Didžiausios Lietuvos netektys

Prisiminkime į Amžinybę palydėtus Lietuvos šviesulius.

Spalis

Poetas ir dramaturgas, Rašytojų sąjungos narys. Jo eilėraščiai spausdinti „Jaunimo gretose“, „Šluotoje“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ almanache. Pasirodė pjesių knyga „Viskas per vieną vakarą“ (1969), aštuonios poezijos knygos „Žaizdota Lietuva. Kentėjimo duona“ (1992), „Tylos grėsmė“ (1992), „Upė, trokštanti vandens“ (1998), „Po mėnulio pilnatim“ (2000), „Negrįžę paukščiai“ (2002), „Tarp klūpančių medžių“ (2004), „Angelai palieka žemę“ (2006), „Pelenų skonis“ (2008).

Krepšinio puoselėtojas ir mylėtojas, ilgametis „Žalgirio“ komandos žaidėjas bei treneris. 1945–1962 m. ir 1958–1963 m. LKKI, Kauno „Žalgirio“ komandų žaidėjas. Penkis kartus Lietuvos čempionas (1947–1949, 1951, 1952 m.), du kartus TSRS čempionas (1947, 1951 m.), sidabro (1949, 1952 m.) ir bronzos (1953, 1955 m.) medalių laimėtojas. 1946–1959 m. Lietuvos krepšinio rinktinės narys. Joje sužaidė 28 rungtynes, pelnė 111 taškų.

Humanitarinių mokslų daktarė, filosofė. 11 metų buvo Lietuvos televizijos diktorė, Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė (2001 m.) ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė. Išleido monografiją „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“, vadovėlius „Etika“ (9–10 kl.), „Žmogus tarp žmonių“. Paskelbė daug straipsnių etikos, estetikos, filosofinės antropologijos, feminizmo klausimais.

Žymus mimas, teatro ir kino aktorius. Kauno dramos teatre dirbo aktoriumi ir mimu. 1993 m. Klaipėdos „Žvejų kultūros rūmuose“ sukūrė pantomimos trupę. E.Savickis nusifilmavo daugelyje gerai žinomų filmų. Paskutinis jo vaidmuo buvo Algimanto Puipos „Dievų miške“ (2005 m.). Ankstesni filmai: „Herkus Mantas“ (1972 m.), „Velnio nuotaka“ (1973 m.), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.), „Riešutų duona“ (1978 m.), „Veidas taikinyje“ (1979 m.), „Žaltvykslės“ (1980 m.), „Savaitgalis pragare“ (1987 m.), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990 m.), „Marius“ (1990 m.).

E.Savickis buvo Klaipėdos universiteto režisūros katedros dėstytojas – dėstė režisūrą, vaidybą, scenos judesį, pantomimą.

Rugsėjis

V.Kazlauskas – monsinjoras, profesorius, habilituotas teologijos daktaras. Kunigas dalyvavo Italijos lietuvių visuomeninėje veikloje: buvo Italijos lietuvių bendruomenės sekretoriumi, keletą kartų vadovavo Italijos lietuvių kunigų sąjungai. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimuose ir Europos lietuvių studijų savaitėse skaitė paskaitas apie šiuolaikinio ateizmo socialines priežastis, krikščioniškas ir humaniškas vertybes lietuvių tautos rezistencijoje ir išsilaisvinimo kovoje bei kitomis temomis.

1980 m. kunigui Vytautui Kazlauskui suteiktas monsinjoro titulas.1990 m. sugrįžo į Lietuvą ir įkūrė SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugiją. 1990–1997 m. Katalikų teologijos fakultete VDU ir Kauno kunigų seminarijoje dėstė religijotyrą ir krikščioniškąjį socialinį mokslą, porą metų ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas.

Kauno valstybinio dramos teatro aktorius. 1986 m. debiutavo kaip režisierius su Nikolajaus Koliados spektakliu„Ragatkė“. Už kūrybą jis buvo apdovanotas įvairiomis teatro premijomis. Tarp daugybės vaidmenų – dailininkas režisieriaus Jono Jurašo spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.), piemuo režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“ (2002 m.), Dornas režisieriaus Jono Vaitkaus „Žuvėdroje“ (2001 m.).

