Per kelis karjeros dešimtmečius E.Izzardas yra suvaidinęs daugiau nei 60 kino filmų ir TV serialų. Tarp jų – ir Lietuvos žiūrovams puikiai žinomuose filmuose „Keršytojai“, „Oušeno dvyliktukas“ ir „Oušeno tryliktukas“.
Negana to, E.Izzardas yra ir rašytojas, teatro aktorius bei vienas populiariausių ir daugiausia uždirbančių pasaulio komikų, rengiantis pasirodymus pilnutėlėse arenose, juokaujantis keliomis kalbomis – ne tik anglų, bet ir vokiečių, ispanų, prancūzų.
Jis – ir dviejų Didžiosios Britanijos universitetų garbės daktaras, kuriam prieš šešerius metus Harvardo universitete buvo įteiktas apdovanojimas už kultūrinio humanizmo propagavimą.
Negana to, jis – filantropas, nuolat prisidedantis prie labdaros akcijų ir dėl to nubėgęs net 90 maratonų. Sykį – 27 maratonus per 27 dienas.
Be to, kurį laiką aktorius buvo ir vienas futbolo klubo „Crystal Palace“ direktorių.
Bet ir tai dar ne viskas. E.Izzardas neslepia noro iškeisti pramogų pasaulio žvaigždės karjerą į politiko kėdę, dalyvauti artimiausiuose rinkimuose į Londono merus ar Jungtinės Karalystės Parlamentą.
Tai daryti jis nori su Leiboristų partija, į kurios valdybos komitetą sykį jau buvo patekęs.
Priežastis? E.Izzardas įsitikinęs, kad savo idėjomis gali prisidėti prie geresnės Didžiosios Britanijos ateities. Ir tuo rinkėjai linkę tikėti – ko jau ko, o finansinės gerovės šiam vyrui tikrai netrūksta.
Itin įdomus E.Izzardo bruožas – jis dievina rengtis moteriškais drabužiais, dažytis ir lakuotis nagus. Su ryškiu makiažu ir suknele jis neretai pasirodo ne tik scenoje, bet ir ant raudonojo kilimo, mitinguose ar oficialiose ceremonijose, į kurias kviečiamas. Taip griaudamas visus įmanomus stereotipus apie kino žvaigždžių elgesį.
Pats aktorius sako, kad tai nėra noras išsiskirti ar seksualinis polinkis. Tiesiog jam tai – visiškai natūralu.
E.Izzardas neslepia, kad jį traukia moterys, savo autobiografinėje knygoje yra aprašęs ne vieną romaną, daug metų gyveno su dainininke ir režisiere Sarah Townsend.
Save jis apibūdina kaip „lesbietę vyro kūne“, translytį žmogų ir „heteroseksualų transvestitą“. Anot jo, daugumai transvestitų patinka moterys, o polinkį lemia genetika.
Prieš šešerius metus E.Izzardas surengė pasirodymą Rygoje. Tąsyk su juo susipažinęs lietuvių komikas Paulius Ambrazevičius buvo užsidegęs svajone pakviesti britą į Lietuvą.
Balandžio 10-ąją ji virs tikrove – E.Izzardas savo komedijos šou surengs Vilniaus salėje „Compensa“.
Prieš kelionę aktorius davė interviu „TV antenai“.
– Pirmą sykį lankysitės Lietuvoje. Kokia pirma mintis ateina į galvą išgirdus mūsų šalies pavadinimą?
– Kad apie Lietuvą žinau ne itin daug. Žinoma, esu daug skaitęs ir girdėjęs apie sovietinį jūsų istorijos laikotarpį.
Tačiau mano atstovė spaudai Los Andžele Ina Treciokas yra kilusi iš Lietuvos. Tai buvo papildoma priežastis, dėl kurios, sulaukęs pasiūlymo atvykti, iškart sutikau. Norisi pamatyti jos protėvių kraštą.
Daug enciklopedinių žinių apie Lietuvą neturiu. Bet mane domina geografija, mėgstu žemyninę Europą, tad man smagu pas jus keliauti.
– Prieš porą savaičių buvau Londone ir atrodė, kad „Brexit“ jau įvyko – eilėje prie dokumentų patikros teko laukti kone valandą. Jūs turite kokių nors ypatingų privilegijų, kad nereikėtų laukti?
– Ne, ir keistai jausčiausi, jei turėčiau. Kartais tai užtrunka, bet man visai patinka stovėti eilėje su visais. (Juokiasi.)
– Papasakokite apie savo būsimą pasirodymą Vilniuje.
