Šiemet J.Vilūnaitė nutraukė 15 metų trukusią santuoką su Nacionalinio dramos teatro dailininku Remigijumi Jančausku (41 m.). Priežastis — nauja meilė.
Aktorės ir penkiolika metų vyresnio kolegos Rimanto Bagdzevičiaus jausmai įsiplieskė prieš porą metų, jiems filmuojantis televizijos seriale “Nekviesta meilė” (LNK).
Tarnybinis romanas? J.Vilūnaitės ir antroje santuokoje tuo metu gyvenusio R.Bagdzevičiaus meilę galima pavadinti ir taip. “TV antenos” kalbinama aktorė nustebino atvirumu.
— Jūsų įkūnijama Vilija patiria nemažai gyvenimo išbandymų. Ar ji — stipri ir ryžtinga, ar jausminga ir nelaiminga?
— Vilija kartais ryžtinga, kartais jausminga. Manau, kad seriale bus visko. Vienos spalvos jos charakteris neturi. Vienoje situacijoje ji pasielgia ryžtingai, o kitoje pasiduoda emocijoms.
Šis serialas — tai žmogiškųjų santykių istorija, turinti daug peripetijų, taigi spalvų ir atspalvių netrūks, kaip ir bet kurio žmogaus gyvenime.
Po vyro išdavystės Vilija netenka darbo — ant jos pečių gula nemaži išbandymai, bet ji nepuola į depresiją, išvyksta į kaimą ir bando kabintis į gyvenimą. Manau, kad tai yra ryžtingas poelgis. O vėliau ji pateks į situacijas, kuriose pasiduos jausmams. Bus ir graudžių akimirkų.
— Ar filmuojant teko išlieti ašarų?
— Oi, ašaroti tikrai teko. Buvo nemažai širdį draskančių scenų.
— Ar pati turite savo herojės bruožų?
— Pastebėjau tendenciją — norą pritraukti aktorių prie personažo, kurį jis vaidina. Tai yra kritikų gudrybės.
Bet kuris aktorius kurdamas vaidmenį atsispiria ir į asmeninę patirtį, išgyvenimus, prisiminimus, potyrius, pagalvoja, kaip jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje. Vis dėlto tai nėra tapatūs dalykai. Tai — tik kuriamas vaidmuo. Galų gale juk būtų neįdomu, jei vaidintume save.
— Galėtumėte teigti, kad gyvenime jūs į Viliją visiškai nepanaši?
— Galėčiau. Tai — išgalvotos istorijos ir situacijos, kuriose aš vis dėlto pasielgčiau kitaip. Taip, į jos dramas bandau įlieti savo patirties, bet tai nesu aš.
— Režisieriai dažnai renkasi tipažą, kuris ir gyvenime būtų šiek tiek panašus į įsivaizduojamą herojų.
— Taip, režisieriai ir net žiūrovai ieško tokių panašumų ir sąsajų, tačiau aktorius bando sukurti savo įsivaizduojamą žmogų.
Sugebėjimas persikūnyti yra aktoriaus profesija.
Kuo personažas artimesnis, tuo lengviau jį vaidinti ir tuo mažiau tam reikia pastangų. O kuo jis tau svetimesnis, tuo dažniau įsijungia persikūnijimo mechanizmas.
— Meilės daug ne tik serialuose, kuriuose vaidinate, bet ir jūsų gyvenime. Kaip ta meilė pas jus pasibeldė?
— Meilė juk neklausia, kada pasibelsti. Ji ateina nekviesta.
— “Nekviesta meilė” vadinosi ir serialas, kuriame vaidinote kartu su savo mylimuoju Rimantu Bagdzevičiumi.
— Tai tik žodžių žaismas — nekviesta, kviesta... Žmonės šį jausmą patiria įvairiais gyvenimo tarpsniais. Vieni laukia, tikisi, o kiti uždaro visas duris ir neleidžia sau apie tai net pagalvoti.
Gyvenime būna ir gerų, ir blogų išbandymų. Meilė — tarsi dar vienas išbandymas. Kitas klausimas — kaip elgiesi, kai ji ateina, ir kas vyksta toliau.
— Jūs buvote ryžtinga — nusprendėte skirtis ir gyventi dėl meilės?
— Ne taip viskas paprasta. Jausmų pasaulyje susipina daugybė dalykų. Taip, jei žiūrėtume iš šalies, aš priėmiau ir tą jausmą, ir sprendimą.
— Išgyvenote skyrybas. Sakoma, kad didesnį skausmą ir stresą sukelia tik artimo žmogaus mirtis. Ar dabar esate laiminga?
