Vakarėliuose Violetą galima išvysti energingą, džiaugsmingą. Tačiau mūsų pokalbis prasideda ne tokia, o sentimentalia nata.
Tarp pilkų monolitų slėpynių žaidžiantis aidas. Kibūs vijokliai, apraizgę balkonų grotas, saugančias namus nuo nelabųjų. Keista girdėti, kad prieš porą metų už dvaro savininko Mindaugo Vosyliaus (38 m.) ištekėjusi Violeta iki šiol pravažiuodama pro sostinės Šeškinės mikrorajoną širdyje pajunta šilumą.
Violeta – ne Pelenė, sutikusi turtingą princą. Ji nuo mažens pinigų užsidirbdavo pati. Jos motina Sabina Repčenkienė anksčiau grožio versle turėjo nemažai įtakos. Violeta buvo vadinama auksine mergaite – ji galėjo gauti viską, ko tik širdis užsigeisdavo.
Mintimis į vaikystę, kurią praleido Šeškinėje, jauna moteris nuklydo, kai prakalbome apie jos vaikus – penkiametį Matą ir vienų metų Dorotėją.
Suskambo Violetos telefonas – vietoj skambučio įrašyta sūnaus atliekama daina. Po to atėjo žinutė – vietoj jos signalo nuaidėjo dukters juokas.
Kalbantis atsiskleidė kitokia Violeta nei ta, kurią žiūrovai mato laidoje „Super LT” – kad ir elegantiškai, bet kandoką, kad ir saikingai, bet ironišką.
Jauna moteris užsisakė puodelį arbatos su pienu. Būtų galima galvoti apie išlavintą jos skonį ar keistą įprotį. Viskas paprasčiau – Violeta dar pati maitina mažylę.
– Vaikystę ir mokyklos laikus prisimenate šiltai, su ilgesiu. O maniau, kad jūs neišvengėte bendraamžių patyčių, ignoravimo, pavydo – juk dirbote modeliu, fotografavotės žurnalams. Ir dabar yra aptarinėjančių jūsų figūrą, kalbos manierą. Jums tikriausiai nelengva gyventi?
– Lankiausi mokyklos jubiliejaus šventėje, buvo nuostabu sutikti buvusius bendraklasius.
Juk būdami maži nekėlėme jokių reikalavimų, nežinojome apie socialinius sluoksnius, prestižinius ar prastus darbus. Viskas buvo švaru ir tyra. Tiesiog draugauji, ir tiek. Tad kai sutinki savo vaikystės draugus, vėl atgimsta bendrumo, draugiškumo jausmas.
Būdama trylikametė perėjau į kitą mokyklą. Nereikėjo stengtis pritapti prie naujos aplinkos ir žmonių – įsiliejau natūraliai, rasdavau bendrą kalbą.
Naujoje mokykloje vaikai žinojo, kad ateina mergaitė iš žurnalų viršelių. Iš pradžių girdėdavau, kad esu „pasikėlusi”, o pabendravusi ilgiau – kad esu visai nepasipūtusi.
Dalyvaudavau visuose konkursuose – šokių, dainų ir net tokiame kaip „Mis sanatorija”, – nusijuokė Violeta. – Bet nieko nebijojau, niekas iš manęs nesijuokė. Tas laikas atrodo kaip iš pasakų pasaulio.
Dėkoju Dievui ir tėvams, kad nieko bloga nepatyriau. Gyvenimas pasikeitė, bet vis tiek bandau matyti gerąsias jo puses. Nors yra visko ir dar bus visko.
– Ar jau įsivaizduojate, kaip mokykloje jausis jūsų vaikai?
– Jie dar tokie maži. Matas lanko darželį ir šiuo metu yra paniręs į fantazijų pasaulį.
Išgirstu visokių istorijų, pavyzdžiui, skundų, kad jam darželyje blogai. Neabejoju auklėtojų kompetencija, bet vis dėlto paklausiau, kaip sūnui sekasi. Pasirodo, jis grupėje yra lyderis, ten puiki atmosfera.
Taigi labai įdomu kasdien išgirsti vis ką nors nauja.
– Kuo stebina dukra?
– Kaip ir sūnus, man ji stebuklas kiekvieną dieną. Ji stebina ne tik tuomet, kai padaro ką nors neįprasta. Pavyzdžiui, pasiknaisiojusi prie gėlių ir pabėrusi žemių greitai tapnoja savo mažomis kojytėmis pasiimti šluotos ir šluoja.