– Šou vadinasi vokišku žodžiu „Wunderbar“ – „nuostabu“. Ankstesnis mano pasirodymas vyko 45 šalyse, juokavau ir ispaniškai bei vokiškai.
Šįkart ketinu aplankyti dar daugiau šalių, pasirinkau temą, kurioje aprėpsiu visatos istoriją – nuo „didžiojo sprogimo“ iki šių dienų.
Gyvename įdomiais laikais: Donaldas Trumpas, „Brexit“, pasaulio susiskaldymas – tarsi grįžtame prie susiskaidymo į gentis.
Ar tai kada nors pasiteisino? Ne, niekada. Paklauskite vokiečių apie du pasaulinius karus ir kaip sekėsi. Dėl to šou ir pavadintas vokiečių kalba.
Juokausiu apie viską, žinoma, savo siurrealistiniu stiliumi, kuris smarkiai įkvėptas legendinės britų komikų trupės „Monty Python“.
Tai yra labai kvaila, bet kartu ir labai protinga.
– Ar kada nors scenoje kalbate apie vietines aktualijas?
– Niekada. Nes noriu, kad Vilniuje žmonės pamatytų tokį pat šou kaip Niujorke, Los Andžele ar Keiptaune.
Nesupraskite klaidingai, scenoje improvizuoju, yra akimirkų, kai nežinau, ką du veikėjai, kuriuos vaidinu, pasakys vienas kitam.
Bet tikrai nesakysiu: „Ei, lietuviai, girdėjau, kad labai gerai žaidžiate krepšinį.“ Ne, tai ne mano stilius.
– Pusantros valandos juokauti scenoje ir išlaikyti dėmesį – nelengvas darbas. Kaip jam ruošiatės užkulisiuose – medituojate, klausotės muzikos?
– Ne, nedarau visiškai nieko panašaus. Kartą mačiau australų komiką Londone, kuris su kažkuo plepėjo užkulisiuose, prie jo priėjo žmogus, sako – tau metas į sceną.
Tai jis jau po dvidešimties sekundžių stovėjo scenoje ir juokavo. Pamaniau: aš irgi taip noriu, kad nebūtų skirtumo tarp scenos ir užkulisių.
– Esate filmavęsis kine, televizijoje, vaidinęs teatre, rengiate pasirodymus scenoje. Kur jums labiausiai patinka?
– Kine, be jokios abejonės. Nuo mažens, gal nuo septynerių metų, svajojau tapti dramos aktoriumi.
Kai man buvo penkiolika, įsibroviau į „Pinewood“ kino studiją, kur buvo sukamas filmas.
Tiesiog nutaisiau rimtą veidą, pasiėmiau į rankas popierių ir sparčiu žingsniu įėjau.
Tryniausi ten dvi valandas, kol mane pastebėjo ir išmetė. Girdėjau, kad panašiai į kino pasaulį pateko režisierius Stevenas Spielbergas – įsibrovė į „Universal“ studiją. Tik jam pasisekė geriau nei man.
Nesupraskite klaidingai, man patinka scenoje linksminti žmones, bet kinas – mano pirmoji meilė.
– Kuriuo vaidmeniu ekrane labiausiai didžiuojatės?
– Buvo nuostabu filmuotis TV seriale „Hanibalas“ (E.Izzardas jame vaidino daktarą Abelį Gideoną, apkaltintą žmonos nužudymu. – Red.). Tas vaidmuo sulaukė daug reakcijos.
Iš naujesnių – filmas „Viktorija ir Abdulas“, buvo smagu filmuotis su aktore Judi Dench režisuojant Stephenui Frearsui (E.Izzardas čia vaidino Velso princą Bertie. – Red.).
Beje, su J.Dench filmavausi ir naujoje juostoje „Šešios minutės iki vidurnakčio“ apie Antrajį pasaulinį karą, esu ir vienas scenarijaus autorių. Filmas pasirodys šių metų pabaigoje.
Sakyčiau, naujausi mano vaidmenys yra kur kas geresni už senuosius, bet taip ir turi būti.
– Kuriuos savo darbus ar nuotykius pavadintumėte labiausiai neįtikėtinais?
– Man teko pasirodyti scenoje su trupe „Monty Python“, tai buvo visiškai nerealu. Nes jie – mano įkvėpėjai („Monty Python“ – praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje išgarsėjusi britų komikų trupė, pripažinusi E.Izzardo talentą ir net pusiau juokais jį vadinanti šeštuoju jų trupės nariu. – Red.).
Bet galbūt dar siurrealistiškiau buvo, kai ruošiausi filmuotis juostoje „Oušeno tryliktukas“. Repetuodami dvi dienas pragyvenome name trise – aš, George’as Clooney ir Bradas Pittas. Tokie dalykai kasdien nepasitaiko. (Juokiasi.)
