Nuomojamas butas, apytamsės dirbtuvės, kur pro langą vos kelias valandas įslenka saulės spinduliai, o galvoje idėjos, kaip ugnimi prakalbinti stiklą, kad jis žėrėtų visomis spalvomis.
Būsimų vitražų dalis S. Gutauskas braižo ir karpo iš kartono, o kai pavargsta, imasi tapybos.
Būna dienų, kai jam atrodo – iš meno nebūsi sotus.
Tačiau jis nenorėtų kasdien ryšėti kaklaraiščio ir kaip valdininkas pradėti dirbti nuo 8 valandos ryto.
Lietuvos dailininkų sąjungos ir Amerikos vitražo asociacijos tikrajam nariui S. Gutauskui netrūksta darbštumo, įvairiems pastatams jis sukūrė daugiau nei 500 kvadratinių metrų vitražo.
S. Gutauskas vienas pirmųjų šalyje ėmė taikyti unikalią daugiasluoksnio kepto stiklo technologiją – fiuzingą. Tokiu būdu kurti kompozicijas nėra paprasta, lengviau pūsti stiklą, o ne jį sluoksniuoti ir kniedyti.
Užtat kūrėjui niekada nebūna nuobodu, nes tik tada, kai ataušta stiklas, vitražai atskleidžia savo grožį.
Daug keliaujantis ir užsienyje savo parodas rengiantis S.Gutauskas neseniai atrodo ramybės uostą Druskininkuose. Ir ne vienas.
2007-aisiais Kryme užsimezgusi pažintis buvo lemtinga.
„Būdamas Krymo plenere įsidėmėjau vieną paveikslą, vėliau susipažinau su jo autore, o prieš metus Natalija tapo mano žmona”, – prisipažino S.Gutauskas, po ilgų klajonių išsinuomojęs su mylimąja butą Druskininkuose.
Šiemet gegužės 17-ąją pirmąsias jungtuvių metines šventę sutuoktiniai laukia šeimos pagausėjimo.
Nors dar nežino, kokios lyties gims kūdikis, būsimieji tėvai yra išrinkę Sofijos vardą.
Ranką prie širdies pridėjęs S.Gutauskas prisipažino, kad norėtų tik vieno – kad jųdviejų su Natalija vaikas nesirinktų dailininko kelio.
Iš garsios šeimos kilęs Simonas sekė savo tėvo, Nacionalinės premijos laureato, poeto, tapytojo ir rašytojo Leonardo Gutausko pėdomis.
Tą patį kelią pasirinko Simono brolis – penkeriais metais už jį jaunesnis Tadas, tapęs skulptoriumi.
Bet atsidurti menininko kailyje S.Gutauskas niekam nelinkėtų, nes laukia duobėtas kelias.
– Kodėl pasirinkote nuostabų kurortą, kur nėra net šiuolaikinės galerijos? Ar nenuobodu?
Simonas: Esu išvažinėjęs pasaulį. Mes su Natalija esame dalyvavę įvairiuose pleneruose Prancūzijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje. Man jau visko pakanka. Reikia pasikapstyti viduje ir nebus nuobodu.
Druskininkuose puiku – nėra pramonės, užteršto oro, o atstumas iki Vilniaus ar Kauno – 130 kilometrų.
Pasiekus oro uostą ir sėdus į lėktuvą po kelių valandų gali būti Šveicarijoje ir vaikščioti ežero pakrantėmis. O nuobodžiaujančių žmonių yra tiek Niujorke, tiek Maskvoje.
Natalija: Nuo 2008-ųjų gyvenu ir dirbu Lietuvoje. Druskininkuose man patinka. Tiesa, iš pradžių buvo sunku dėl kalbos barjero. Labai norėjau kuo greičiau išmokti lietuviškai.
Esu Rusijos dailininkų sąjungos narė, baigiau prestižinę Marko Maliutino aukštesniąją meno mokyklą Ivanovo mieste netoli Maskvos. Jaučiu, kad Lietuva yra mano kraštas.
– Į Druskininkus atvykote iš Klaipėdos. Nusivylėte Baltijos jūra?
Simonas: Esu vilnietis, sostinėje gimiau, mokiausi, po studijų gyvenau Kaune, Rotušės aikštėje, senamiesčio širdyje. Vėliau šaknis įleidau Rumšiškėse, tada išsiskyriau su pirmąja žmona, sprukau į Klaipėdą.
Viliodami į pajūrį draugai klaipėdiečiai sakė: „Atvažiuok, galėsi ne tik dirbti, bet ir žvejoti.”
Taip ir padariau, o 2008-aisiais prasidėjo krizė.
Kai reikėjo padėti, visi – į krūmus, nes žlugo projektas, kurį man buvo užsakiusi viena bendrovė.
Klaipėdoje buvo nesaldu, jau po dviejų mėnesių nustojau žavėtis jūra. Vis giliau klimpau į depresiją.