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, ilgametis laikraščio „Sportas“ redaktorius. Dalyvavo rengiant rinkinius „Tarybų Lietuvos sportas“, „Olimpinė ugnis negęsta“ (1961 m.).

Rašytoja, publicistė, žurnalistė, poetė, pedagogė. Išeivijoje gyvendama JAV, Klivlende, parašė romanų, novelių, libretą muzikinei dramai „Vilniaus pilies legenda“, statytą lietuvių meno ansamblio „Dainava“ (kompozitorius Aloyzas Jurgutis). Priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, buvo „International Press Club“ narė. Kaip pedagogė mokė anglų kalbos (puikiai mokėjo penkias kalbas) tremtinių stovykloje Vokietijoje, o atvykusi į JAV – vyskupo M.Valančiaus ir Šv.Kazimiero lituanistinėse mokyklose. Rašė „Tėviškės žiburiuose“, „Aiduose“, leidinyje „Draugas“, „Dirvoje“, „Darbininke“, „Skautų Aide“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašė jos žurnaluose, laikraščiuose.

Rugpjūtis

Žurnalistas, leidėjas, humanitarinių mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros docentas. 1989 m. kartu su kitais įkūrė „Sietyno“ leidyklą, išleido B.Brazdžionio eilėraščių knygą „Poezijos pilnatis“, V.Biržiškos „Aleksandryną“. Periodikoje V.Užtupas paskelbė apie 150 straipsnių, išleido knygų apie leidybą ir poligrafiją, tarp jų – „Kaip gimsta knyga“ (1976 m.), „Nuo autoriaus iki skaitytojo“ (1980 m.), „Kaip įrišti knygą“ (1983 m.), „Saliamono Banaičio spaustuvė“ (1996 m.), „Lietuvos spaustuvės“ (1997 m.).

Vargonininkas, choro dirigentas, kompozitorius, tautiškos muzikos ansamblio „Vilnija“ meno vadovas. L.Pranulis dirigavo Vilniaus miesto dainų šventėse, nuo 1991 m. buvo Vilniaus arkikatedros bazilikos didžiojo mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas. Kompozitorius kūrė dainas, giesmes, harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

Dailininkas-akvarelininkas. 1962 m. tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, buvo ilgametis akvarelininkų sekcijos vadovas, dalyvavo daugelyje grupinių parodų Maskvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, surengė dešimtį personalinių parodų.

Kauno dramos teatro aktorius. 1948 m. rudenį jis suvaidino pirmąjį savo vaidmenį Juozo Miltinio režisuotame spektaklyje „Mokinė“. 1978 m. išvažiavo dirbti į Kauną. Per šešiasdešimt karjeros metų A.Masiulio biografijoje – daugiau nei 160 vaidmenų teatro scenoje, 104 vaidmenys – filmuose. Populiariausi jų – „Herkus Mantas“, „Mano vaikystės ruduo“, „Jausmai“, „Amerikietiškoji tragedija“. Po filmo „Skydas ir kalavijas“ į aktorių A.Masiulį atkreipė dėmesį ir užsienio šalių kino studijos.

Septynerius metus buvo Alytaus meras. Vėliau dirbo bendrovės „Kauno keliai“ regionų direktoriumi.

Žymus Lietuvos choreografas, tautinių šokių kūrėjas ir puoselėtojas, choreografijos katedros įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas, Lietuvos tautinių dainų švenčių meno vadovas ir vyriausiasis baletmeisteris, garsiojo šokio klumpakojis autorius, Klaipėdos universiteto profesorius.

Liepa

Kaunietis dailininkas-grafikas, sukūręs pirmuosius lietuviškus pinigus – 50 ir 100 nominalo talonus, o vėliau – 20 litų banknotą. Menininkas išgarsėjo dar iki lietuviškų pinigų įvedimo. Jis iliustravo knygas. J.Tolvaišis 1990 m. respublikiniame knygos meno konkurse buvo apdovanotas pirmojo laipsnio diplomu už etnologės Pranės Dundulienės knygos „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ iliustravimą ir meninį apipavidalinimą.

