Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms Austra spinduliuoja pasitikėjimą savimi. Daug vilčių teikiančiai sportininkei tai bus jau ketvirtoji olimpiada.
Puikų pasirengimą pastaruoju metu demonstruojanti lengvaatletė ir jos gerbėjai viliasi, kad Austrai pavyks pakartoti, o gal net ir pagerinti prieš aštuonerius metus Atėnuose iškovotą pergalę.
Tuomet Austra ant nugalėtojų pakylos lipo pasiimti sidabro medalio.
Jau kurį laiką prie pagyrų dėl sporto laimėjimų prisideda nauji – dėl pasikeitusios išvaizdos. Neįmanoma nepastebėti, kad iš Biržų kilusi sportininkė išgražėjusi.
„Komplimentų išgirstu tikrai kur kas daugiau nei iki šiol”, – šypteli Kaune gyvenanti A. Skujytė.
Plaukus atsiauginusios šviesiaplaukės spintoje kabo ir daugiau suknelių, sijonų. Prie jų moteris kruopščiai derina papuošalus. Puoštis pamėgusi Austra įsispiria ir į aukštakulnius.
Tiesa, 42 dydžio apavą avinčiai 188 centimetrų ūgio atletei surasti tinkamus ir gražius batelius nelengva.
„Nėra taip, kad nuėjusi į parduotuvę galiu išsirinkti iš daugelio. Net tinkamas kelnes sudėtinga rasti – kojos per ilgos. Anksčiau pirkdavau bet ką, svarbu – tinkamas dydis.
Tokių pirkinių „iš bėdos” yra buvę nemažai. Dabar renkuosi atidžiau”, – pasakojo daugiakovininkė.
Pastaruoju metu tų pirkinių padaugėjo, mat senieji drabužiai tapo per laisvi – laikydamasi specialios dietos Austra numetė penketą kilogramų.
Gydytojo pasiūlytos dietos sportininkė laikėsi norėdama sustiprinti organizmą, aprūpinti jį reikalingomis medžiagomis.
„Žmogaus genuose yra polinkis prisitaikyti. Bet mūsų genai, matyt, iki šiol neprisitaikę prie dabartinės mitybos, todėl žmonės labai daug serga.
Kurį laiką valgiau taip, kaip mūsų protėviai, kai nebuvo prijaukinti gyvuliai ir nebuvo auginamos grūdinės kultūros”, – pasakojo sportininkė.
Austra valgė tiktai mėsą, žuvį, daržoves, vaisius. Atsisakė bulvių, makaronų, ryžių, varškės, sūrių. Pastaruoju metu pamėgo žolių kokteilius.
„Vienoje televizijos laidoje pamačiau moterį, kuri kalbėjo, kad žmogaus organizmui trūksta augalų – salotų, kitų laukinių augalų.
Dažniausiai jie nėra labai skanūs, bet juose daug vitaminų, kitų organizmui reikalingų elementų. Todėl ji siūlė pasidaryti kokteilių iš žolių, vaisių, vandens. Ir jie visai skanūs”, – tikino A.Skujytė.
Prieš kiekvieną valgį sportininkė išgeria iš įvairių salotų lapų, petražolių, dobilų, gysločių pagamintą kokteilį. Jis ne tik porai valandų apmalšina apetitą, bet yra ir puikus priešnuodis.
Daugiakovininkė yra išbandžiusi ne vieną dietą. Dauguma jų nusivylė. Vėl pradėjus įprastai maitintis svoris sugrįždavo su kaupu. Be to, laikantis dietų nebūdavo jėgų sportuoti.
Tačiau numesti svorio iš Austros nuolat reikalavo treneriai.
„Vaikystėje valgiau labai daug, bet buvau išstypęs šakaliukas. Nustojau augti, bet mitybos nepakeičiau, tad pradėjau augti į plotį. Teko susiimti. Mažiau šokoladų, bandelių. Treneriai pirmiausia vertina pagal išvaizdą”, – pasakojo Austra.
Ir dabar erdviame Austros bute kartais kvepia šviežiai iškeptos bandelės. Sportininkė joms neatsilaiko. Tačiau, atrodo, dabar jos į kūną neina.
Gal todėl, kad jomis dalijasi su gyvenimo draugu Valdu.
– Austra, net neverta klausti, kad išvaizdos pokyčiai susiję su širdį aplankiusia meile?
– Turbūt kad taip. Kai visur neblogai klostosi, lengva šypsotis. Nors kiti žmonės jaučiasi laimingi ir neturėdami antrosios pusės.
Daug kas pastebi, kad pasikeičiau. Vaikystėje, paauglystėje buvau kitokia. Neturėjau sijonų. Papuošalai buvo neįdomūs. Buvau kiemo vaikas. Su berniokais siausdavau.
