Nors tai aplinkinius stebina, jie patys tokio likimo pokšto nesureikšmina ir mato daugiau minusų nei pliusų, kad net trys šeimos nariai tą pačią dieną švenčia savo gimtadienį.
„Keistai gamta viską sudėliojo. Žmoną gal ir gali susirasti gimusią tą patį mėnesį ir tą pačią dieną, bet kaip vaiką užsakyti būtent tai dienai?“ – juokėsi 48 metų praeityje garsus tinklininkas R.Lukšys.
Jo vieneriais metais jaunesnė žmona, praeityje garsi rankininkė R.Lukšienė (buvusi Vilimaitė), šypsodamasi tvirtino, kad jų trijulei gimtadienis – kaip Kalėdos: keitimosi dovanomis metas. O geriausia dovana vienas kitam jie laiko per jų abiejų gimtadienį gimusią dukterį Gretą.
Lukšių nuomone, juos visus labiausiai sieja ne Dvynių ženklo žvaigždės, bet sportas. Praeityje garsūs sportininkai Ričardas ir Ramunė Lukšiai dabar džiaugiasi 21 metų dukters krepšininkės, kandidatės į Lietuvos moterų rinktinę, laimėjimais.
Vienintelis Lukšių šeimos narys, gimęs ne tą pačią dieną ir nepasukęs sporto keliu, – sūnus Paulius. 24 metų vaikinas juokaudamas guodžiasi, kad visi šeimoje prieš jį susivieniję.
Ramunė, Ričardas ir Greta juokiasi, kad vienintelis šeimoje, su kuriuo sunkiau rasti bendrą kalbą, ir yra po Mergelės ženklu gimęs Paulius.
Priešingai nei jo šeimos nariai, jis daug ramesnis, ilgiau svarstantis. „Mes visi trys seniausiai būname viską nusprendę, o Paulius vis dar svarsto, galvoja“, – juokiasi Ramunė.
Paulius ir pats pripažįsta, kad gerokai išsiskiria iš jų namus užvaldžiusios Dvynių kompanijos. „Aš – kitoks. Jie – vieningi. Visada prieš mane. Trys prieš vieną. Ypač jei Greta kuo nors skundžiasi, visi susivienija ir aš būnu kalčiausias“, – pokštaudamas priekaištauja P.Lukšys.
Paulius tikina, kad ir tėvai, ir sesuo labai panašūs ir visuomet puikiai sutaria. Priešingai nei jis su vieningąja trijule. „Pagal horoskopus Dvyniai su Mergelėmis nesutaria, o Dvyniai tarpusavyje labai gerai sutaria. Mūsų šeimoje tai labai juntama“, – šypsosi vaikinas. Bet jis džiaugiasi, kad nors jo gimimo diena šeimoje švenčiama atskirai. Ta diena – tik jo šventė.
Neįmanoma nepastebėti, kad tą pačią dieną gimę Lukšiai be galo lengvai bendraujantys, draugiški ir linksmi žmonės. Tačiau jie patys tvirtina esantys visiškai skirtingi.
„Aš – impulsyvi, į viską greitai reaguojanti. Ričardas – labai ramus. Jis keturiolika kartų atmatuos ir tik tada kirps. O Greta – mūsų mišinys. Nei lėta, nei pernelyg impulsyvi. Kaip ir tėtis, turinti gerą humoro jausmą. Kartais jie iš manęs juokiasi, kad aš nesuprantu jų humoro“, – šypsosi Ramunė.
Tačiau juos visus sieja bendras požiūris į gyvenimą ir sportas.
Su Sovietų Sąjungos jaunimo rankinio rinktine pasaulio čempione tapusi R.Lukšienė nenorėjo, kad duktė pasuktų jos ir Ričardo pėdomis. Visiems kartojusi, kad jos duktė sportininkė tikrai nebus, moteris vylėsi užauginti šokėją.
Todėl kai Gretai sukako penkeri, Ramunė dukterį nuvedė mokytis šokti baleto. „Trejus metus prašokau – kol išmetė. Man viena liepdavo šokti, o aš šokdavau ką kita“, – juokiasi G.Lukšytė.
Ramunė, nepraradusi vilties, kad jos duktė bus šokėja, tuojau pat Gretą užrašė į tautinių šokių būrelį. Trejus metus šokusi tautinius šokius vieną dieną mergaitė tėvams pareiškė, kad lankys krepšinio treniruotes.
„Pati susižinojo, kur ir kada vyks atranka. Mums liko tik ją nuvesti. Buvo tokia liesa, kad juokėmės, kaip ji, tokia cypliukė, kamuolį pagaus. Tačiau jau po metų Greta pradėjo demonstruoti gerus rezultatus. Matyt, sportas per kraują persidavė“, – svarsto Ramunė.