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs ilgametis žurnalo „Mūsų sodai“ vyriausiasis redaktorius. Šiose pareigose išdirbo 26 metus, nuo 1993 m. ėjo komercijos direktoriaus pareigas. P.Keibas daugiausia nagrinėjo rajonams aktualias problemas, rašė apybraižas kaimo tematika, feljetonus. Sukūrė scenarijų dviejų dalių dokumentiniam filmui „Nemuno krašto sodai“, sudarė „Sodininko žinyną“ (1987–1990 m.), keletą knygų apie gėlių auginimą, sodininkystę.

Profesorius neurochirurgas. Per savo ilgą mediko praktiką E.J.Jaržemskas aktyviai dalyvavo įvairių draugijų veiklose, tokių kaip Europos neurochirurgų asociacija, Tarptautinė lyga prieš epilepsiją, Lietuvos epileptologų draugija. Nuo 1998 m. E.J.Jaržemskas buvo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus vedėjas ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Neuroangiochirurgijos centro profesorius, rezidentų vadovas.

Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992–1996 m. Seimo narys, Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius. Nuo 1988 m. M.Treinys aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje, buvo vienas Lietuvos žemdirbių sąjūdžio organizatorių, programinių dokumentų autorių. M.Treinys – dabartinės agrarinės politikos Lietuvoje pradininkas, daugelio agrarinės reformos norminių dokumentų iniciatorius ir bendraautoris.

Grafas A.Tiškevičius buvo paskutinis žvejų kaimelyje dar iki Antrojo pasaulinio karo tarptautinės reikšmės kurortą – Palangą sukūrusių Tiškevičių palikuonis. Prieš 11 metų jam buvo suteiktas Palangos garbės piliečio vardas.

Birželis

Dainininkas ir Vilniaus restorano „Obuolio respublika“ savininkas. Į taip pavadintą restoraną Vilniaus centre dainininkas A.Lukoševičius, scenoje prisistatydavęs Obuoliu, lankytojus pakvietė prieš šešerius metus.

Prozininkas, publicistas. 1955 m. pirmieji jo eilėraščiai pasirodė respublikinėje spaudoje. Pirmąją apsakymų knygą „Tas vienas vakaras“ rašytojas išleido 1962 m. Po to išleisti dar du rinkiniai: „Gluosnių žemė“ ir „Senų pasimatymų laimė“. Nepriklausomybės dešimtmečio publicistiką A.Čalnaris sudėjo į knygą „Gulėjimas kryžium“. Dar viena jo publicistikos knyga – „Užmerktos sodybų akys“ – pasirodė 2001 m. Darbavosi Pakruojo, Radviliškio, Trakų rajonų laikraščiuose, „Automobilininko“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose.

Gegužė

Dviratininkė, gyveno Italijoje. Paskutinius dešimt karjeros metų lenktyniavo Italijos klube „Safi Pasta Zara Manhattan“. Z.Urbonaitė profesionalios sportininkės karjerą pradėjo Panevėžio dviračių sporto klube „Fortūna“. Dviratininkė per savo karjerą nepasiekė įspūdingų pergalių, bet ją dėl nesavanaudiškumo ir pagalbos lyderėms itin vertino ir Lietuvos rinktinės, ir komandos draugės.

Architektas, Auksinio „Architektūros riterio“ ordino kavalierius, Klaipėdos miesto Garbės pilietis, kovojęs už tai, kad Klaipėda turėtų savitą architektūrinį veidą ir išsiskirtų iš kitų Lietuvos miestų. A.G.Tiškaus dėka į Klaipėdos architektūrą grįžo vizitine miesto kortele tapusi raudona klinkerio plyta. Išėjusį architektą primins apie 40 jo sukurtų objektų – nuo vaikų žaidimo aikštelių, žibintų iki visuomeninių statinių: „Klaipėdos“ viešbučio, Neringos savivaldybės administracijos pastato Nidoje ir kitų.

E.Vilkas buvo mokslininkas, akademikas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Atkuriamojo Seimo narys, akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. 1990–1992 m. buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narys, Liberalų frakcijos pirmininkas. Vėliau buvo kelių vyriausybių konsultantas. Nuo 1995 m. – Privatizavimo komisijos pirmininkas.