Tada man buvo duotas ženklas. Atsiverčiau „Lietuvos rytą”, perskaičiau skelbimą, kad parduodamas butas Druskininkuose.
Pamaniau – šis miestas yra netoli Mardasavo, kur leidau vaikystės dienas tėvų įsigytoje sodyboje. Reikia važiuoti.
– Ar sunki buvo pradžia Dzūkijoje?
Simonas: Aš neturėjau tiek pinigų, kad įsigyčiau butą. Apsigyvenome 600 kvadratinių metrų name. Namas buvo įkeistas bankui.
Tame name gali pasiklysti. Žiemą vien už šildymą sumokėjome daugiau nei 10 tūkstančių litų, todėl sprukome nuo jo kuo toliau.
– Ar nepasiilgstate vejos?
Simonas: Rumšiškėse su pirmąja žmona turėjau daugiau nei 20 arų sklypą, du namus. Dabar vien nuo minties, kad kas antrą savaitę reikia pjauti žolę, baisu. Geriau susikrauti lagaminą, užrakinti duris ir išvykti ilsėtis.
Dabar mano dirbtuvėmis naudojasi sūnus Dominykas (26 m.). Įgijęs grafiko specialybę jis raižo iš medžio nuostabius dalykus.
Tik duktė Emilija (19 m.) yra toli nuo meno. Šiemet Kauno kolegijoje ji baigė gydomosios kosmetologijos pirmą kursą.
Natalija: Nesu tokia moteris, kuri reikalautų iš vyro pastatyti šeimai namą, man užtenka to, ką turime. Svarbiau yra geri santykiai, o ne turtas.
– Du dailininkai vienoje šeimoje. Ar jie gali būti laimingi?
Simonas: Su Natalija susitikome Kryme. Įsimylėjau jos tapybos darbus kur kas anksčiau negu ją pirmą kartą pamačiau.
Sėdėdami po kiparisais daug plepėjome, kiparisai mus ir suvedė. Vėliau Natalija keliskart dalyvavo pleneruose Lietuvoje, vėl susitikdavome.
Dabar prieš parodą man yra su kuo pasitarti. Jei Natalija būtų buhalterė, tada reikėtų kalbėtis apie tapybą skaičių kalba. Kiek ištvertume?
Man su skaičiais nesisekė mokykloje, o geometrija yra aiški, nes išbraižyta plokštumoje. Algebra, kur nuogi skaičiai, man nuobodi.
Natalija: Nepavydime vienas kitam profesinės sėkmės. Tarp mūsų nėra konkurencijos, esame skirtingi žmonės, tačiau mus sieja daug bendrų dalykų, mes remiame vienas kitą.
Kad du menininkai galėtų būti kartu, vienas jų turi būti šiek tiek išmintingesnis, o gal nuolaidesnis.
Simonas: Natalija – ypatinga moteris, nesu girdėjęs, kad kuo nors skųstųsi ar priekaištautų dėl buities.
Buvo metas, kai neturėjau pinigų, nežinojau, iš ko pasiskolinti. Juk mūsų architektai yra pasipūtę, jie mano, kad pastatei namą-dėžę, ir nieko nereikia – nei skulptūrų, nei paveikslų ar vitražo.
Vyrauja asketiškas interjeras. Tai tikras absurdas, nes minimalizmas pjauna menininkus.
– Kuo jus sužavėjo Simonas?
Natalija: Jis mane pakerėjo impulsyvumu. Jis piešia eskizą viena linija. Pradeda kaip džiaze, viena tema – tol vedžioja ranką, kol baigia visą piešinį. Kiti dailininkai brauko popieriaus lapą, kankinasi, meta, vėl pradeda, o jis – ne.
Kai jis turi viziją, gali viską pasaulyje užmiršti ir dirbti.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Kas jums padėjo?
Natalija: Privačiai mokiausi lietuvių kalbos, studijavau gramatiką, iki šiol rašau diktantus. Simas man diktuoja, vėliau taiso klaidas, o vakarais jis lietuviškai skaito man pasakas. Jis – geras mokytojas.
– Ką darote, kai nesulaukiate įkvėpimo?
Simonas: Pasiimu meškeres ir vykstu žvejoti. Tėvas išmokė žvejoti dar vaikystėje. Man buvo 6-eri, kai Grūdoje sugavau pirmą žuvį – kiršlį.
Natalija dirba kasdien ir stropiai. O man reikia polėkio, įkvėpimo, negaliu kasdien po truputį ką nors tobulinti.
Mėgstu tapyti stiklu ir karščiu. Esu padaręs nemažai privačių interjerų, sietynų, vitražų, pavyzdžiui, Truskavos bažnyčiai, mano stiklo darbai puošia Karaliaučiaus bažnyčią.
Naudoju sluoksniuotą stiklą, kuris vakare žėri kaip kriauklės vidus, o paprastas stiklas nusileidus saulei atrodytų kaip skylė.
