Mirė aktorė R.Staliliūnaitė (papildyta - R.Oginskaitės rašinys apie R.Staliliūnaitės kūrybą, papildyta 15 val. 18 min.)

Atsisveikinti su Velione bus galima gegužės 11 dieną nuo 11 iki 21 val. Kauno valstybiniame dramos teatre. Gegužės 12 d. nuo 10 iki 12 val. atsisveikinimas vyks Kauno Šv.Apaštalo Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Šv.Mišios už Velionę bus laikomos gegužės 12 d. 12 val., vėliau urna bus laidojama Pašušvio kapinėse Radviliškio rajone. Artimieji prašo su Rūta Staliliūnaite atsisveikinti kukliu gėlės žiedu, praneša teatras.

Aktorė R.Staliliūnaitė gimė 1938 metais sausio 21 dieną Šiauliuose. 1953-1956 m. mokėsi Kėdainių rajono Krakių vidurinėje mokykloje, 1956-1959 m. - Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje, 1959-1963 m.  studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktorinio meno fakultete.

1963-1993 m. Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) aktorė. R.Staliliūnaitės kūrybinėje biografijoje – dešimtys vaidmenų, kurių dauguma – pagrindiniai, tapę ryškiais Lietuvos teatro istorijos kelio ženklais.

Nuo 1993 metų, kai savo noru paliko vienintelį savo gyvenime – Kauno valstybinį dramos teatrą, kūrė literatūros skaitymų programas, poezijos vakarus, dalyvaudavo bendruose literatūros ir muzikos projektuose, aktorė buvo Kauno M.K.Čiurlionio draugijos tarybos narė.

2008 m. Nacionalinės premijos laureatė. 2011 m. Auksinio scenos kryžiaus laureatė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė užuojautos laiške pabrėžė, kad aktorės mirtis ir didelė netektis tiek šalies menininkams, tiek visai Lietuvai.

„Tai didžiulė netektis Lietuvai ir visam meno pasauliui. R.Staliliūnaitės sukurti vaidmenys ir literatūriniai skaitymai visiems laikams įamžino šios kūrėjos talentą“, - teigė šalies vadovė.

„Legendinis Barboros Radvilaitės vaidmuo, įkūnytas didžiosios aktorės, ne vienai kartai simbolizuoja Lietuvos kelią į laisvę. R.Staliliūnaitė išliks daugelio žmonių atmintyje ir Lietuvos teatro istorijoje kaip išskirtinio meistriškumo aktorė, sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, tapusį brandžios, įtaigios ir nuoširdžiai išgyventos kūrybos pavyzdžiu ateities kartoms“, - rašoma prezidentės užuojautoje. Premjeras Andrius Kubilius užuojautoje sakė, kad Lietuva neteko vienos didžiausių aktorių, kuri tapo mūsų teatro simboliu ir aukštojo teatrinio meno etalonu.

„Priklausau tai kartai, kuri matė aktorės sukurtą karalienę Barborą, Ibseno Norą, Baltaragio Jurgą, Kleopatrą, Blanšą...“, – sakė premjeras A.Kubilius.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė užuojautoje rašė, kad legendos neteko ne tik teatras, bet ir visa Lietuva.

„Iškeliavo į Anapilį asmenybė, kuri simbolizavo ne tik savo amžininkų kartą ir ne tik pačią darbščiausią ir talentingiausią aktorystę. Ji simbolizavo tyliąją ir prasmingąją Lietuvą – tą, kuri nesiveržia į pirmuosius laikraščių puslapius ir televizijos ekranus, o kantriai augina vaikus, kuria ir saugo kultūrą, rašo ir skaito knygas“, – teigė I.Degutienė.

Pasak parlamento vadovės, R.Staliniūnaitė ypač daug dėmesio skirdavo nacionalinei dramaturgijai, lietuvių klasikai ir poezijai.

„Mintimis norėčiau Aktorei atskirai padėkoti už dėmesį nacionalinei dramaturgijai ir lietuviškam žodžiui, mūsų klasikai, mūsų poezijai. Inscenizacijos, skaitymai, literatūros vakarai, skirti mažų ir didelių žiūrovų auditorijai – daugybei meninės veiklos sričių, daugybei gyvo žodžio gerbėjų užteko R.Staliliūnaitės laiko ir pastangų, dvasios ir talento, pagarbos ir meilės. Viso to, ko šiandien neretai pasigendame ne tik teatro scenoje ir televizijos ekrane, bet ir kasdieniame bendravime, šeimoje ar mokykloje“, – teigė I.Degutienė.***

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame 2008 metų gegužės mėnesį "Lietuvos ryto" žurnalistės Rūtos Oginskaitės išspausdiną rašinį apie R.Staliliūnaitę.