1993–1994 m. buvo Šiaulių dramos teatro meno vadovas, 1995–2006 m. Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Vaidino Žaldoką spektaklyje „Pajūrio kurortas“, Krūšną „Valdove“, daktarą Joną „Daktare ir Mangarytoje“, Aleksandrą Aleksandrovičių „Salomėjoje“ ir kt. P.Piaulokas kine sukūrė Auktmos („Herkus Mantas“), Zavišos („Atpildo diena“), Seržanto („Daktaro Ivenso tylėjimas“), Pedro („Visa teisybė apie Kolumbą“), Šešėlio („Žaltvykslės“) vaidmenis.

Ilgametis Lietuvos televizijos operatorius, dirbęs čia beveik 36 metus – nuo 1972 m. A.Paulauskas filmavo garsųjį filmą „Kaimynai“. Dalyvavo kuriant meninius filmus „Gražuolė“, „Vyrų vasara“, „Žaizdos žemės mūsų“, daugelį dokumentinių filmų. Nepriklausomybės laikotarpiu jis filmavo beveik visas reikšmingesnes visuomenines laidas: „Aštrus kampas“, „Prieštarauk“, „Kryžminė ugnis“, „Nakviša“, „Spaudos klubas“.

Balandis

Nuo 1957 iki 1990 m. buvo Nacionalinio dramos teatro aktorius. 1991–2000 m. jis vaidino Vilniaus mažajame teatre. A.M.Chadaravičius taip pat buvo gerai žinomas ir kaip kino aktorius. 1969 m. suvaidino gydytoją Balį režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. 1986 m. atliko Žiulio vaidmenį režisieriaus Arūno Žebriūno filme „Chameleono žaidimai“. 1989 m. buvo vaistininkas R.Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“. O 1998 m. garsiame seriale „Giminės“ vaidino kunigą Rapolą.

Buvęs Teisingumo ministerijos sekretorius, Kalėjimo departamento direktorius. Pastaruoju metu R.Kūgis dirbo Registrų centro direktoriaus pavaduotoju ekonomikai ir teisės reikalams.

Kultūrologas, lituanistas, ilgametis „Kultūros barų“ vyriausiasis redaktorius. Filologas Bronys Savukynas buvo ne tik mokslininkas, „Kultūros barų“ redaktorius, Lietuvos PEN centro, Lietuvių kalbos bendrijos, Pasaulio lituanistų bendrijos narys, bet ir aktyvus lietuvių ir lenkų kultūrinio bendradarbiavimo skatintojas. Filologas parašė daugybę darbų apie lietuvių kalbą, kalbos kultūrą („Vardai ir žodžiai“, „Ežerų vardai“, „Ženklas ir prasmė“, „Žodžiai ir prasmės“, „Žodžiai ir žmonės“), buvo vienas iš „Lietuvių vardų kilmės žodyno“ sudarytojų.

Ilgaamžė kanklių karalienė iki pat gyvenimo pabaigos dalyvaudavo visuomeninėje veikloje. Tikėjosi išleisti daugiau kaip 700 puslapių knygą apie tautinio meno ansamblio „Čiurlionis“ veiklą JAV 1949–1991 m. Iki 1995 m. gyveno JAV, kur išugdė daugybę kanklininkų. Už nuopelnus tautiškumo ir muzikos puoselėjimui O.Mikulskienė buvo apdovanota Gedimino 5-ojo laipsnio Kryžiaus ordinu.

Rekonstrukcijos chirurgijos specialistė, per metus atlikdavusi apie 300 operacijų, turėjo 17 metų stažą. E.Knėpienė buvo Lietuvos plastinės bei atstatomosios chirurgijos draugijos, taip pat Lietuvos plaštakos chirurgijos ir reabilitacijos draugijos narė.

Kovas

Aktorė per savo gyvenimą sukūrė apie 90 vaidmenų spektakliuose pagal Antono Čechovo, Nikolajaus Gogolio, Aleksejaus Ostrovskio, Ivano Turgenevo, Arturo Milerio ir kitų dramaturgų kūrinius. Nuo 1969 m. O.Knapkytė dirbo televizijoje ir radijuje. Paskutinis jos darbas – Madam Šanel Oskaro Koršunovo spektaklyje „Coco“ 1999 m. tarptautiniame festivalyje „In Vogue“. O.Knapkytė filmavosi ir kine – Gyčio Lukšo filme „Anglų valsas“ (1982 m.) suvaidino Mis Buk, o režisieriaus Algimanto Puipos filme „Elektroninė senelė“ (1985 m.) O. Knapkytė įkūnijo Kalnų Senelę. Aktorė įamžinta ir televizijos filmuose, radijo teatre, jos balsas atpažįstamas apie 400 animacinių filmų.