Stebuklas kiekvieną rytą, kai ji atmerkia akis ir pažvelgia į tavąsias, kai apsikabina ar net kai tik sėdi ir nieko nedaro.
Augindama antrą vaiką kitaip jaučiuosi.
Pirmajam, pavyzdžiui, nekantriai ieškodavau dygstančių dantų vos tik seilė ištįsdavo. O antrasis vaikas auga kaip žolė – tarsi savaime. Staiga vieną dieną žiūriu – jau dantukas pūpso!
Dabar jau neskubinu įvykių, jais mėgaujuosi. Taip jaučiausi ir nešiodama dukrą po širdimi. Girdėdavau, kaip moterys nekantrauja greičiau pagimdyti, o aš mėgavausi nėštumu.
Kai vaikas gimsta – ir mama gimsta iš naujo.
– Keičiasi asmenybė? Gal net taip, kad vyras nebeatpažįsta?
– Gali būti ir taip. Atėjus į mano gyvenimą Dorotėjai jaučiausi tarsi gimusi iš naujo.
– Pasijutote tvirtesnė, stipresnė?
– Nežinau, kokia, bet pasikeitusi. Stiprybės ir tvirtumo suteikia patirtos gyvenimo pamokos. Į bet kokius įvykius, išgyvenimus pradedi žiūrėti kaip į duotybę, kuri ne atima, o duoda.
– Jūs nebepanaši į merginą, kurios nuotraukos puikavosi ant grožio centro pastato, batų, muilo, pėdkelnių reklamų. Nepanaši ir į personažą, kokį kuriate televizijos laidoje. Jūs ieškote tikrųjų vertybių, gerų dalykų?
– Visą gyvenimą ieškome gerų dalykų. Mano gyvenime buvo įvairiausių etapų. Dabar yra metas, kai mažiausiai norisi kalbėti, o tiesiog gera mėgautis tuo, kas vyksta. Leidžiuosi būti mokoma, pati mokausi įsiklausyti į kitą.
– Ar gaila, kad ko nors nesupratote, nemokėjote anksčiau?
– Taip nemanau. Gal ir gerai, kad viskas vyko tuomet, kai tam buvo skirtas laikas. Kitaip gal šiandien mudvi čia nesėdėtume ir nesikalbėtume.
Neseniai vienas nuo draugės gautas laiškas lyg patvirtino, kad neverta skubinti įvykių ar gailėtis, jei ko nors neįvyko.
Laiške buvo vardijami atvejai, kai atsitiktinumai išgelbėja žmogaus gyvybę. Į tragiškų įvykių sūkurį kai kas nepateko todėl, kad vedė vaiką į darželį ir ilgiau užtruko su juo atsisveikindamas ar užsuko į vaistinę nusipirkti pleistro pritrintoms kojoms, apsipylė kava palaidinę ir užgaišo keisdamasis drabužius.
Iš tiesų kartais reikia ne keisti situaciją, o taikytis prie jos. Be abejo, turime pareigų, bet nereikia verstis per galvą, o pajusti tą programą, pagal kurią turime gyventi, nes tai mūsų likimas.
Reikia nusiraminti, nes tik atsipalaidavę galime protingai nuspręsti ir atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
– Bet tai sunku pasiekti, mus gena „reikia”, „privalom”. Ar turite būdų, kaip saugoti vidaus ramybę ir mokėti atsipalaiduoti?
– Kiekviena diena – nepakeičiama mokytoja. Nei universitetų diplomai, nei protingos knygos to neišmokys – tik tavo paties gebėjimas įsiklausyti į tau skirtą vėjo kryptį ir eiti savu keliu.
Visuomenė mus spaudžia nugalėti, laimėti, būti pirmiems. Gyvenime būna visaip – nebūtinai laimi, nugali ir būni pirmas. Reikia mokytis džiaugtis viskuo.
– Ar ir anksčiau taip mąstėte?
– Žinoma, kad anksčiau taip nemaniau. Ačiū tėvams, kad man užkodavo tikrąsias vertybes. Paauglystė, ankstyva jaunystė tam ir duota, kad viską paliestum, pačiupinėtum, nudegtum, gautum per nosį.
Viskas, kas žmogiška, man nesvetima. Taip, buvau kitokia. O sulaukusi keturiasdešimties, esu įsitikinusi, vėl būsiu pasikeitusi.
– Jūsų gyvenime buvo ir niūrių išgyvenimų. Mokate užmiršti, paleisti tai, kas nemalonu?