„Apkabinkite motinas, jeigu jas dar turite“, – sakė režisierius Viktoras Valašinas po spektaklio „Tyli naktis“.

Linkėjimą apkabinti savo motinas aktorė Rūta Staliliūnaitė priminė susitikime su žiūrovais po to, kai Vilniaus mažajame teatre ji suvaidino penkių vaikų motiną, gyvenančią senelių prieglaudoje.

Tai buvo spektaklis „Tyli naktis“ – Haroldo Mullerio pjesė, kurią R.Staliliūnaitė skaito drauge su jaunu kolega Henriku Savickiu. Į Kauno menininkų namų sceną šią pjesę atvedė V.Valašinas.

R.Staliliūnaitė nuo 1993 metų nebevaidina teatre.

Į sceną ji įžengia tik su literatūriniais skaitymais. Paruoštos dvi dešimtys programų. Ir „Tylios nakties“ aktorė atsisakinėjo, kol V.Valašinas pasiūlė ne vaidinti, o tik skaityti.

Taip, scenoje yra ir stalas, ir pjesės tekstai ant jo. Ir abu aktoriai skaito – ne tik pjesę apie Motinos ir Sūnaus susitikimą prieš Kalėdas. Jie skaito ir dramaturgo pastabas.

Bet reikia matyti, kaip R.Staliliūnaitė įeina į sceną, kaip pažvelgia į savo aukštą laibą partnerį – tame yra kažkas sąmoksliško, šelmiško.Pjesės, kuriose pasakojama apie tėvus, atiduotus į senelių prieglaudas, paprastai graudina ir gėdina beširdžius vaikus. Nežinau, kokie buvo „Tylios nakties“ autoriaus H.Mullerio tikslai, bet ne graudumas ar gėda apima, kai žiūri į R.Staliliūnaitę šiame vaidinime.

Ji vaidina moters žavesį. Tai ištisas Motinos teatras Sūnui.Kokia gyvybinga R.Staliliūnaitės Motina! Joje esama ir užgaidžios mergaitės, ir koketiškos moters.

Ir motina tokia, kokių, bijau, gali rasti nebe gyvenime, o vien literatūros klasikoje: rūpestinga, atsidavusi. Draugiška savo šaltam vaikui. Tik senatvės bejėgiškumo nemačiau.

R.Staliliūnaitė pasakojo, kad sutiko vaidinti „Tylią naktį“ prisimindama dvi jai artimas moteris, kurių nutolimą ji stebėjusi. Tai jos senolė ir motina.

Būtent senolė, išgyvenusi arti šimto metų, pasakė savo anūkei aktorei: kaip keista, kūnas jau nepajėgus, o galvoju ir jaučiu kaip jaunystėje.

Ir tai, ką buityje esame pratę vadinti senatviniu marazmu – užsimiršimą, fantazijas, kartojimąsi, – R.Staliliūnaitė apibūdina gerokai subtiliau: senas žmogus nugrimzta į save, jis jau nebe čia.

„Tylios nakties“ Motina patiria tokias atsitraukimo būsenas. Aktorė vaidina už abu„Stabtelėkime“, – tai aktorės paskatinimas žiūrovams.„Moteris savo širdy visada yra moteris, jai visada reikia dėmesio, meilės – net kai kūnas ją išduoda, ji lieka ištikima savo prigimčiai.Neatstumkime jos, nenusigręžkime ir nepaspirkime – stabtelėkime“. 

Ar bereikia sakyti, kad „Tylios nakties“ Motina iš savo verslaus Sūnaus nesulaukia nė stabtelėjimo? Drįsčiau nebent pareikšti, kad tokiai aktorei kaip R.Staliliūnaitė scenoje derėtų sulaukti ir jos verto partnerio. Kol kas partneris tik replikuoja ir keičia pozas, kurias vargiai pavadintum personažo savastimi.

