Nuo praėjusių metų rugsėjo Indonezijos mieste Surabajoje veikiančiame Krikščioniškame Petros universitete kaunietė J. Vasilenko studijuoja šios šalies kalbą, kultūrą ir turizmą.
Po paskaitų svetimšalė dažnai vyksta padėti skurstančioms šeimoms, gyvenančioms atokesniuose šalies regionuose.
Į tolimą kraštą kaunietė išvyko vos baigusi Vytauto Didžiojo universitete Rytų Azijos regiono magistro studijas ir pagal studentų mainų programą laimėjusi vienų metų stipendiją naujiems mokslams.
„Mane labai sudomino galimybė išmokti dar vieną Azijos kalbą ir pažinti kraštą, apie kurį iki šiol žinojau nedaug”, – tvirtino trimis azijiečių kalbomis – japonų, kinų ir korėjiečių jau kelerius metus kalbanti J. Vasilenko.
Viename iš nedaugelio krikščioniškų universitetų musulmoniškoje Indonezijoje studijuojanti moteris per mėnesį gauna dviejų milijonų rupijų (apie 520 litų) stipendiją.
Nors vietos gyventojai sugeba pragyventi net gaudami mažesnes pajamas, J.Vasilenko ir kitiems iš Europos atvykusiems studentams tokia pinigų suma atrodo labai maža.
Jų vos pakanka maistui, kurio pagrindas – ryžiai.
„Iš pradžių buvome septyniese – be manęs, studijuoti atvyko dvi merginos iš Lenkijos, po vieną iš Rumunijos, Vokietijos ir Serbijos, vaikinas iš Slovakijos.
Po pirmojo semestro likome keturiese”, – pasakojo J.Vasilenko.
Daugelis atvykusiųjų studijuoti gyvena bendrabučiuose, kurių kambariuose nėra lovų – miegoti tenka ant čiužinių.
Kartais, kad būtų vėsiau, studentai gulasi ant grindų.
Vos pradėjusi mokytis indonezietiškai atvykėlė suprato: nebus itin sunku. Šioje kalboje nėra daugiskaitos, laikų ir linksnių. Nėra ir vyriškosios ar moteriškosios giminės.
J.Vasilenko iš pradžių buvo labai keista, kad vietos gyventojai net į užsienietes merginas kreipiasi: „Hello, mister.”
Indonezija, kurią sudaro maždaug 18 tūkstančių salų, – kontrastų šalis. Joje netrūksta vargšų, nėra saugu, daugelyje vietų labai nešvarus vanduo, tačiau visas šias negeroves atperka neapsakomo grožio kraštovaizdis bei šiltas žmonių bendravimas.
„Daugelyje mažesnių salų nėra elektros, todėl vietos gyventojai nesinaudoja internetu, nežiūri televizoriaus. Tačiau jie labai nuoširdūs, mėgsta tiesiog sėdėti lauke ir kalbėtis”, – sakė J.Vasilenko.
Indoneziečiai vieni kitiems dažnai užduoda gana neįprastus klausimus. Jiems normalu žmogaus paklausti, kur jis eina, iš kur grįžta, ką nuveikė. Net pirmo sutikto žmogaus įprasta pasiteirauti, ar šis jau buvo duše.
Daugiau nei per pusmetį J.Vasilenko spėjo apkeliauti nemažą Indonezijos dalį. Užsieniečiams studentams išvykas nuolat organizuoja universiteto dėstytojai, atvykėliai daug keliauja ir savarankiškai.
„Čia įprasta manyti, kad svetimšaliai turi daug pinigų, todėl prekybininkai nuolat siūlo suvenyrų, maisto, gėrimų ir pramogų.
Tačiau studentų piniginės ne ką pilnesnės už daugelio vietos gyventojų”, – pasakojo moteris.
Iš baltaodžių užsieniečių, kuriuos vietos žmonės vadina „bule”, indoneziečiai tikisi ne tik uždirbti. Jie nuolat yra dėmesio centre.
Studentus nuolat gaudo žurnalistai, kurie vis prašo papasakoti apie save, savo kraštą, kaip jiems sekasi gyventi ir mokytis Indonezijoje.
Baltaodžių ypač geidžia reklamos kūrėjai.