– O kam nešiotis? Būtinai viską reikia paleisti. Puiku, kad darome klaidų – juk iš jų mokomės. Mes ryškesni, kai išlendame iš šešėlio.
Kiekvieną dieną esame provokuojami patirti neigiamų išgyvenimų. Pavyzdžiui, kad ir sutiktas žmogus, kuris tave provokuoja piktintis. Gal jis neišsimiegojęs, o gal iš viso mėgstantis įšsikrauti tik per konfliktus.
Jei sutiksi su jo žaidimo taisyklėmis ir leisi sau pykti, nei pats ką nors gausi, nei tas vargšas pasimokys. Tad ne veltui kasdien patenkame į įvairias situacijas ir sutinkame įvairių žmonių – iš to mokomės.
Įvyko pokyčių, kurie mane pačią stebina. Kažkada man atrodė svetima sėdėti su nepažįstamais žmonėmis ir dalytis savo mintimis bei išgyvenimais. Kai gerai pagalvoji, niekuo nieko nenustebinsime, nes viskas jau yra patirta.
Net būdamas atviras tikrai nieko neprarasi, nes kiekvienas žmogus tik pats sau svarbus.
Tad nereikia nei savęs sureikšminti, nei kito sumenkinti ar atvirkščiai. Kai vykdai savo užduotis, tada į gyvenimą ateina įdomių žmonių, nutinka įdomių istorijų, situacijų, įvykių, iš kurių gali pasimokyti.
– Ar galėtumėte gyventi be vyro, mylimojo?
– Žmogus visaip gali gyventi. Bet aš jaučiu pilnatvę su šeima ir nenorėčiau, kad būtų kitaip.
– Domitės ekologija, natūralumu, net priklausote natūralisčių klubui.
– Apie tai pasakodamas esmės nepasakysi, o skambės taip, kaip man nepatiks. Atrodys, kad priklausau kokiai nors sektai.
Nei aš, nei šeima nepradėjome maitintis kitaip, nes visada vertinome gerus dalykus. Nuo jaunystės valgydavau tėvų darže ir sode užaugusius pomidorus, obuolius, prieskonines žoleles. Man tai įprasta.
Ekologiškumą suprantu plačiau nei tai, kas yra lėkštėje. Tai elgesys, vartojimo mažinimas. Kas dieną patiri įvairiausių pagundų, pavyzdžiui, vitrinos diktuoja naujus vėjus ir – tai, ką privalu šį sezoną įsigyti (vadinamuosius „must have”).
Ką reiškia „privalu”? Kiekviena mūsų savo spintoje turi „tai, kas privalu” – kas likę iš močiutės, mamos laikų.
– Tik nesakykite, Violeta, kad jūs, modelis, išbandęs daugybę grožio verslo produktų ir besirengusi puikiais apdarais, neturite nė vieno madingo drabužio šiam rudeniui!
– Aš turiu! Tik tai įsigijau ne šį rudenį, o prieš 10 metų. Dabar kaip tik įvairiausi paltukai ir megztukai, kurie gulėjo spintoje sudėti atokiau. Kaip puiku, kad per revizijas jie niekur neiškeliavo.
Tie daiktai ne tik tinkami nešioti, jie dar ir brangūs, nes jau turi savo istoriją.
Žinoma, galima sakyti, kad vienas ar kitas drabužis – morališkai pasenęs, tad nesijauti su juo gerai. Bet kadangi aš dažniausiai jaučiuosi gerai, tai mano nuotaika nepriklauso nuo apdaro.
Kad ir kaip apsirengsi, laimingesnis netapsi. Gali kitą apgauti, bet ne save.
– Girdėjau kolegas kalbant, kad Violeta geria kažkokią arbatą ir valgo kažkokius sausainius. Išduokite, ką darote, kad esate tokia liekna ir jūsų akys taip spindi.
– Mėgstu valgyti namie. Patinka, kai žinau, kaip ir iš ko paruoštas maistas. Jį ruošia šeimininkė, gaminti ir pati mėgstu. Neturiu jokių paslapčių. Jei turiu namie skanios arbatos, įsipilu jos į termosą ir atsinešu į darbą. Jei iškepiau gardų pyragą, taip pat įsidedu gabalėlį.
Mano svorį sureguliavo motulė gamta. Vienos moterys, vaikučius išnešiojusios, priauga kilogramų, o man jie patys nutirpo.
