Žiūrėkite reportažą.
Didelio medinio namo sostinės Žvėryno rajone kieme šiltą vasaros popietę verda gyvenimas: šešerių Leonas ir aštuonerių Kipras spardo kamuolį, aplinkui su pagaliu dantyse zuja šuo Uoga, pavėsyje mama su trylikamete dukterimi Ilze ant rankų supa pusantro mėnesio dvynius. Vytenis prižiūri tvarką.
37 metų vyras pasakoja niekada nesvajojęs turėti didelę šeimą.
„Prisimenu mokykloje, kai pildydavome vienas kito dienoraščius, būdavo klausimas, ar norėsi turėti šeimą ir kiek vaikų. Visada rašydavau, kad noriu turėti du vaikus. Pats esu iš dviejų vaikų šeimos. Negalvojau, kad turėsiu tokią didelę šeimą.
Bet dabar suprantu, kad tai yra augimas. Tas suvokimas, kad vaikas tave praturtina. Kiek kartų esi tėvas, tiek kartų esi turtingesnis. Tas jausmas ateina po truputį“, - šypsosi vilnietis.
Vytenis prisipažįsta, kad auginti penkis vaikus nelengva. Kiekvienu norisi deramai pasirūpinti, kiekvienam skirti laiko, pabendrauti.
„Noriu, kad augdami vaikai jaustųsi svarbūs ir mylimi. Dabar tai šiek tiek sudėtingiau, nes yra mažiukai. Didesniems pritrūksta laiko, kitą kartą net pasakos nespėjame paskaityti prieš miegą,“ – apie pasikeitusį gyvenimą gimus dvyniams pasakoja vyras.
Nori būti teisingas
Vytenis su žmona Nora susipažino universitete, kur abu studijavo filosofiją. Dabar jie susituokę jau keturiolika metų.
Paklausus, ar Vytenis yra griežtas tėtis, už jį skuba atsakyti sūnus Kipras.
„Griežtas“, - juokiasi berniukas.
O Vytenis sako, kad jam labiausiai norisi būti teisingu.
„Pirmiausia vaikus reikia mylėti ir iš tos meilės ateina teisingumas. Norėdamas gero turiu būti griežtas. Kad vaikai nesavivaliautų ir mokėtų gerbti kitus. Stengiuosi išsaugoti balansą tarp teisingumo ir meilės“, - sako Vytenis.
Savo vaikų auklėjimo sistemos Išganaičiai neturi, tačiau skaito literatūrą apie vaikų auklėjimą, stengiasi su jais bendrauti taip, kad jie patys kalbėtų.
„Juk reikia mokėti vaiką girti. Nereikia kartoti: tu mano šaunuoliukas, aukselis. O stengtis jį girti už konkretų dalyką. Jei nupiešė namą, sakau, kad namas gražus, kad man jis patinka, bet nesakau vaikui, kad jis bus dailininkas.
Vaikas pats supranta, kad nėra tobulas, o jei tėvai jį labai girs ir aukštins, vaikas suvoks, kad tai yra netiesa“, - patirtimi dalijasi Vytenis.
Pirmo vaiko gimimas išgąsdino
Pirmą kartą tėvu jis tapo prieš trylika metų. Vyras pasakoja, kad tada jautėsi labiau sutrikęs, nei laimingas. Tačiau prieš pusantro mėnesio gimus dvyniams Vytenį aplankė jau visai kitokie jausmai.
„Tai buvo didžiulis džiaugsmas, kad mums patikėta net ne viena, o dvi naujos gyvybės. Jaučiausi pakylėtas“, - prisimena daugiavaikis tėvas.
Paprašytas apibūdinti kiekvieną atžalą, Vytenis prisimerkęs žiūri į kiekvieną iš jų ir lėtai ima vardinti jų savybes.
Vyriausioji Ilzė – didžioji pagalbininkė. Ji padeda namuose, prižiūri dvynius. Mergaitė uždara, rūpestinga, turi vienišumo. Gabi menams – dailei, keramikai.
