Savo sekėjus A.Navalnas pradžiugino jautriu įrašu apie meilę. Prieš dvidešimtmetį, rugpjūčio 26-ąją dieną jiedu susituokė.
„Net džiaugiuosi, kad šią datą praleidau, nes šiandien apie meilę aš žinau daugiau nei prieš mėnesį.
Jūs, žinoma, šimtus kartų matėte filmuose ar skaitėte knygose, kai vienas mylintis žmogus kovoja dėl gyvybės, o kitas su rūpesčiu bando jį susigrąžinti.
Aš miegojau. O Julija ateidavo ir kalbėdavo su manimi, dainuodavo man dainas, įjungdavo muziką.
Nemeluosiu – nieko neprisimenu.
Bet aš jums pasakysiu, ką tikraii prisimenu. Na, tai vargu ar būtų galima pavadinti prisiminimu, galbūt tai pačių pirmųjų pojūčių ir emocijų rinkinys. Tačiau man tai buvo taip svarbu, kad jis visam laikui išliks atmintyje.
Pabudau iš komos, bet aš nieko nepažįstu, nesuprantu, kas vyksta. Aš nekalbu ir nežinau, ką pasakyti. Ir visa mano pramoga yra ta, kad laukiu, kol ji ateis. Kas ji yra - neaišku.
Aš nežinau, kaip ji atrodo. Net jei pavyksta ką nors įžvelgti, tada paprasčiausiai negaliu atgaminti paveikslo.
Bet ji yra kitokia, aš tai suprantu, todėl visą laiką laukiu. Ji ateina ir tampa palatos valdove. Ji labai patogiai pataiso mano pagalvę.
Ji linksmai kalba ir juokiasi. Ji man kažką sako. Kai ji yra šalia, idiotiškos haliucinacijos atsitraukia. Su ja labai gera.
Tada ji išeina, man pasidaro liūdna ir aš vėl pradedu jos laukti. Nei sekundę neabejoju, kad tam yra mokslinis paaiškinimas.
Na, pavyzdžiui, išgirdau žmonos balso tembrą, smegenys išskyrė malonumo hormoną, o man pasidarė lengviau.
Kiekvienas apsilankymas tiesiogine prasme tapo gydomuoju, o laukimas tenkino malonumą. Bet kad ir kaip šauniai skambėtų mokslinis ir medicininis paaiškinimas, dabar tikrai žinau iš savo patirties: meilė gydo ir grąžina tave į gyvenimą.
Julija, tu mane išgelbėjai ir tegul tai rašo neurologijos vadovėliuose“, – jautriai rašė jis.
