Lietuvos nacionalinės rinktinės krepšininkai A. Lekavičiaus dokumentiniame filme dešimt kartų pakartoja šūkį, tapusį ir juostos pavadinimu – „Mes už... Lietuvą!”.
Tačiau šio filmo, jau pasiekusio žiūrimumo rekordą, režisieriaus šūkis kitoks – „Pasaulis didelis, o gyvenimas trumpas”. Štai todėl Andrius vienoje vietoje ilgai neužsibūna.
Jis jau išmaišė visą Europą, Venesuelą, Braziliją, ne vieną Azijos šalį. Ilgesniam laikui buvo apsistojęs Ispanijoje, JAV, o pastaruosius pusantrų metų praleido tolimoje Malaizijoje.
Saulėtoje Pietryčių Azijos valstybėje jaunas režisierius siekia reklamos kūrėjo magistro laipsnio.
„Nors ir juokingai skamba, studijas Malaizijoje rinkausi dėl orų”, – prisipažįsta prieš pat filmo premjerą į Lietuvą grįžęs Andrius.
Jis negali pakęsti šalčio. Lietuviški speigai jam tarsi dūriai į paširdžius. Vilnietis sniego nematė jau pustrečių metų ir viliasi, kad tai dar ne rekordas. Jau šį rudenį, dar nesulaukęs pirmojo sniego, A. Lekavičius ir vėl kels sparnus į Malaiziją.
Du diplomus – žurnalistikos bakalauro bei kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro – turinčiam Andriui svečioje šalyje liko tik apsiginti diplominį darbą.
Ar Malaizijoje baigęs mokslus ten ir pasiliks, Andrius kol kas nežino. Nors neabejoja, kad darbo ten tikrai rastų. Prieš sugrįždamas į Lietuvą jis pusmetį vienoje reklamos agentūroje dirbo kūrybos vadovu.
Šešių azijiečių komandai vadovavęs lietuvis neslepia, kad dirbti su kitataučiais nebuvo lengva. Per ryškūs kultūriniai skirtumai.
Išvaizdus lietuvis Malaizijoje išbandė ir modelio duonos. Andrius pozavo įdomesniems kurso draugų projektams. Vaikščiojo ir į tarptautinių reklamų filmavimo atrankas.
Tačiau būti už kameros, o ne prieš ją režisieriui paprasčiau, lengviau ir maloniau.
„Iki liepos pradžios leidžiu sau negalvoti apie ateitį”, – prisipažįsta iki šiol filmo pristatymo rūpesčiais gyvenantis A.Lekavičius.
Vienintelė Andriaus atgaiva buvo antra po krepšinio mėgstamiausia sporto šaka – futbolas.
Praėjusį savaitgalį A. Lekavičius su draugais Europos futbolo čempionato ketvirtfinalio varžybas stebėjo Ukrainos stadione.
Režisierius abejoja, ar kada sukurs filmą apie Lietuvos futbolo rinktinę. Bet jo galvoje jau sukasi juostos apie ekstremalias sporto šakas idėjos.
Dėl trūkusios Achilo sausgyslės su krepšiniu atsisveikinęs Andrius jau kurį laiką užsiima banglenčių sportu.
„Tai dar viena priežasčių, kodėl mane traukia į Pietryčių Aziją, Australiją”, – tarsi pasiteisina A.Lekavičius.
Paklaustas, ar yra vieta, kurią laiko namais, režisierius kurį laiką mąsto.
„Nuo tų laikų, kai paauglystėje skaičiau Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį”, „Vilniaus džiazą”, Lietuvos sostinė man – savotiškas miestas. Jis tuo pačiu metu ir traukia, ir atstumia. Pabuvus čia per ilgai norisi iš jo pabėgti.
Bet pabėgus norisi grįžti. Nežinia, kaip seksis svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje. Niekuomet nesakiau, kad Lietuvoje labai blogai.
Bet gyvenimo čia neidealizuoju. Mano svajonė – vasaromis gyventi Lietuvoje, o žiemomis ten, kur šilta”, – prisipažįsta Andrius.
Iššūkių ir pokyčių A. Lekavičiui reikia ne mažiau nei saulėtų ir šiltų orų. Štai todėl atsitiktinai internete suradęs tarptautinį universitetą Malaizijoje Andrius ilgai nesvarstė.