Bet R.Staliliūnaitė ne pirmus metus dirba su H.Savickiu. Jie parengė ne vieną programą.Greičiausiai tarpusavio supratimas bus didesnė vertybė nei meninė tiesa ar kūrybos ambicijos.Nuostabiausia, kad R.Staliliūnaitė vaidina už abu. Ir vaidina taip, tarytum jos partneris būtų tokio lygio artistas kaip Vladas Bagdonas, Valentinas Masalskis ar šitą „Tylią naktį“ įsukęs V.Valašinas.

Itin kukliai scenos pakraštyje laikosi, tačiau tikrai artistiškai veikia kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis su vargonėliais – jis įkūnija viso senelių prieglaudos choro vaidmenį.Premjera Kaune įvyko vasario pradžioje. Į spektaklį, Vilniuje vaidintą balandžio 27 dieną, bilietų nebuvo jau seniai.

Gegužės 11 d. „Tyli naktis“ vėl bus Vilniaus mažajame teatre, gegužės 24 d. aktoriai vaidins Palangos „Ramybės“ kultūros centre. Tariamasi ir dėl nuolatinių „Tylios nakties“ gastrolių Vilniuje kitą sezoną.

* * *

* Tris dešimtmečius R.Staliliūnaitė vaidino Kauno dramos teatre, kurį savo noru paliko. Jos biografijoje – dešimtys vaidmenų, dauguma jų tapo ryškiais Lietuvos teatro istorijos ženklais. Tai buvo H.Vancevičiaus, J.Jurašo, J.Vaitkaus spektakliuose.

* Aktorė apie savo režisierius sakė: „Viename pokalbyje su dramaturgu J.Grušu buvau perspėta – „Vaikeli, drąsa yra talento dalis“. Ir jei likimas nebūtų lėmęs susitikti su talentingais režisieriais, kurie mokėjo mane vesti už rankos, kurie rodė kelią, įspėjo dėl klaidų, pakėlė klumpančią, kažin kaip būtų buvę? Režisieriai džentelmenai. Jie mane saugojo tarsi ir negailėdami“.

* R.Staliliūnaitės palinkėjimas kolegoms: „Atsiriboti nuo to, kas masėms, kas populiaru. Esame kitos profesijos, turime būti ambicingesni“.

paprašytas tarti žodį apie Barboros Radvilaitės ir kitų ilgam žiūrovams įsiminusių vaidmenų kūrėją, jos buvęs bendradarbis, dramaturgas Gediminas Jankus pirmiausia pasakė: "Ji buvo begaliniai šiltas ir mielas žmogus. Jautri, subtili ir savotiškai trapi kūrėja. Niekada neveidmainiavo, įsiklausydavo į kitų nuomones, bet visada stengėsi išlikti savimi. Ir jei kas tapdavo Jai nepriimtina, tai nepuldavo įrodinėti savo tiesos. Ypač, kai matydavo, kad jos niekam nereikia. Išsakiusi savo nuomonę, ji paprasčiausiai pasitraukdavo į šalį".

R.Staliliūnaitė Kauno dramos teatre dirbo 30 metų - iki 1993-iųjų. Ilgą laiką dramaturgas G.Jankus buvo šio teatro literatūrinės dalies vedėjas, tad ne iš žiūrovo kėdės turėjo progų daugybę kartų matyti ne tik R.Staliliūnaitės kūrybos vaisius, bet ir patį vaidmens kūrimo procesą. Dramaturgas džiaugiasi galėjęs būti didžiosios lietuvių dramos aktorės bendradarbiu, dažnai, - bendraminčiu, kai kada, - netgi kūrybos bendraatoriumi.

"Dar prieš Atgimimą, 1988-aisiais, Kauno dramos teatras drąsiai kreipėsi į žiūrovą lietuvių tautos šviesuolio Vydūno žodžiu. Tuomet buvo pastatyta mano drama apie Vydūną "Amžinasis keleivis".

Taip jau sutapo, kad Vydūno ištikimos bendražygės, visų jo darbų įkvėpėjos Martos Raišukytės - moters, kurią pats Vydūnas vadino Rūta, vaidmenį kūrė Rūta Staliliūnaitė. Spektaklyje vaidino dar vienas garsus aktorius Algimantas Masiulis, Vydūno vaidmenį kūrė Petras Venclovas. Taigi su šia trijule bei spektaklio režisieriumi Juozu Ivanausku statydami spektaklį važiavome į mažąją Lietuvą. Vydūno keliais.

