Toronto filmų festivalyje vykusioje biografinės dramos premjeroje J. Gyllenhaalas raudonuoju kilimu žengė su pačiu Jeffu Baumanu. Tai buvo viena jautriausių filmo pristatymo akimirkų, susirinkusiems išspaudęs ne vieną ašarą.
„Su Jeffu susipažinome dar prieš filmavimus, tačiau pažintis mane baugino. Jaučiau nepaprastai didelę atsakomybę ir spaudimą jo istoriją pavaizduoti kaip įmanoma labiau nuoširdžiai. Todėl nemažai bendravome ir filmavimų metu, drauge eidavome į „Red Sox“ varžybas“, – pasakoja J. Gyllenhaalas.
Jis neslepia, jog filmo premjera Toronte buvo viena įspūdingiausių jo karjeroje. Pasibaigus peržiūrai, šalia sėdėjęs J. Baumanas J. Gyllenhaalo paklausė: ką man dabar daryti? „Atsistok ir tu“, – patarė jam aktorius, kuomet visa salė pakilo audringoms ovacijoms. Bostono maratono auka atsistojo ant savo kojų protezų. Tai buvo itin jautri akimirka.
„Gyvenimas ne visuomet teisingas. Bet tik mes pasirenkame, ar su tuo susitaikome“, – savo autobiografinėje knygoje rašė J. Baumanas. Šie žodžiai tapo filmo reklaminiu šūkiu.
J. Baumanas tikrai nebuvo iš tų, kuriuos galima pavadinti idealiais vaikinais. Ne, jis nebuvo girtuoklis ar mušeika. Tik visiškai neteikė reikšmės tam, kas buvo svarbu jo merginai Erinai (filme „Dar stipresnis“ ją suvaidino Tatiana Maslany). Būtent – Jeffas nuolat pražiopsodavo visus svarbius Erinos gyvenimo įvykius ir praleisdavo momentus, kuomet jai reikėdavo jo paramos ir palaikymo. Po eilinio barnio Džefas ryžtingai nusprendė pabandyti pasikeisti. Žinodamas, koks Erinai svarbus artėjantis Bostono maratonas, vaikinas pasižadėjo nė už ką nepraleisti šio įvykio ir pasitikti mylimąją prie finišo linijos.
Tačiau atsipeikėjęs ligoninėje, Jeffas išgirdo kraupią žinią: sprogimų sudarkytų jo kojų išgelbėti nepavyko. Apimtas įniršio, o vėliau puolęs į depresiją, vaikinas pamažu ėmė pratintis prie naujo gyvenimo. Jam teko ne tik išmokti naudotis kojų protezais, bet ir išsigydyti sužeistą sielą. Pyktis ant mylimosios (nes sprogimo vietoje jis buvo dėl jos), išdidumo nugalėjimas priimant pagalbą, kurios anksčiau nereikėjo ir nuolatinė vidinė kova, bandant įtikinti save, kad, praradęs kojas, jis neprarado gyvenimo prasmės.