Jis metė gerai apmokamą, perspektyvų darbą vienoje didelėje tarptautinėje korporacijoje ir su vienu lagaminu iškeliavo į tolimąją Aziją prisiminti studentiško gyvenimo.
„Buvau pribrendęs permainoms. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo ekonominis sunkmetis. Tai buvo geras laikas pastudijuoti, pamatyti pasaulį.
Maniau, kad tai kur kas naudingiau nei draskymasis čia”, – prisiminęs dvejų metų senumo įvykius pasakoja režisierius.
Tik po metų, praėjusią vasarą, Andrius grįžo į Lietuvą. Bet ne kamuojamas gimtinės ilgesio. Jis jau kurį laiką ruošėsi sukurti juostą apie Lietuvos krepšininkus.
Praėjusiais metais kaip tik pasitaikė puiki proga – Lietuvoje vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas. Andrius sulaukė Lietuvos krepšinio federacijos palaiminimo.
A. Lekavičiui pasitikėjimo savimi, drąsos ir užsispyrimo nestinga.
Ne kiekvienas išdrįstų įsiprašyti į Lietuvos dievukų – nacionalinės rinktinės žaidėjų – alinančias treniruotes, šalia jų sukinėtis prieš ir po atsakingų rungtynių.
„Noriu pasveikint su filmu. Tiksliau, su daugelį užp.... tavo sugebėjimu daryti ir gauti tai, ko nori”, – tai tik vienas iš daugelio ir, ko gero, taikliausių komplimentų, kurių po filmo „Mes už... Lietuvą!” premjeros sulaukė A. Lekavičius.
Po Avino ženklu gimęs Andrius, siekdamas tikslo, galėtų eiti kiaurai sieną ir aukoti kasdienius patogumus.
„Kai Vilniuje dirbau tarptautinėje korporacijoje, nuomojausi butą Užupio rajone. Kartą per savaitę ateidavo namų tvarkytoja. Malaizijoje tokių patogumų nebuvo.
Dalinausi butą su šveicarais, kinais, iraniečiais. Pastarųjų muzika man labai nepatiko”, – juokiasi Andrius.
Šiuo metu jis apsistojęs tėvams priklausančiame bute savo vaikystės rajone Pilaitėje.
Režisierius neslepia – po metų, praleistų Malaizijoje, priprasti prie gyvenimo Lietuvoje ne taip jau paprasta. Sunkiausia prisitaikyti prie besikaitaliojančių lietuviškos vasaros orų.
Akis bado surūgę tautiečių veidai. Viešėdamas gimtinėje režisierius pasiilgsta ir tikro azijietiško maisto.
O ko jis ilgisi Malaizijoje?
„Lietuviška virtuvė man nekelia jokių sentimentų. Ilgiuosi draugų, šeimos, krepšinio. Malaizijoje jo niekas nežaidžia.
Krepšinio naujienas sekdavau internete, tačiau dėl laiko skirtumo rungtynių nežiūrėdavau – jos būdavo rodomos vėlai naktį.
Malaizijoje niekas manęs nesuprasdavo, kai pasakydavau, kad kuriu filmą apie krepšinį.
Tik mes, lietuviai, žinome, ką mums reiškia krepšinis”, – kalba ir pats ne vienus metus krepšinį žaidęs A. Lekavičius.
Kalbėdamas apie kitą tautiečių pasididžiavimą – gražuoles lietuves – Andrius nedaugžodžiauja.
„Lietuvaitės labai aukštai iškėlusios kartelę. Bet ir Malaizijoje merginos gražios”, – šypteli Andrius.
Bet dar nė vienai malaizietei nepavyko užkariauti lietuvio širdies. Šiuo metu filmo kūrėjas yra vienišas.
„Jau kurį laiką su draugais juokauju, kad norėčiau į ateinančią savaitę vyksiantį Bryano Adamso koncertą eiti ne vienas, tik kandidačių šiuo metu nėra”, – šypteli Andrius, kuriam merginų dėmesio esą niekuomet netrūko.
„Nepajutau, kad po filmo premjeros sulaukčiau daugiau merginų dėmesio. Niekada nesiskundžiau jo stoka”, – nesikuklina režisierius.