Kai Greta pareiškė norą profesionaliai sportuoti, tėvai neprieštaravo ir dukterį palaikė. Tik nuolat kartojo, kad jei ką nors pradėjai, būtinai baik ir daryk tik gerai. R.Lukšienė įsitikinusi, kad daugiausia sportininkų sėkmę lemia auklėjimas ir tėvų palaikymas.
„Mes gyvenome Gretos rezultatais. Kai ji žaidė Lietuvoje, nepraleisdavome nė vienerių jos rungtynių. Gerkles prarėkdavome sirgdami iš visų jėgų. Po rungtynių ir kritikos išsakydavome. Norėjome, kad rezultatas būtų geriausias“, – auklėjimo ypatumais dalijasi 20 metų profesionaliai tinklinį žaidęs R.Lukšys.
„Su savo kritika net pravirkdydavo. Net jei gerai sužaisdavau, rasdavo prie ko prikibti. Net nenorėdavau, kad ateitų į rungtynes, todėl meluodavau – nesakydavau, kada ir kur jos vyks“, – prisipažįsta G.Lukšytė.
Jos mama juokiasi, kad tokios melagystės truko neilgai. Lukšiai susidraugavo su dukters trenere ir ji apie visas rungtynes pranešdavo iš anksto.
O paskui ir pati Greta užpykdavo, jeigu tėvai negalėdavo ateiti jos palaikyti į areną. „Pajuto, kad negerai, jeigu nepamatome, kai ji padaro ką nors gražaus, įdomaus – pritrūkdavo pagyrimų“, – juokiasi R.Lukšienė.
Nuo mažumės sportavo ir Paulius. Tik paauglystėje nusprendė, kad jam lankyti krepšinio treniruotes – per sunku. Tėvai sportuoti nevertė, juolab kad sūnus pažadėjo geriau mokytis. Tačiau iš tiesų tik padaugėjo laisvo laiko ir tėvams nerimo, kur tą laiką leidžia jų atžala.
Jau kelerius metus Greta mokosi ir žaidžia krepšinį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lukšių manymu, tai buvo geriausias sprendimas siekiant suderinti ir mokslą, ir sportą. Dar prieš išvažiuojant į Ameriką Gretą pradėjo vilioti vienas Lietuvos moterų krepšinio klubas. Tačiau tuo atveju su mokslais būtų tekę atsisveikinti.
„Be diplomo šiame gyvenime esi niekas. Todėl visą laiką kalame Gretai į galvą, kad svarbiausia – mokslai. Sportas neamžinas“, – remdamasi savo patirtimi kalbėjo R.Lukšienė.
Sportininkams karjeros pabaiga – baisiausia. Tai labai gerai žino ir Ričardas, ir Ramunė. Kai 1993 metais antrą kartą tapęs Vengrijos tinklinio čempionu Ričardas atsisveikino su sportu, Lukšiams nebuvo lengva. Ramunė po gimdymų nedirbo, o Ričardui reikėjo išlaikyti šeimą.
Kaip patys sako, teko pradėti mokytis gyventi iš naujo. Dėl to dukteriai Lukšiai nuolat kartoja, kad svarbu baigti mokslus. Jų nuomone, jau geriau aukoti sportą nei mokslus.
Linksmuoliai Lukšiai sako, kad jų pažinties istorija nėra kuo nors išskirtinė. Pora susipažino Vilniaus universiteto, kuriame abu studijavo ekonomiką, bendrabutyje. Ričardas užsuko pas Ramunės grupės draugę pasiskolinti užrašų.
Užrašų skolinimasis virto vakarėliu. Kažkas suorganizavo vyno. O be tostų gerti negražu. Visi užtraukė „sausio mėnesį gimusieji, prašom atsistot“ ir taip iki birželio mėnesį gimusiųjų, kol vienas prieš kitą atsistojo Ričardas su Ramune.
Paklausęs, kada Ramunė švenčianti gimtadienį, vyras išgirdo tą pačią kaip ir jo dieną. Tačiau Ričardas tuo nepatikėjo.
„Nežinojau, kad būtent taip susipažinote. Mes irgi taip darėme sodyboje su draugais“, – klausydamasi tėvų pažinties istorijos replikuoja Greta.
„Bet tu nesuradai gimusio tą pačią dieną. Tau Galkino (Rusijos humoristas Maksimas Galkinas) reikia. Jis irgi birželio 18-ąją gimęs. Tik nuo Pugačiovos (Rusijos dainininkės Alos Pugačiovos) atmušti turėtum“, – juokiasi R.Lukšienė.