– Esate viešai paskelbęs savo planus žengti į politiką, dalyvauti artimiausiuose rinkimuose ir patekti į Parlamentą su Leiboristų partija.
Negaliu nepaklausti – jūs juk suvokiate, kad politikai uždirba kur kas mažiau nei pramogų pasaulio žvaigždės?
– O, taip. Daug apie tai galvoju ir stengiuosi pataupyti, pasiruošti tokiai situacijai. Nes mano pajamos tikrai drastiškai sumažės. Tai bus iššūkis.
Bet privalau tai padaryti. Mano planas – pasielgti kaip Glenda Jackson (garsi britų aktorė, pelniusi du „Oskaro“ apdovanojimus. – Red.). Kaip galbūt esate girdėję, ji metė vaidybą ir 23 metus buvo politikė, dirbo Parlamente, dirbo viceministre.
Jos politinė karjera – gerai vertinama, ją gyrė tikrai ne dėl to, kad ji – garsenybė ir gerai atrodo.
Baigusi politikės karjerą, būdama 78-erių, ji sugrįžo į Vest Endo ir Brodvėjaus teatrus. Būtent taip reikia daryti. Ji tiesiog po ketvirčio amžiaus pertraukos lengvai sugrįžo prie to, ką darė anksčiau.
– Tačiau šis jūsų turas pristatomas kaip „tikriausiai paskutinis“. Daug kas tuo netiki.
– Paskutinis prieš politinę karjerą. Ir tikrai taip gali nutikti. Bet po to, kai baigsiu politiko karjerą, grįšiu. Toks planas – padaryti kaip mano minėta G.Jackson arba kad ir kanadiečių dainininkas Leonardas Cohenas, į sceną sugrįžęs po 15 metų pertraukos ir tapęs dar populiaresnis. Išstudijavau tuos didžiųjų menininkų pavyzdžius ir bandysiu jais sekti.
– Bet jei tai – paskutinis turas, kodėl nepabranginote bilietų?
– Jei taip elgčiausi, priklausyčiau Konservatorių, o ne Leiboristų partijai. (Juokiasi.)
– Situacija dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES, regis, virsta chaosu. Kas, jūsų nuomone, nutiks?
– Neturiu žalio supratimo. Kaip žinote, esu didelis Europos Sąjungos gerbėjas. Mano nuomone, niekur išstoti mums išvis nereikia.
Bet išstojimas nepasiekus susitarimo būtų dar baisiau. Žmonės, kurie trūks plyš nori išstoti, nesuvokia, kad praranda savo ateitį, kurios jiems niekas neatiduos.
Kita vertus, žmonėms būdinga kartoti klaidas. Jų istorijoje buvo daugybė – nuo Bažnyčios susiskaldymo iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai dalyje Europos įsigalėjo kraštutinės dešiniosios jėgos ir tai privedė prie tragedijos.
Baisu, bet tai kartojasi. Kartojasi neapykanta kitokiems nei mes, kitataučiams, pabėgėliams. Atrodo, kad žmonija niekada nepasimokys.
– Niekas nenustebtų, jei už savo darbus anksčiau ar vėliau sulauktumėte sero titulo. Jūsų dievinamas komikas, „Monty Python“ narys Johnas Cleese’as jo atsisakė. Kaip pasielgtumėte jūs?
– Nepriimčiau, labai ačiū. Tegul į riterius įšventina ką tik nori, tik ne mane. Yra ir daugiau menininkų, kurie atsisakė, pavyzdžiui, dainininkas Davidas Bowie.
Kai kuriems žmonėms tas titulas tinka – ypač tiems, kurie dirba labdaros srityje, nėra viešai matomi. Bet ne pramogų pasaulio garsenybėms.
– Mėgstate makiažą, dėvėti moteriškus drabužius, tačiau tikrai sulaukiate kvietimų į šalis, kurios – vis dar gana homofobiškos. Kaip tada elgiatės?
– Keliauju visur, kur noriu. Niekada nesu atmetęs įdomaus kvietimo dėl to, kad kam nors nepatiks mano išvaizda. Keliauju, jei kam nors kyla klausimų – kalbuosi apie tai.
Esu translytis asmuo, tai – įgimta, priežastys – genetinės.
Nepamirškime, kad dar neseniai baimė, atstūmimas ar neapykanta tokiems kaip aš dominavo visame pasaulyje. Tačiau pasaulis keičiasi ir baimių – vis mažiau.
Net jei pasaulyje į valdžią renkami dešinieji ekstremistai ir kartais viskas atrodo labai liūdnai.