Kipras – antrasis vaikas ir pirmasis sūnus - užsispyręs, gabus, maksimalistas, jei kas nepavyksta, susinervina, meta darbus. Mėgsta bendrauti.
Čia tėvą pertraukia Kipras: „Aš futbolą mėgstu, o ne bendrauti“.
„Be draugų Kipras nudžiūtų, kaip medis be vandens“, - tęsia Vytenis.
Trečiasis vaikas – Leonas. Jis užsislėpęs, mėgsta pakrapštyti, pameistrauti, visas spynas gali atidaryti. Jis labiau prisirišęs prie tėvo, o Kipras vos pamatęs draugus, tėtį pamiršta.
„O mažiukai... Berniukas – mąstytojas. Ilgai jiems galvojome vardus. Berniuką net norėjome pavadinti Aristoteliu, bet pagalvojome, kad toks vardas Lietuvoje skambės keistai“, - juokiasi Vytenis.
Šeimos tradicija - pokalbiai
Iškilusias problemas Išganaičių šeimos nariai sprendžia kalbėdamiesi.
„Organizuojame šeimos susirinkimus, kiekvienas gali juos vesti, iškelti savo problemas ir klausimus.
Žiemą tokius susirinkimus darydavome kartą per savaitę, bet gimus mažiukams šeimos ritmas šiek tiek pasikeitė. Per susirinkimą pasimeldžiame, padėkojame Dievui už gerus dalykus. Pasakome vienas kitam, kokius gerus darbus pastebėjome“, - pasakoja Vytenis.
Bendradarbiavimas šeimai labai svarbus.
Vytenis sako, kad net jo pomėgiai labai susiję su šeima. Kartu su žmona jie lanko šeimų klubą, gilinasi į psichologiją. Žvėryno parapijoje Vytenis veda sutuoktinių kursus.
Tačiau pagrindinė jo darbovietė - Socialinės informacijos centras, o žmona turi vaikiškų prekių parduotuvę „Paukščių pienas“.
Minčių semiasi iš Šventojo rašto
Vytenis sako, kad jam pačiam tėvo diena - geras laikas pamąstyti, kas yra tėvystė.
Su ja vyrui labiausiai asocijuojasi skaitinys iš Šventojo rašto apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Šioje istorijoje jis įžvelgia tris momentus, tam tikrus gyvenimo etapų simbolius.
„Pirmas etapas, kai tu nusižemini ir grįžti prie savo ištakų pasižiūrėti, kas tu esi. Istorijoje apie sūnaus palaidūno grįžimą nepelnytai pamirštamas vienas momentas – tai vyresniojo sūnaus priekaištai tėvui, priėmusiam jį išdavusį sūnų ir jam atleidusiam. Antrasis etapas ir yra tie vyresniojo sūnaus, kuris gyveno po tėvo sparneliu, priekaištai. Jis turėjo viską, bet vis tiek buvo nelaimingas. Trečiasis etapas – tėvas, jis yra tas, kuris atleidžia, aplink kurį sukasi visi įvykiai.
Norėčiau būti tokiu tėvu, kuris sugebėtų atleisti ir apkabinti grįžtančius vaikus“, - sako Vytenis.
Jo žmona Nora sako, kad Vytenis – labai geras tėvas.
„Jis dalyvauja šeimos, vaikų gyvenime. Juk būna, kad tėvai nuveža vaikus į darželį, paskui pasiima ir viską daro labiau automatiškai. O jis dalyvauja, jis suvokia, kad būdamas tėvu, tampa kažkuo.
Gal kartais galėtų būti griežtesnis, bet jis toks tėvas, kuris ne tik kamuolį spardo, bet vakare nueina ir pasikalba su vaiku“, - vyrą apibūdina Nora.
Ji sako, kad turėti daug vaikų sunku, tačiau ne taip baisu, kaip atrodo. Trūksta tik dar kelių rankų ir laiko.
Nora juokiasi, kad kada nors senatvėje jie su vyru greičiausiai sulauks sveikinimo per sveikinimų koncertą ir juos sveikins 5 vaikai, 23 anūkai ir 55 proanūkiai.