Mano supratimas apie moteriškumą, grožį keitėsi lėtai. Kadaise galėdavau išeiti iš namų vilkėdama vyrišką striukę ir avėdama kerzinius batus. Nesukdavau dėl to galvos. Svarbu, kad patogu ir šilta.
Dabar norisi investuoti į išvaizdą. Ji svarbi kiekvienai moteriai. Tik viena tai supranta anksčiau, kita – vėliau.
– Ar sportininkėms padeda graži išvaizda?
– Yra tokių, kurios prieš varžybas daro šukuoseną, manikiūrą, pedikiūrą, pasidažo. Gal ir aš po truputį tampu tokia pat. (Juokiasi.)
Anksčiau maniau, kad bėgiojant, prakaituojant svarbiausia ne grožis. Bet dabar prieš varžybas šiek tiek pasidažau. Juk mato visa Lietuva, visas pasaulis.
Seniau kosmetiką naudojau tik ypatingomis progomis. Dabar – kasdien. Jei nepasidažau blakstienų, pati sau veidrodyje keistai atrodau. Dažnesnė viešnia esu ir manikiūro, pedikiūro, kosmetologo kabinetuose.
– Kartą prisipažinote, jog norėtumėte, kad išrinktasis nebūtų už jus žemesnis. Tačiau to juk nepakanka, kad santykiai klostytųsi darniai?
– Svarbiausia supratimas, pasitikėjimas, pagarba, mokėjimas ieškoti kompromiso. Kartais reikia tiesiog nusižeminti. Na, ir kas, kad esi teisus, – reikia sugebėti įveikti save.
– Išmokti nusižeminti turbūt nelengva? Ypač kai ne vienus metus gyvenote viena ir taikytis prie kito nereikėjo.
– Sunku. Kai pykstu, nenoriu šnekėtis, bendrauti, bet žinau, kad turiu tai daryti. Aš moku supykti. Užtrunka, kol atsileidžiu. Nėra taip, kad apsisukau, ir viskas gerai.
– Kaip išliejate pyktį?
– Kai supykstu, išsikraunu treniruotėse. Bet prieš svarbias varžybas šis būdas netinka – sunku susikaupti.
– Valdas nėra profesionalus sportininkas. Ar jis supranta jūsų gyvenimo ritmą, neburba, kai išvažiuojate į treniruočių stovyklas, varžybas?
– Teko girdėti, kad santykiai subyra dėl sporto.
Valdas pats nemažai sportavęs, todėl mane palaiko ir nepriekaištauja. Tai labai svarbu.
Sportas sukelia nepatogumų, visas laisvalaikis derinamas prie treniruočių. Negali staigiai sugalvojęs išlėkti savaitei prie jūros.
Laisvalaikis negali būti labai aktyvus. Reikia save tausoti. Todėl pasvarstai, ar geriau išsimiegoti, ar panaktinėti.
– Ypač artėjant olimpinėms žaidynėms.
– Taip. Noriu tinkamai pasirengti. Tikriausiai tai bus paskutinė mano olimpiada, nors nesinori iš sporto pasitraukti.
Bet suprantu, kad ne jaunyn einu. Tikiuosi ateityje olimpinėse žaidynėse dalyvauti kaip trenerė.
Jau dabar turiu vieną auklėtinę.
– Po olimpinių žaidynių bus daugiau laiko pagalvoti apie šeimą, vaikus? Juk prieš aštuonerius metus prasitarėte, kad norėtumėte penkių.
– Atsimenu, tada mama išsigando: „Tu ką? Jei jau nori penkių, tai jau pradėk.” (Juokiasi.) Pažinojau daug vaikų auginančias šeimas ir tuo metu man atrodė: kaip šaunu.
Bet tada artimo žmogaus nebuvo šalia. Dabar viskas kitaip, vaikučių norisi labiau. Laikas bėga. Ir mama vis užsimena, kad laukia mažų lakstančių kojyčių.
– Žinomai moteriai sunkiau susirasti gerą vyrą?
– O kaip palyginti? Tai individualu. Gal kas nors nedrįsta prieiti, gal kas mano, kad esu išpuikusi. Ir to esu girdėjusi.
– Ar galėtumėte prieiti prie patinkančio žmogaus?
– Nesu labai drąsi. Kadaise man kažkas pasakė: „Nebūtina laukti, kol tave kas nors užkalbins, pati gali tai padaryti.” Tada susimąsčiau: „Tikrai galima, bet kaip?”
Kitam natūralu, kad vos kelios minutės, ir visi pažįstami. Man viskas sudėtingiau. Reikia laiko prisijaukinti kitą, priprasti prie aplinkos.