Ramunei ir Ričardui pasirodė visiškai nereikšminga, kad juodu gimę tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Abu tikina vienas į kitą pernelyg daug dėmesio tą vakarą neatkreipę. Tik po kiek laiko Ričardas pradėjo vaikščioti skolintis užrašų pas Ramunę.
„Buvo juokinga, nes aš buvau lygiai tokia pat „gera“ studentė kaip ir jis – per sportą tekdavo praleisti daug paskaitų ir užrašų neturėjau“, – pasakoja Ramunė. Ričardas juokdamasis kartoja: „Tik dėl mokslų vaikščiojau. Tik dėl mokslų“.
Artimiau bendrauti pora pradėjo tuomet, kai visi bendrabučio draugai buvo išvežti į kolūkį kasti bulvių. Kaip sportininkai, jiedu nuo šio darbo buvo atleisti.
„Kartu vaikščiojome į treniruotes, susitikdavome prie troleibuso. Taip dvejus metus pradraugavome, o paskui iš „išskaičiavimo“ susituokėme. Norėjome greičiau gauti savo butą“, – juokiasi R.Lukšienė.
„Kodėl dėl materialių dalykų?“ – nesutinka Ričardas. Pasak jo, tais laikais sportininkams susituokti nebuvo paprasta. Prašymus tuoktis reikėdavo paduoti prieš tris mėnesius, o sportininkams numatyti, kada nebus treniruočių stovyklų, varžybų, sudėtinga. Iš stovyklų niekas dėl tokių priežasčių neišleisdavo.
Todėl kai tik pasitaikė proga, jiedu ir susituokė. „Labai operatyviai susisukome. Tais laikais buvome tarsi robotai, įspausti į rėmus – du kartus per dieną treniruotės, nustatytas laikas, kada valgyti, miegoti“, – kalba Ričardas.
27 metus kartu pragyvenę sutuoktiniai pykstasi retai. Ir iki šiol puikiai prisimena pirmąjį savo barnį. Jis kilo būtent tuomet, kai pora pildė prašymus tuoktis. Jiedu nesutarė, kaip užpildyti laukelį apie baigtą aukštąjį mokslą.
Iki tol porai pykčių pavyko išvengti ne dėl vienodo Dvynių charakterio, bet dėl laiko stokos.
„Iki tol nebuvo kada pyktis – būdavo, kad per varžybų turus nesimatydavome ištisą mėnesį“, – paaiškina R.Lukšys. Neretai prasilenkdavusi pora vienas su kitu susirašinėdavo rašteliais. Ramunė dar ir dabar saugo jų susirašinėjimo sąsiuvinį.
Tą pačią dieną gimusiems šeimos nariams didžiausias pliusas tas, kad niekada nepamirši artimųjų gimimo dienos.
„Juk kiek daug vyrų pamiršta žmonos gimtadienį, o maniškis – niekada. Būtų kurią kitą dieną, gal ir pamirštume. Taip, kaip kartais tik po kiek laiko atsimename savo vestuvių metines ar vardadienius“, – šypsosi Ramunė.
Greta įžvelgia dar vieną pliusą – visiems trims galima surengti vieną puotą.
Prakalbus apie gimtadienių šventimą Ričardas atsidūsta: „Būdavo ištisinis šventimas“.
Dažniausiai Lukšiai norėdavo iš viso su draugais gimtadienių nešvęsti – tiesiog ramiai pasėdėti su tais, kurie gimimo dieną ateis pasveikinti. Bet taip niekada neišeidavo. Gimtadienių šventimas užsitęsdavo iki poros savaičių.
„Kas kartą po gimtadienio manydavau, kad bankrutuosime“, – juokiasi R.Lukšienė. Jai antrina ir Ričardas: „Juk sovietiniais metais buvo įprasta švęsti ne taip, kaip dabar – stalai turėdavo būti nukrauti mišrainėmis, patiekalų gausa“.
R.Lukšys prisimena, kaip tais laikais per gimtadienius į namus sugužėdavo daugiau nei 20 draugų. Iš kaimynų tekdavo skolintis suolų, kėdžių, stalas užimdavo visą kambarį.
Laikui bėgant gimtadienių šventimas kito. Paaugusiai Gretai tėvai surengdavo atskirą gimtadienį su vaikais. Vienais metais, norėdami išvengti grandiozinio šventimo, sugalvojo per gimimo dieną išvažiuoti į kelionę. Bet vos tik Lukšiai grįžo, pasipylė draugų pageidavimai kad ir pavėluotai juos pasveikinti.
Jau kelerius metus Lukšiai visus savo draugus švęsti kviečia savaitgalį į sodybą. „Tada man geriausia. Jie – į sodybą, o aš galiu namie švęsti su draugais“, – šypsosi G.Lukšytė.