Garsaus atlikėjo dainos, skambančios jau ketvirtą dešimtmetį, – ištisa epocha, lydėjusios ne vienos kartos brendimą. Pirmąją dainuojamosios poezijos Lietuvoje plokštelę „Vytautas Kernagis“ jis įrašė dar 1978 m. V.Kernagis dainavo kolektyvuose „Aisčiai“, „Rupūs miltai“, kabarete „Tarp girnų“, „Dainos teatras“. Vaidino teatre, kine, dainavo miuzikluose, vedė įvairias televizijos laidas, žaidimus, koncertus, renginius. 2007 m. už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Pirmoji Lietuvoje simfoninio orkestro dirigentė. Buvo Lietuvos operos ir baleto teatro (1957–1961 m.), vėliau (nuo 1961 m.) – Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro dirigentė. Dirigavo pasaulinės simfoninės muzikos klasikų kūrybą, parengė daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių premjeras. Nuo 1969 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija). Sceną palikusi ir kurį laiką dirigavimą Lietuvos muzikos akademijoje dar dėsčiusi muzikė rašė prisiminimus apie kadaise pažinotus garsius žmones.

Sociologė, socialinių mokslų daktarė, aktyvi Sąjūdžio veikėja, viena Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir ilgametė valdybos narė. N.Kasatkina buvo etninių mažumų adaptacijos tyrimų pradininkė Lietuvoje, aktyviai plėtojo rusų mažumų mokslinius tyrimus, įsteigė ir redagavo mokslo žurnalą „Etniškumo studijos“. N.Kasatkina buvo daugelio tarptautinių projektų narė, Jungtinių Tautų Socialinės raidos tyrimų instituto, Europos rasizmo ir ksenofobijos monitoringo centro ekspertė.

Natalija Kasatkina buvo aktyvi Sąjūdžio narė, 1990 m. sausį inteligentijos susitikime su M.Gorbačiovu ji pasakė išskirtinai drąsią kalbą, kuria karštai gynė Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos idėjas. Savo visuomenine veikla N.Kasatkina aktyviai prisidėjo prie demokratiškos, savarankiškos ir tolerantiškos visuomenės kūrimo. 2003 m. N.Kasatkinai buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Kauno bohemos simbolis, tapytojas. R.Mikšys nevertino savo drobių: dovanodavo draugams, nebrangiai pardavinėdavo arba atsiskaitydavo jomis baruose ir užeigėlėse. Apimtas depresijos ir nevilties daug savo vertingiausių paveikslų dailininkas yra sunaikinęs. Nors ir netausodamas darbų, R.Mikšys buvo labai reiklus savo kūrybai, visada pabrėždavo, kad menininkas turi būti sąžiningas, nemėgdavo prastų darbų. „Geriau karti tiesa, negu saldus melas“, – buvo vienas mėgstamiausių R.Mikšio posakių.

Vasaris

Dailininkas, nuo 1989 m. dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, buvo išskirtinė figūra Lietuvos dailės pasaulyje. Po R.Sližio parodos praėjusį rudenį Vilniaus „Dalios“ galerijoje dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė pabrėžė, kad tai vienas lengviausiai atpažįstamų Lietuvos menininkų – tiek dėl savitos meninės raiškos, tiek dėl paveikslų turinio.

Buvęs Vilniaus meras, Liberalų ir centro sąjungos narys.

Buvo estrados dainininkė, dėstė Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatroakademijoje. Anot kompozitoriaus ir ilgamečio dainininkės kolegos Dainiaus Pulausko, J.Miščiukaitė buvo viena profesionaliausių Lietuvos atlikėjų: „Ji buvo tokia gyvybinga ir energinga. Visada būdavo dėmesio centre, su visais draugiška. Yra dalyvavusi tarptautiniuose koncertuose dar sovietiniais laikais, laimėjusi festivalius Bulgarijoje, Kuboje, Suomijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Tai profesionalė, kuri galėjo dainuoti ir konkursuose, ir koncertuose, ir „Oktavoje“. Ji – viena stipresnių lyderių“.