– Meilė sportui netrukdo?
– Per atsakingas varžybas nėra laiko galvoti apie nieką kitą. Tikrai nesvajoju apie tai, kaip smagiai kartu leisiu laiką. Bet smagu, kai žinai, kad yra mylimas žmogus. Ilgai neturėjau antrosios pusės. Man jos trūko.
Aš lengvai neįsimyliu. Turi praeiti laiko. Turiu pažinti žmogų.
– Treneriai nesibaimino, kad atsiradus gyvenimo draugui suprastės sporto rezultatai?
– Gal treneriai griežčiau prižiūri jaunesnius sportininkus? Aš jau nebe dvidešimtmetė – galvos nepamesiu.
– Kurį laiką savo gyvenimą kūrėte Jungtinėse Amerikos Valstijose – studijavote ir sportavote. Bet praėjus vos daugiau nei metams parlėkėte į Lietuvą. Niekada nesigailėjote grįžusi iš svajonių šalies?
– Niekada nemaniau, kad padariau klaidą. Visada žinojau, kad parsibelsiu namo. Čia šeima, artimieji. Dabar mano namai Kaune. Kol kas čia matau savo ateitį.
Džiaugiuosi, kad tėveliams nereikia belstis į užsienį manęs aplankyti. Vos pora valandų kelio automobiliu, ir būnu pas juos.
– Tėčio dailininko Egilo Skujos tapyti paveikslai puošia jūsų buto sienas. Jūsų portreto tarp jų nėra.
– Ne. Tėtis tapo peizažus, gėles. Tik mamos portretą yra nutapęs. Bet nei aš, nei du vyresni broliai nesame pakliuvę į jo paveikslus.
– Ar pati vis dar paimate pieštuką į rankas?
– Labai retai. Ir laiko nėra, ir didžiulio noro. Aš – proginė menininkė. Kai reikia kam nors, tada prisėdu.
Džiaugiuosi, kad paveldėjau tėčio, latvio, gabumus piešti. Baigiau piešimo mokyklą. Įgūdžiai išliko.
Broliai nepiešia. Vilniuje gyvenantis vyriausiasis brolis yra ornitologas, kitas brolis gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje.
– Ką veikiate retomis laisvalaikio akimirkomis?
– Kartais valgį ruošiu, žiūriu televizorių, knygą paskaitau, kartais su draugėmis paplepu. Dauguma jų – iš sporto pasaulio.
– Per gražuolių konkursus konkurentės slepia viena kitos batelius, karpo sukneles. Kaip daugiakovėje? Niekas nepaslepia iečių?
– Pas mus tokių dramų nevyksta. Daugiakovininkės draugiškos. Kai stūmiau rutulį, visos rutulininkės atrodė piktos.
Būdavo keista, kai pasisveikini, o į tave tik piktu žvilgsniu pasižiūri, nesišneka.
Ten kitokia konkurencija. Penkiakovėje ar septynkovėje kovoji su savimi, kad pasiektum bendrą rezultatą. Viena rungtis gali vienai geriau pasisekti, kita – kitai.
– Praėjusiais metais iš rutulio stūmimo šakos grįžote prie savo pirmosios meilės – daugiakovės. Ar tiesa, kad ketinimus tapti tituluota rutulio stūmike paaukojote dėl grožio?
– Yra tiesos. Nenorėjau savęs matyti didelės, raumeningos. Moteriškas rutulys nėra sunkus – 4 kilogramų, bet vis tiek reikia daugiau jėgos. Todėl rutulininkės – stambios, raumeningos, tvirtomis kojomis.
Iš pradžių man patiko – ateidavau tokia lieknesnė daugiakovininkė ir dar nugalėdavau. Skrajodavau iš laimės. Bet norint pasiekti labai aukštų rezultatų, reikia daugiau jėgos, reikia atitinkamai atrodyti.
Norėjau rezultato, bet nenorėjau įdėti visų pastangų, kad jį pasiekčiau. Tuos dvejus metus, kai siekiau rezultatų vien rutulio stūmimo rungtyje, galėjau valgyti viską, ką norėjau. Net šokoladą. Nebereikėjo numesti svorio.
Bet pasiilgau daugiakovės. Norėjosi kautis su stipriausiomis.
– Iš daugiakovės buvote pasitraukusi po nesėkmės 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse, kai nepabaigėte varžybų. Ar nebaisu ir Londone suklupti ties ta pačia šuolių į tolį sektoriaus linija?
– Kartais pagalvoju apie tai ir meldžiuosi, kad taip nenutiktų.
Tai buvo pirmas kartas, kai nebaigiau varžybų. Tikiuosi, šį kartą viskas bus gerai.