Ričardas pokštauja, kad puiku bent tai, jog jų gimtadienis vasarą, kai daug vaisių, daržovių, galima švęsti gamtoje. Draugai neretai jiems sako: „Jums gerai – taip susimetę kartu sutaupote. Tikri ekonomistai“.
Paprastai birželio 18-ąją Lukšiai mini tik šeimos rate. Visi kartu nuvažiuoja pavakarieniauti. Tik šiemet buvo pirmi metai, kai jie trise negalėjo kartu sutikti savo gimimo dienos. Greta tą dieną kaip tik skrido lėktuvu iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Tėvai sugrįžtančios dukters laukė anksčiau, bet kilus problemų dėl skrydžių kartu sutikti gimimo dienos nepavyko. Vis dėlto Vilniaus oro uoste Lukšiai dukterį pasitiko užsidėję gimtadienio kepurėles, pasiėmę balionų, dūdelių.
„Bet gimtadienio dovanos oro uoste negavau. Jie pareiškė man, kad nesitikėjo, jog grįšiu“, – juokaudama tėvams papriekaištauja Greta.
Atrodo, jog Ramunei labiausiai nepatinka, kad net trijų šeimos narių gimtadienis – tą pačią dieną. Dėmesiu ir dovanomis tą dieną tenka dalytis ne su vienu žmogumi, bet su keliais.
Moteris pasigenda būsenos, kad ta diena – jos asmeninė šventė. „Man mūsų trijų gimtadienis – kaip Kalėdos. Ne mano šventė, bet šeimos. Nieko išskirtinio“, – sako R.Lukšienė.
Ramunė bendru gimtadieniu ypač pasipiktino tuomet, kai vienu metu draugai buvo sumanę porai dovanoti bendrą dovaną. Pavyzdžiui, magnetolą Ričardo automobiliui.
„Tada taip susiraukiau. Juk tuo automobiliu važinėjo Ričardas. Ne, man taip nepatinka. Po kelių tokių bendrų dovanų išdrįsau paklausti, o kur mano dovana?“ – juokiasi vilnietė.
Greta ir Paulius tėvams dažniausiai perka bendrą dovaną: tai bilietus į kiną, tai į vandens parką. „Su Pauliumi kartu metamės pinigus tėvų dovanai. Tik aš paprašau, kad, užuot pirkęs dovaną man, jis daugiau prisidėtų prie tėvų dovanos“, – pirmą kartą tėvams paslaptį, kaip perkamos dovanos jiems, išdavė Greta.
Paklausti, kokias dovanas dovanoja vienas kitam, Ramunė ir Ričardas juokiasi. Vienu metu Lukšiai buvo susitarę apsieiti be dovanų. Bet, kaip sako Ričardas, nei šis, nei tas nieko nedovanoti. Todėl neretai būdavo taip, kad vienas ką nors kitam dovanoja, o kitas – ne.
Vis dėlto geriausia dovana vienas kitam jie vadina tą pačią dieną gimusią dukterį. Ričardas puikiai pamena dukters gimimo išvakares. Niekas nesitikėjo, kad kūdikis gims tą pačią dieną, kai tėvai švenčia savo gimtadienius.
Tą vakarą pora ruošėsi rytdienos gimtadienio šventei. Kaip ir kasmet, turėjo susirinkti daug draugų, todėl nėščiai Ramunei padėti pasiruošti puotai atvažiavo mama.
Kai dar prieš vidurnaktį R.Lukšienei prasidėjo reti sąrėmiai, Ričardas pajuokavo, kad kūdikį užlaikytų ir pagimdytų birželio 18-ąją. Ramunė pareiškė, kad per savo gimimo dieną tikrai negimdys, nes būtų labai neįdomu dalytis švente su dar vienu šeimos nariu.
Palikusi mamą su vyru ruoštis gimtadienio puotai, Ramunė nuėjo miegoti. Tačiau duktė praleisti tėvų gimtadienio nenorėjo. Rytą, 4 val. 15 min., gimė Greta.
„Pamaniau, šauni bus staigmena draugams, atėjusiems pasveikinti mūsų su Ramune gimimo dienos proga. Jau įsivaizdavau, kokia bus jų reakcija, kai paklausiu, kodėl nesveikina trečio sukaktuvininko? Tačiau moterys nebūtų moterys. Kažkuri kažkam išplepėjo, ir visi svečiai naujieną sužinojo pirma laiko“, – juokiasi R.Lukšys.
Tą dieną jis su draugais atšventė ir gimtadienį, ir dukters gimimą. Ramunė savo ir artimųjų gimtadienius pasitiko gimdymo namuose. Jos tik kitą rytą valgykloje laukė didžiulis į maišelį suvynioto torto gabalas.
