Gavusi garsios leidyklos „Molodaya Gvardiya“ užsakymą parengti knygą apie Jurijų Nikuliną ir pratęsti Rusijoje itin populiarią ryškiausių asmenybių biografijų seriją, Ieva Požarskaja pirmiausia paskambino į Maskvos cirką Cvetnojaus bulvare – jame dirbo ir direktoriumi buvo Jurijus Nikulinas. Jie padėjo susisiekti su dabar jau šviesaus atminimo Tatjana Nikulina, garsiojo klouno našle. Tuo metu cirko direktorius buvo jos ir Jurijaus Nikulino sūnus Maksimas.
Darbas truko daugiau nei penkerius metus. Autorė keliavo per archyvus, bibliotekas, begales medžiagos rado pačiame cirke ir, žinoma, daug kalbėjosi su našle bei kitais Nikulinui artimais žmonėmis. Kai surinktą medžiagą sudėjo į visumą, jį buvo kruopščiausiai patikrinta ponios Nikulinos, turėjusios fenomenalią atmintį, tad čia neprasprūdo joks netikslumas – našlė sužiūrėjo smulkmenas iki konkrečiame renginyje vilkėtos suknelės raštų.
Jau nekalbant apie vyro karjeros kelią ir istorijas, kuriose atsiskleidžia kukli sovietinė buitis, ryškiausias herojaus būdo bruožas – neapsakomas gerumas ir saviems, ir visai nepažįstamiems. Parinktos detalės, lengvas ir paprastas pasakojimo stilius ir, žinoma, pats didelės širdies Nikulinas skaitant verčia ir juoktis iki ašarų, ir graudintis dėl jo tikrumo, nuoširdumo, noro pagelbėti.
„Rašydama užtrukau gal pirmiausia todėl, kad šis žmogus tikrai labai daug visko nuveikė. Ir – labai profesionaliai, tikrai aukštu lygiu. Geri klounai turi parengę po dvidešimt reprizų. Nikulinas jų turėjo apie 600. Čia suskaičiuotos tik tos humoreskos, kurias jis pats sugalvojo. Jį unikaliu daro pirmiausia jo ypatingas talentas – ir cirko manieže, ir kuriant dramatinius vaidmenis“, – sako Ieva Požarskaja.
Vyresnė karta turbūt kone mintinai moka populiariąsias komedijas su Nikulinu „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“, „Briliantinė ranka“, „Dvylika kėdžių“, kuriose jis sukūrė tobulus juokingus vaidmenis. Bet yra rimtų sudėtingų filmų, kur jis atsiskleidžia kaip nuostabus dramatinis aktorius.
Pavyzdžiui, „Andrejus Rubliovas“ ar Aleksejaus Germano režisuotas „Dvidešimt dienų be karo“. Šis filmas statytas pagal garsaus rusų rašytojo Konstantino Simonovo biografinę apysaką. Jis, kaip ir Nikulinas, buvo fronte.
Išgirdęs, kad režisierius kviečia filmuotis Nikuliną, Simonovas su tuo nesutiko – žinojo jį tik kaip komedijos aktorių. Tačiau pakako pamatyti kino bandymus ir garbusis literatas radikaliai pakeitė nuomonę: „Tiktai jis!“
„Nikulinas, kaip aktorius, turėjo begalę spalvų ir atspalvių – čia galėjo priversti verkti iš juoko, čia sugraudindavo dėl sudėtingiausių ir rimčiausių išgyvenimų. Jo veidas per penkias sekundes atskleisdavo visą paletę emocijų. To negalima išmokti.. Čia – įgimtas genialumas“, – pripažįsta knygos Jurijus Nikulinas autorė.
Knyga Jurijaus Nikulino šimtmečio metais išleista Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Iš rusų kalbos išvertė Irena Potašenko.