— Šis žodis man neatsiejamas nuo junginio “laimės kaina”. Laimingą žmogų įsivaizduoju skrajojantį padebesiais. O aš gerai žinau savo laimės kainą, todėl man nėra taip paprasta.
Gyvenime egzistuoja pusiausvyra. Jeigu nori vienokių išgyvenimų, tai turi priimti ir kitokius. Nėra taip, kad laimė ateitų lengvai, kaip malonus ir lengvas laimikis. Kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, yra labai didelė. Skyrybos, išgyvenimai ir tai, kas tęsiasi po to, niekur nedingsta. Tai ištisas procesas.
— Grįžkime prie vaidmenų. Yra aktorių, kurie iš aukšto žvelgia į kolegas, besifilmuojančius TV serialuose.
— Ir į televiziją, ir į serialus žiūriu palankiai ir nesuprantu skeptiško požiūrio. Gal tas skepticizmas atsiranda dėl prastos televizijos laidų kokybės?
Man patinka daugybė TV serialų. Tiesa, daugiau amerikietiškų ir rusiškų.
— Juos žiūrite naktimis?
— Nesu nuo jų priklausoma. Bet jei turiu laiko, mielai žiūriu “Daktarą Hausą” ar “Tiudorų sūnus”. Man patinka ekranizuota klasika — rimtesnės ir gilesnės temos. Skeptiškai žiūriu į serialus, kurie tęsiasi daugiau nei tūkstantį serijų, nemanau, kad tai yra meno kūriniai. Televizijos serialai — kokybės, o ne žanro klausimas.
— Su mylimuoju Rimantu kartu vaidinote seriale “Nekviesta meilė”. Ar jūsų jausmai vienas kitam netrukdytų vaidinti kartu?
— Manau, kad galėtume, kodėl gi ne? Mūsų jausmai netgi turėtų padėti — galėtume kartu daug ką aptarti, pafantazuoti. Dirbti kartu tikrai būtų smagu.
— Kas sieja jus, be jausmų ir bendros profesijos?
— Kad ir kelionės. Kartu niekur dar nekeliavome. Bet manyčiau, kad kelionės galėtų mus dar labiau suartinti.
— Atrodote santūri, kartais — net liūdna. Kas jus labiausiai pralinksmina?
— (Ilgai juokiasi.)
— Pralinksmino klausimas?
— Labai. Mane ne tik pralinksmina, bet ir labai pradžiugina mano studentai — Vilniaus kolegijoje dėstau scenos kalbą. Jie — tikra sielos atgaiva. Kaskart, kai matau, kad jiems puikiai sekasi ir dėstomas dalykas patinka, gaunu dozę džiaugsmo. Smagu ir tuomet, kai matau, kaip jie tobulėja.
Džiugina ir sūnus, kai jam kas nors sekasi (J.Vilūnaitės sūnui Gabrieliui 14 m. — Red.). Žinoma, kartais jis sugeba ir nuliūdinti, kai pradeda blogai mokytis. Bet dažniau džiugina savo netikėtomis reakcijomis ir bendravimu.
Vienu žodžiu galėčiau atsakyti, kad mane labiausiai džiugina jaunimas. Jų netikėtas požiūrio kampas suteikia įkvėpimo.
— Be ko negalėtumėte gyventi?
— Labai mėgstu judėti. Negalėčiau dirbti sėdimo darbo. Važinėjimasis dviračiu, ėjimas ir sportas man tiesiog būtini. Visą laiką judu — ir gamtoje, ir sporto salėje, ir baseine.
Dar neįsivaizduoju savęs be knygų. Ir be interneto. Jeigu reikėtų ilgesnį laiką pagyventi atokioje sodyboje be interneto, būtų sunku.
— Ar jus lengva supykdyti?
— Nėra labai lengva, bet supykusi nepuolu iškart rodyti emocijų, stengiuosi susitvardyti.
— Nesate iš tų, kurios tranko durimis ar daužo lėkštes?
— Ne iš karto. (Juokiasi.)
— Ar tai reiškia, kad galėtumėte ir trinktelėti?
— Visko gali būti. Vis dėlto stengiuosi tai daryti, kai išeina pirmasis garas. Ne iš karto.
— Jeigu galėtumėte pabėgti į pasaulio kraštą, kur jis būtų?
— Tas kraštas galėtų būti kad ir Norvegija — kur daug gamtos ir mažai žmonių.
Įsivaizduoju, kad pasaulio kraštas galėtų būti ir čia pat — Lietuvoje, kur rasčiau savo erdvę, ramybę ir saugumą.
