sąmyšio, bet kontroliuoti procesus ir naudoti juos savo reikmėms.
Permainos nėra savitikslės, jos turi turėti prasmę ir galutinį tikslą.
– Kalbate apie permainas. Kaip išradimas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Sėkmė yra vienas dalykų, kuriuo žmonės mėgsta dalintis ne tik su draugais ir pažįstamais. Tai, kas man nutiko, prasidėjo visai kitoje epochoje, o valstybė, kurioje gimiau ir gyvenu, taip pat buvo kitokia.
Kitoks buvo ir pats pasaulis. Tai man atvėrė naujus horizontus, suteikė puikių galimybių pamatyti kitas šalis, susitikti su kitais išradėjais.
Aš pasinaudojau šia galimybe ir didžiuojuosi tuo, ką pavyko nuveikti per gyvenimą po šio kubo atsiradimo.
– Netrukus po „Rubiko kubo” išradimo teises į šį žaislą įsigijo amerikiečių korporacija. Turėjote galimybę išvykti dirbti į JAV, bet pasilikote gimtojoje Vengrijoje. Kodėl?
– Žmogus gali turėti tik vieną tėvynę. Gimiau Budapešte, šiame nuostabiame mieste praleidau visą gyvenimą ir jame tikiuosi sulaukti mirties. Žinoma, kaip įmanoma vėliau. (Juokiasi.)
– Išradėjų konkursuose pastaraisiais metais dominuoja amerikiečiai ir azijiečiai. Kaip vertinate vengrų, lietuvių ir kitų Rytų Europos šalių mokslininkų perspektyvas?
– Jie yra veržlūs, kūrybingi ir alkani. Ieškantys šviesių protų dažnai dairosi po šią pasaulio vietą. Tačiau pati aplinka mąstymui, kūrybai ir išradimams realizuoti Rytų Europoje nėra pati geriausia.
Mes gerokai atsiliekame nuo turtingų šalių, kuriose išradimai greitai realizuojami, tampa preke, nauda vartotojams ir jų autoriams.
O šiaip investuoti į patentus ar technikos naujoves yra rizikingas dalykas. Kartais iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai žavu, perspektyvu, bet dėl galutinio rezultato galima skaudžiai apsirikti.
Kartais net ir turtingose šalyse būna sunku susirasti tą ar tuos, kurie mokės, kad tavo proto pastangų vaisius pasiektų galutinį vartotoją.
– Jūsų kubą sukioja milijonai žmonių, nors po išradimo praėjo jau beveik keturi dešimtmečiai. Ar pats juo mėgstate žaisti?
– Niekada nemėginau varžytis su tais smarkuoliais, kurie atkuria tvarką iš chaoso per stulbinamai trumpą laiko atkarpą. Mano misija buvo sukurti instrumentą, kuris skatintų azartą, kutentų vaizduotę ir lavintų erdvinį mąstymą.
Tačiau kai galiu, apsilankau tose varžybose – ten būna labai šauni aplinka, o tų vaikinų entuziazmas tarsi įkrauna mano senas baterijas. To užtaiso užtenka ilgam.
– 3D technologijos dabar karaliauja pramogų pramonės srityse. Tačiau jūsų erdvinis žaislas, pasirodęs prieš kelias dešimtis metų, iki šiol kažkodėl nesulaukia deramo varžovo.
– Kad atsakyčiau į šį klausimą, ėmiau rengti parodą, apie kurią netrukus bus paskelbta. Ji keliaus aplink pasaulį – tikiuosi, ir lietuviai turės progų ją pamatyti.
Iššūkiai ir rekordai
Rubiko kubas buvo išrastas 1974 metais, patentuotas po metų, o masinė žaidimo gamyba prasidėjo 1980-aisiais.
1982 m. Budapešte, apimtame kubo karštligės, buvo surengtas pirmasis kubo dėjimo čempionatas. 1983-iaisiais apie šį fenomeną pradėjo rašyti mokslo žurnalai, o specialistai ėmė keistis patarimais, kaip greičiau sudėti kubą.
Vengro išradimas tapo meno objektu: buvo paišomas, filmuojamas, ardomas, perdarinėjamas. Greitojo dėjimo čempionatai buvo atnaujinti 2002 metais. Jie vyko Olandijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje.
Rengiami įvairių kategorijų ir sudėtingumo turnyrai (kubas dėliojamas net ir užrištomis akimis). Klasikinio (3x3x3) kubo sudėjimo rekordas yra 5,66 sekundės. Jį Melburne pernai pasiekė australas Feliksas Zemdegsas.
Pomėgį konstruoti paveldėjo iš tėvo
Gimęs mechanikos inžinieriaus ir poetės šeimoje E.Rubikas tarsi sujungė geriausia, ką turi šios skirtingos profesijos.
Jį nuo mažens traukė formų, spalvų įvairovė, bet ne mažiau – ir geometrinės figūros, griežtas skaičių pasaulis. Vaikystėje jis daug piešė, konstravo, braižė.
Savo didžiausiais autoritetais jis yra įvardijęs garsiuosius italus – Renesanso tapytoją Leonardo da Vinci ir dailininką Michelangelo Buonarroti, prancūzų rašytoją ir filosofą Voltaire’ą, amerikiečių architektą Franką Lloydą Wrightą.
E.Rubikas yra vedęs interjero dizainerę. Jų vienturtei dukrai Anai dabar – 34-eri. Vienas mėgstamiausių išradėjo pramogų – pasivaikščiojimai su keliais savo šunimis po miškus prie Budapešto.