Jei baltaodis reklamuoja kokį nors vestuvinių ar kitų drabužių saloną, Indonezijoje jis laikomas vertingesniu, aukštesnės klasės.
Daili šviesiaplaukė moteris dažnai sulaukia vietos vyrų dėmesio ir komplimentų, tačiau už juos tik padėkoja.
J.Vasilenko turi sužadėtinį Tomą (32 m.), su kuriuo susipažino Šveicarijoje prieš ketverius metus.
Dabar Julija laukia Tomo Indonezijoje – jeigu pavyks sutvarkyti dokumentus, pora tolimame krašte planuoja vestuves.
Kaune augusi J.Vasilenko kalboms gabi nuo vaikystės. Jos namuose visą laiką buvo kalbama rusų ir lietuvių kalbomis.
Būdama dešimties metų Julija jau puikiai kalbėjo angliškai, todėl vienam iš Kauno regbio klubų vadovavęs jos tėvas Vytautas Vasilenka dukterį į užsienio varžybas dažnai veždavosi kaip vertėją.
Su tėvu dažnai keliaudama po Prancūziją mergina šią šalį tiesiog įsimylėjo, todėl dar mokydamasi mokykloje išmoko prancūziškai.
Įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą anglų filologijos specialybę J.Vasilenko papildomai studijavo italų, vokiečių, ispanų kalbas.
Trečiame kurse ji studijas tęsė Valjadolido universitete, Ispanijoje, kur dar labiau pagilino ispanų kalbos žinias. Po metų kaunietė mokslus tęsė JAV, kur Dalaso baptistų universitete papildomai mokėsi Naujojo Testamento graikų kalbos.
Su bakalauro diplomu grįžusi į Lietuvą Julija toliau mokėsi Vytauto Didžiojo universitete taikomosios anglų kalbotyros magistrantūroje, bet kartu pasiryžo mokytis turkų ir lotynų kalbų ir tobulinti italų kalbą.
Mokydamasi J.Vasilenko sulaukė pasiūlymo pagal studentų mainų programą vykti į Vokietiją, kur dirbdama nedideliame Homburgo miestelyje kalbų asistente vaikų mokyklėlėje patobulino ne tik vokiečių, bet ir turkų kalbą, nes daugelis mokinių buvo iš turkų šeimų.
Grįžusi į Lietuvą jauna moteris tęsė mokslus ir įgijo pirmąjį magistro diplomą.
Tačiau tuo noras mokytis kalbų nesibaigė. Julija Vytauto Didžiojo universitete įstojo į Rytų Azijos regiono studijų magistro programą ir pradėjo mokytis trijų kalbų – japonų, kinų bei korėjiečių.
„Baigusi pirmą kursą gavau pasiūlymą Taivano nacionaliniame universitete mokytis šios šalies kultūros magistrantūros studijose.
Po pusmečio į Taivaną atvyko mano sužadėtinis, kuris kitame universitete mokėsi tarptautinio verslo”, – pasakojo J.Vasilenko.
Po dvejų metų grįžusi į Lietuvą kaunietė tęsė Rytų Azijos regiono studijas ir įgijo trečią magistro diplomą. Dar studijuodama J.Vasilenko įsidarbino vertėja.
Tačiau darbas nesukliudė poliglotei pradėti lankyti dar vienos – portugalų kalbos kursų.
Kiekvienai kalbai reikia praktikos. Geriausiai Julija kalba šalių, kuriose teko gyventi, kalbomis.
Kad neprimirštų kitų kalbų, J.Vasilenko stengiasi kuo dažniau jomis bendrauti, skaito knygas ir spaudą, rašo laiškus.
Po studijų Indonezijoje J.Vasilenko ruošiasi mokytis arabų kalbos – ji svajoja išmokti kuo daugiau kalbų ir pažinti naujas kultūras.
Kiekviena kalba – vis kitokia patirtis
J.Vasilenko kalba šiomis kalbomis:
rusų,
lietuvių,
anglų,
prancūzų,
vokiečių,
italų,
ispanų,
lotynų,
senovės graikų,
turkų,
portugalų,
kinų,
japonų,
korėjiečių,
šiuo metu mokosi indoneziečių.
