Vilniaus dizaino kolegija po pietų dūzgė tarsi bičių avilys. Studentai ir dėstytojai malėsi koridoriuose – vyko pasirengimas kūrybinių darbų peržiūroms. Kaišiojau nosį į atidarytus kabinetus, tikėdamasi rasti šios mokyklos šeimininkę.
Netrukus pamačiau jaunatviškai apsirengusią moterį madingai sušiaušta šukuosena. Ji plačiai nusišypsojo ir, paspaudusi ranką, prisistatė: „Giedrė. Minutę luktelėkite, lūpas pasiryškinsiu.”
Nespėjus susivokti šurmuliuojančios mokyklos patalpose, G. Fledžinskienė mudu su fotografu pakvietė į loftus – ten būsianti įdomesnė erdvė fotografuoti. Ji beveik tekina nuskuodė koridoriumi, net švarko skvernai plevėsavo.
Lėkdama iš paskos aiškinau, apie ką norėčiau pasikalbėti – apie moteriškus džiaugsmus ir rūpesčius, karjeros sėkmę.
„Kad aš visiškai nemoteriška. O charakteris mano siaubingas”, – ištarė pašnekovė.
Po akimirkos ji pozavo lyg padūkėlė. Fotografuojama Giedrė ant galvos užsimaukšlino kartoninę dėžę, patogiai, lyg minkštasuolyje įsitaisė ant automobilio padangų.
Jei būtume paprašę, mokyklos vadovė turbūt būtų ir ant galvos atsistojusi.
G.Fledžinskienė yra baigusi drabužių modeliuotojo specialybę, tačiau mados stabams niekada per daug nesilankstė. Ji ištikima detalėmis neperkrautiems klasikinio ir sportinio stiliaus drabužiams. Įvaizdį paryškina ryškiais šalikėliais, kepurėmis.
Septintąją dešimtį įpusėjusi menininkė dėvi patogius pastelinių spalvų drabužius ir yra įsitikinusi: ne išorinis spindesys asmenybę daro išskirtinę.
Vis dėlto Vilniaus dizaino kolegijos sienos jos iniciatyva yra išdažytos ryškiomis, rėksmingomis spalvomis – oranžine, violetine, geltona. Ji daug metų užsiėmė spalvotyra.
G. Fledžinskienė mėgaujasi savo veikla, nesustodama gali pasakoti apie kiekvieną savo įkurtos aukštosios mokyklos patalpą.
Kol perėjome du korpusus, mokyklos vadovė su kiekvienu sutiktu persimesdavo bent keliais žodžiais.
Pakeliui užsukome į administracijos kabinetą ir pataikėme į vienos darbuotojos gimtadienį. Paėmusios po gabalėlį „Napoleono” torto ir po kavos puodelį nuėjome ramiai pasikalbėti į direktorių kabinetą.
Ant durų išvydau ryškų užrašą: „Visų reikalų kabinetas”. Kiek žemiau, mažesnėmis raidėmis: „Monstrų biuras”.
„Mes čia daug juokaujame. Rimtumo ir negatyvo gyvenime ir taip pakanka, tad norisi šiek tiek atsipalaiduoti.
Matėte, kiek žmonių praeidami kreipėsi dėl visokių reikalų. Svarbu, kad niekas nejaustų baimės ir įtampos, nes tai trukdo kūrybai”, – įsitikinusi pašnekovė.
G. Fledžinskienei jos mokykla – kaip kūdikis, negalintis apsieiti be rūpestingos priežiūros. Į darbą moteris ateina devintą valandą ryto, o išeina ne anksčiau kaip aštuntą vakaro.
„Kitaip negaliu, man čia viskas įdomu”, – pasakojo Giedrė.
Direktorių kabinete stovi į spintą atremtas dviratis. Juo į darbą važinėja Vilniaus dizaino kolegijos vykdantysis direktorius Aldis Fledžinskas.
G. Fledžinskienė džiaugiasi, kad jos sūnus entuziastingai pasinėrė į darbus ir ateityje perims mokyklos vairą.
– Kas labiau esate – menininkė ar verslininkė? Kad sukurtum aukštąją menų mokyklą, vien sėkmės juk nepakanka.
– Šis verslas – ilgalaikė pasekmė. Tiesiogiai verslo niekada nekūriau. Aš kūriau mokyklą – viskas prasidėjo nuo žaidimų su vaikais, vėliau – paaugliais. Laikui bėgant atsirado aukštesnioji mokykla, o 2005 metais ji pelnė kolegijos statusą.
– Bet juk kas nors turi užsiimti naujais projektais, statybomis, mokesčiais?
– Tuo užsiima vykdantysis direktorius. Mano sūnus Aldis – veiklus strategas. Aš perėmusi sritį, kurią geriausiai žinau, – mokslus.
– Esate žaisminga, o kartais net paaugliškai įžūli. Kaip pavyko tai savyje išsaugoti, nes dažnai gyvenimo negandos žmogų gerokai apgenėja?