Kovo 11-osios Akto signataras. Į Aukščiausiąją Tarybą jis buvo išrinktas 1990 m. Žemės ūkio specialistas dirbo Agrarinėje komisijoje. Buvęs Lietuvos Komunistų partijos narys nuo 1992 m. atstovavo Lietuvos demokratinei darbo partijai. Parlamente A.Ražauskas dirbo iki 1996 m.

Kauno Valstybinio dramos teatro aktorė, vaidino spektakliuose „Figaro vedybos“, „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, „Bernardos Albos namai“ ir kt., taip pat filmuose „Nebylys“, „Tas prakeiktas nuolankumas“ ir kt.

Sausis

Vladas Žalnerauskas (46 metų) Kauno miesto tarybos narys, nuo 1995 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos, o nuo 2003 m. – Liberalų demokratų partijos, vėliau persivadinusios į „Tvarka ir teisingumas“, narys. 2000–2004 m. buvo Seimo narys, o nuo 2007 m. išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą.

Garsus režisierius ir vienas Maskvos plastikos dramos teatro įkūrėjų. Didžiausio pasisekimo sulaukė G.Mackevičiaus režisuoti neverbaliniai spektakliai – „Įveikimas“, „Joakino Murietos žvaigždė ir mirtis“ (pagal P.Nerudą), „Geltonas garsas“ (pagal A.Schnittkės muziką). Pats G.Mackevičius buvo laikomas geriausiu mimu Baltijos šalyse. Gyveno Maskvoje.

Garsus tenoras, sukūręs ir lietuvių operos scenoje įsimintinų vaidmenų. 1981 m. debiutavo Lietuvos operos scenoje Alfredo vaidmeniu Giuseppe's Verdi „Traviatoje“. Vėliau, sudaręs kontraktą su Slovakijos nacionaliniu operos teatru, solistas išvyko gyventi į Bratislavą ir netrukus pradėjo svaiginančią tarptautinę karjerą.

Tenoras sukūrė įsimintinų vaidmenų Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono „Covent Garden“, Milano „La Scala“, kituose garsiuose JAV, Italijos, pagrindiniuose Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos bei kitų šalių teatruose, Zalcburgo festivalio spektakliuose. Dainininko balsas puošė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius, Lietuvos simfoninių orkestrų programas. Solisto nuopelnai lietuvių scenai įvertinti Operos bičiulių apdovanojimu „Kipras“ bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko ordino kryžiumi.

Gruodis

Garsus Lietuvos chirurgas, inkstų transplantologijos šalyje pradininkas, 20 metų ėjęs sveikatos apsaugos ministro pareigas. V.A.Kleiza buvo medicinos mokslų daktaras, parengęs daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, išleidęs 5 knygas apie sveikatos apsaugą, inkstų funkcijas, transplantaciją, inkstų vėžį. 2004 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės vardas ir įteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas.

Naujosios sąjungos lyderio ir buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko sekretoriato vadovė. Su A.Paulausku dirbo Generalinėje prokuratūroje, 2001 m. socialliberalų lyderiui tapus Seimo pirmininku, R.Pumputienė vadovavo jo sekretoriatui.

Lapkritis

Poetė, eseistė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. O.Baliukonės kūryba įvertinta ne viena premija ir apdovanojimu. 1983 m. rašytoja tapo „Poezijos pavasario“ laureate, 1998 m. jai įteikta Vyriausybės meno premija. Tais pačiais metais ji apdovanota Gedimino penktojo laipsnio ordinu. 2003 m. už poezijos rinkinį „Akmuva“ O.Baliukonė pelnė P.Širvio literatūrinę premiją, 2004 m. poetei įteikta Nacionalinės kultūros ir meno premija.

Kompozitorius, žymus muzikos vaikams autorius, pedagogas. Leonas Povilaitis sukūrė apie 500 dainų, muzikos dramos teatro spektakliams, kino filmams. Gerai pažindamas fortepijoną L.Povilaitis daug rašė šiam instrumentui, ypač muziką vaikams – siuitas, pjesių ciklus, variacijas liaudies dainų temomis. Svarbi kompozitoriaus kūrybos dalis buvo dainos vaikams ir jaunimui. Yra sukūręs nemažai muzikos lietuvių liaudies instrumentų orkestrams.