Sunku šiandien ir nupasakoti, kokia pakili nuotaika lydėjo mus šioje, galima sakyti, nepaprastai dvasingoje kelionėje. Ir paskui mačiau, jog tokia pakylėta bei dvasinga Rūta Staliliūnaitė išliko visą tą laiką, kuris jai gyventi buvo skirtas", - prisimena dramaturgas.

Dramaturgo teigimu, "Rūta gyveno Rūtos vaidmeniu", o žiūrint spektaklį "Amžinasis keleivis" buvo galima pajusti didelę aktorės pagarbą lietuvių tautos šviesuoliui Vydūnui. Ji vaidino labai jautriai, su virpuliu balse, kuris ilgai dar aidu skambės atmintyje tų, kurie turėjo laimę matyti R.Staliliūnaitę scenoje.

G.Jankaus teigimu, ypač šiltas kolegiškas ryšys R.Staliliūnaitę siejo su aktoriumi Algimantu Masiuliu. A.Masiulis visada pagarbiai atsiliepdavo apie savo bičiulę ir kolegę. Vertino, brangino jos nuomonę. Jie vienas kitą palaikydavo, dalydavosi kūrybinėmis paslaptimis, gal - net įkvėpimu ir išliko geri bičiuliai iki pat aktoriaus mirties.

Kai 1993-iaisiais R.Staliliūnaitė nusprendė palikti Kauno dramos teatrą, neslėpė, kad išeina negalėdama susitaikyti su drastiškais kai kurių režisierių reikalavimais, prieštaraujančiais pačios aktorės aukštiems principams, jos dvasinei prigimčiai bei moralinėms nuostatoms. Tačiau talentinga ir pripažinta, mylima žiūrovų aktorė, net nebūdama teatro trupės nare, ir vėliau nuolat domėjosi kolegų darbais, lankydavosi premjerose, sekė teatro naujienas.

"Mes bendravome ilgus metus ir po to, kai jau nebedirbau teatre. Žinojau, kad Rūta Staliliūnaitė nutraukė ryšį su teatro scena, bet - ne su teatru. Kai susitikdavom, ji neretai, tarsi pasitikrindama, kalbėjo "Gediminai, ar pameni, kaip Vydūnas sakė?" Ir dažnai kartojo Vydūno žodžius "Reikia nuolat gyventi dvasios šaly".

Ne visada, žinoma, mums pavykdavo toj "dvasios šaly" išsilaikyti. O ji sugebėjo..," - sakė G.Jankus.

A.Girdzijauskaitė: "Aktorė R.Staliliūnaitė buvo menininkė plačiausia prasme"

Ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė, apie kurios mirtį pranešta pirmadienio rytą, buvo išskirtinė savo plačia meninės veiklos apimtimi, sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

„Tokių aktorių Lietuvoje nedažnai buvo. Turbūt po Monikos Mironaitės Rūta buvo vienintelė artistė, kuri buvo iš tikrųjų menininkė plačiausia žodžio prasme. Galvoju, kad labai liūdna, kad žmogus išeina iš teatro neatidavęs tam teatrui visko, ką galėjo - todėl, kad iš teatro ji pasitraukė gana anksti“, - BNS pirmadienį sakė A.Girdzijauskaitė.

Kita vertus, anot teatro kritikės, R.Staliliūnaitė nebuvo užsisklendusi teatre - ji užsiėmė visuomenine veikla, buvo skaitovė.

„Manau, kad ji buvo labai plataus diapazono artistė, galėjusi vaidinti nuo tokių moteriškų vaidmenų, išreiškiančių moters sielą, kur viršūnė jos buvo „Barboroje Radvilaitėje“, suvaidinus Barboros vaidmenį, iki tokios kaip Alfredo Jarry pjesė „Karalius Ūbas“ - Ūbienė, groteskiško vaidmens, aštriai groteskiško. Be to, buvo intelektuali moteris, dalyvavusi visuomeniniame gyvenime, neužsidariusi vien savo profesijoje“, - teigė A.Girdzijauskaitė.

Teatrologė pabrėžia, jog aktorė buvo ir „nepaprastai švarus žmogus, kas šiandien taip pat reta“.