– Dar vaikystėje, kuri prabėgo pelkynuose prie Šiaulių, išsiugdžiau gebėjimą džiaugtis mažais dalykais, gamta, spalvomis. Jaunatviškumą pavyksta išlaikyti, nes dirbu su jaunimu.
Bet nenorėčiau atsukti laiko atgal. Man patinka mano dabartinis amžius. Gyvenu puikiai. Svajones įgyvendinau, sielos ramybę turiu.
Esu užsispyrusi, žemaitė. Jei kas nors sako, jog nepavyks ko nors padaryti, aš taip užsidegu, kad kalnus galiu nuversti.
Konkurencija versle yra didžiulė, daug kas nori pakenkti, sužlugdyti. Bet aš nepalūžau, nes į viską, kaip ir Rytų išminčiai, žiūrėjau kaip į upę – įsivaizdavau, kad ja plaukia priešų lavonai.
Mano charakteris bjaurus, galiu supykusi žmogų kaip reikiant aprėkti. Bet po akimirkos galiu tą patį žmogų pakviesti išgerti kavos. Pykčio širdyje nenešioju, nekerštauju ir iš pasalų nepuolu. Jei kas nors nepatinka, tiesiai į akis pasakau ir užmirštu. Nepakenčiu konfliktų. Blogi santykiai, įtampa man yra peilis po kaklu.
– Esate drabužių modeliuotoja, spalvotyros specialistė. Ar daug dėmesio skiriate savo įvaizdžiui?
– Mano gyvenime vyravo įvairūs spalvų periodai. Kai plaukai buvo rudi, dėvėjau ryškesnių spalvų drabužius.
Dabar džiaugiuosi gyvenimo dovana – raukšlėmis, natūraliai žilos spalvos plaukais. Kai toks tampi, negali veidui rinktis ryškaus rėmelio.
Kuo žmogus yra vyresnis, tuo jis turi šviesiau rengtis, nes juodos ir baltos spalvų kontrastas tik dar labiau paryškina amžių.
Todėl aš renkuosi šviesių tonų drabužius ir ant kaklo užsirišu žaismingą šalikėlį – kad atitrauktų dėmesį nuo veido, raukšlių, kurios man pačiai yra mielos. Aš jų nesibaidau, nes tai mano gyvenimo ženklai.
Koks mano stilius? Patogus, sportiškas, su šiuolaikiškomis detalėmis, kad nenutolčiau nuo šių dienų mados.
Savęs neįsivaizduoju su romantiškais apdarais. Daug lakstau, todėl segėdama ilgą sijoną susipainiočiau ir pargriūčiau. Turiu vieną suknelę – juodą vakarinę.
Mėgstamiausias drabužis – švarkelis. Kai apsirengiu švarkelį, jaučiuosi visiškai sukomplektuota.
– O interjere kokias spalvas mėgstate?
– Mokykloje noriu, kad būtų daug ryškių spalvų. Bet kai po darbo pavargusi grįžtu į namus, trokštu tylos ir ramybės. Todėl mano namuose dominuoja pastelinės, švelnios spalvos.
– Kaip pasikraunate naujai dienai?
– Turiu du šunis – Muoną Kondą ir Gražuolę, kurie išveda mane pasivaikščioti.
Prie namų turiu lysvę, mėgstu auginti gėles. Yra alyvų, neužmirštuolių, jau žydi violetiniai vilkdalgiai. Buvimas su augalais, jų laistymas, pasikalbėjimas mane atpalaiduoja.
– Turite raudoną BMW automobilį, bet juo nevažinėjate?
– Važinėjau. Bet kartą mane sustabdė policija, ir aš parodžiau vairuotojo pažymėjimą, išduotą 1977 metais. Jauni policininkai jau norėjo jį iš manęs atimti. Išsisukau pažadėjusi, kad nesėsiu į automobilį, kol nepasikeisiu vairuotojo pažymėjimo.
Kelis kartus buvau Kelių policijoje, bet visada būdavo didelės eilės. Po to darėme namuose remontą, ir mano vairuotojo pažymėjimas netyčia buvo išmestas su šiukšlėmis.
Dabar reikia iš naujo laikyti vairavimo egzaminus, nes archyvuose nėra išlikę jokių dokumentų, kad aš kada nors turėjau vairuotojo pažymėjimą.
Visą gyvenimą vairavau be nuobaudų. Jei kada nors būčiau padariusi avariją ar būčiau buvusi kitaip nubausta, policijoje būtų įrašas.
Dabar aš, turėdama didelį vairavimo stažą, patekau į kvailą padėtį, o automobilis stovi be naudos. Gal vasarą, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, eisiu laikyti egzaminų.
– Pastebėjau, kad sūnus į jus kreipiasi vardu.
– Kur yra darbo santykiai, negali būti nei mamų, nei sūnų. Darbe sūnus į mane kreipiasi vardu. Aš į jį – taip pat.
– O kaip yra už mokyklos sienų?
– Kartais pavadina mama.
– Esate veikli, kūrybinga moteris. Ar randate laiko pasisukioti virtuvėje, o gal maisto ruošimas jums – svetima sritis?
– Nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie puolė rašyti kulinarinių knygų.
Manau, jei viena gyvenčiau, kažin ar virčiau sau pietus. Bet kadangi gyvenu su mama, nuolat ką nors gaminu. Mano mama, kuriai dabar 91 metai, sako, kad pagaliau išmokau skanias sriubas virti.
Man svarbu, kad mama pripažintų mano kulinarinius sugebėjimus. Ji iki šiol man pavadovauja kaip koks generolas.
– Kaip jūsų šeima yra susijusi su grafais Zubovais?
– Iš mano pusės tai yra pati mažiausia sąsaja. Giminystė yra iš mano buvusio vyro pusės.
Šiaulių apskrityje, Ginkūnuose, Zubovų dvare, ūkvedžiu dirbo Jonas Fledžinskas, kuris pamilo vieną grafaičių – Aleksandrą Zubovaitę ir ją vedė. Jų sūnus Jurgis – Aldžio senelis – buvo lietuviškosios alto mokyklos įkūrėjas.
Turime sudarytą giminės medį, jis labai didelis ir šakotas. Jame yra ir karališkojo kraujo asmenų.
Į Lietuvą Zubovai atkeliavo Rusijos imperatorės Jekaterinos II dėka. Grafas Platonas Zubovas buvo Jekaterinos II favoritas. Legenda pasakoja, kad Jekaterina II pasakė mylimajam: „Na, Zubovai, dėk ranką ant žemėlapio.” Jis uždėjo – tiek, kiek aprėpė plaštaka, gavo žemių. Ten buvo ir gabalas Lietuvos Šiaulių apskrityje.
Po to P. Zubovo valdas paveldėjo jo brolis Dmitrijus, kuris laikomas grafų Zubovų giminės Lietuvos šakos pradininku.
Iš kartos į kartą yra perduodamos giminės relikvijos. Yra ir žiedas, ir laikrodis, ir skulptūros, ir porceliano puodeliai, kurie keliauja iš rankų į rankas.
– Ar jūsų sūnus iš protėvių yra paveldėjęs aristokratiškumą?
– Manau, aristokratiškumas – tai mokėjimas mąstyti ir žvelgti į reiškinius globaliai. Aldis šias savybes turi.
Nors mano tėvai nebuvo aristokratai, yra išlikusi nuotrauka, kurioje mano mama su Jurgio Fledžinsko seserimi sėdi tame pačiame gimnazijos suole.
– Gal ir paradoksaliai nuskambės, bet susidarė įspūdis, kad po skyrybų jums užaugo sparnai?
– Kol gyvenau santuokoje, dėsčiau Dailės akademijoje, kūriau. Šeima manęs neskatino tobulėti. Vyrai dažniausiai nori būti pirmi ir todėl retai kada skatina moterį. Jie elgiasi taip, kaip jiems yra patogu.
Po to, kai man buvo pasakyta, kad esu niekas, žiauriai supykau ir pagalvojau: „Ar aš esu niekas? Palaukite, greitai pamatysite, kas esu iš tikrųjų.”
Išsiskyriau ir man nebereikėjo prie nieko taikytis. Turėjau draugų, pažįstamų, kurie palaikė mano idėją kurti menų mokyklą.
– Daugiau niekada nebandėte kurti šeimos?
– Yra moterų, kurioms reikia vyro kaip oro, kad ir bet kokio. Jos mielai sukinėjasi prie puodų, šeimininkauja. Aš visada turėjau daug įvairių interesų. Niekada nesijaučiau vieniša.
Išsiskyriau seniai, Aldžiui buvo šešeri.
Po to dar vieną kartą bandžiau susieti gyvenimą su vyru, bet supratau, kad nieko gero nebus. Daugiau nebandžiau. Tikriausiai esu ta, kuri galėjo mylėti tik vieną kartą.
Be to, sunkiai įsivaizduoju, kad mano namuose pirmyn atgal vaikščiotų svetimas žmogus. Per daug vertinu privačią erdvę ir nelabai norėčiau ja dalytis. Mama – kas kita.
Manau, kad geriausia turėti draugą, su kuriuo būtų galima nuvykti į kelionę, prie ežero, nueiti į teatrą.
– Esate patyrusi nemažai išgyvenimų, nugalėjote vėžį. Ar sunkumai jus stipriai keitė?
– Keičiausi visą gyvenimą. Iš nelaimių išmokau lengvumo, nedramatizuoti įvykių.
Žinoma, galėjau save nukankinti ir nugrimzti į pelkę, bet kaip baronas Miunhauzenas ištraukiau save už pakarpos iš visų duobių.
Vienu metu buvo beprotiškai sunku. Tuomet išvykau pas draugę į kaimą, ji turi sodybą puikioje vietoje. Ten praleidau pusantro mėnesio, kol kaip šuo išsilaižiau visas žaizdas. Vaikščiojau po mišką, rinkau grybus, uogas, krosnyje viriau košes.
Gamta manyje vėl atkūrė pusiausvyrą. Ir jei dabar koks nors sunkumas užgula širdį, iškart lekiu į gamtą.