– Jūsų ir mama, ir sesuo Ramunė sukasi grožio pasaulyje. Ar žinote, kuo teptis, kad nesentum ir gražiai atrodytum?
– Per gyvenimą buvau tiek dažoma ir puošiama, kad trokštu paprastumo. Jokių paslapčių: nuo 13 metų naudoju tą pačią kosmetiką ir nieko kita bandyti nenoriu.
Nenaudoju nei kreminės, nei biriosios pudros – nebent kremą su spalva.
Šešėlių paletės mano rankinėje irgi nerastumėte, nes prisigrimavusi būnu per filmavimą.
Man labai gražu aukštakulniai, bet kasdien judėti noriu nevaržoma. Neįsivaizduoju savęs kaukšinčios ant kulnų į parduotuvę ar po parką su vaikais.
Namie turiu suktukus, bet niekada jų nenaudoju.
Esu atradusi sau ir veiksmingų plaukų priežiūros priemonių. Stebiuosi pas mamą žiūrinėdama nuotraukas, kokie vešlūs ir ilgi buvo mano plaukai. Mama net specialiai gumytes siūdavo, nes su pirktomis susegti kasą nepavykdavo. Bet džiaugiuosi ir tuo, kas liko.
– Kaip tuomet suprasti jūsų poelgį, kai prieš keletą mėnesių nusiskutote dalį plaukų?
– Esu įsitikinusi, kad yra priežasčių, kodėl moterys keičia šukuoseną. Bet jos asmeninės, tad negaliu išduoti savosios.
Nauja šukuosena – puiki patirtis, kuri štai jau ataugo, – užkišo sruogą už ausies Violeta.
– Jūsų ramybė ir bandymas teigiamai nusiteikti lyg ir nedera su laida, kurią vedate.
– Niekada nedarau to, kas man nepriimtina. O jei ką darau, tuo mėgaujuosi. Laida man – šventė, juk joje ir pašoku, padainuoju.
Sakau nuoširdžiai: meilės ir gerumo jaučiu daugiau nei neigiamų jausmų. Tad kalbėdama eteryje tik atlieku laidos vedėjos vaidmenį – juk nepasakoju, ką iš tiesų manau. O viduje net nesivarginu galvoti, vertinti ir svarstyti to, ką pranešu.
Aš iš karto tai pamirštu. Net kai po filmavimo manęs namiškiai paklausia, ką šiandien tarkavote, atsakau, kad neprisimenu. Ir iš tikrųjų taip yra.
– Jei galėtumėte rinktis, kokią laidą norėtumėte vesti?
– Negalvoju apie tai, džiaugiuosi mūsų laida – ji atlieka švietėjišką misiją.
Turiu nuostabiausių svajonių, bet jos nelabai siejasi su karjera ar dideliais žygiais.
Puiku, kai žmonės geba derinti studijas, vaikų auginimą, darbą. Gal ir man dar taip bus – ką gali žinoti. Kol kas mano studijos – namie, ir kasdien laikau po egzaminą.
– Ar su laidos partneriu Jogaila Morkūnu ir gyvenime jūsų tokie santykiai, kad galite patraukti vienas kitą per dantį?
– Žinoma, mes seni geri draugai. Įdomu, kad tai labai gerai perprato laidos kūrėjai ir panaudoja eteriui.
– Ar dažnai girdite komplimentų?
– Atsakysiu taip: kai buvau maža mergaitė, savęs nevertinau – lyg nemačiau. Tai pasikeitė, kai būdama paauglė pradėjau lankyti grožio mokyklą, dirbti modeliu. Tada jaučiausi esanti labai graži.
Dabar tiesiog jaučiuosi laiminga ir patenkinta. Jei ko trūksta – visada galima eksperimentuoti. Tik tiksliai žinau, kad veidas – sielos atspindys.
– Retas garsiai pasakytų, kad yra laimingas.
– Taip yra. Juk laimė – ne kai šaudo fejerverkai, kai mirga šviesos, bumbsi garsai ir sklinda dūmai. Įsimintiniausi dalykai įvyksta niekam nematant.
Laimė – kai jautiesi saugus. Būtent tada vyrui ir moteriai atsiranda laiko kūrybai. Kad ir savo gražių santykių.
– Ar būna dienų, Violeta, kai viskas atrodo pilka, kai savęs gaili ir būna liūdna?
– Ten, kur meilė, – liūdesiui vietos nebėra. Bet aš ne burtininkė, tik mokausi ja tapti.
Dabar metas, kai mažiausiai norisi kalbėti, o tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta.
