Mažai kas žinojo, kad ji nuolat buvo engiama dėl priaugto svorio, kad princas Charlesas užmezgė romaną dar iki jų vestuvių ar, kas skaudžiausia, likusi vieniša ji bandė pakenkti sau.
Dar vienas atviras etapas – apie sutrikusią sveikatos būklę, skaudžią vestuvių dieną ir santykius su vaikais.
„Visuomet maniau, kad mano liga – bulimija – buvo paslaptis. Na, tokia paslaptis, apie kurią žino vos keletas žmonių. Nes supratau, kad jie kažką nujaučia, tik man į akis niekas nieko nesakė. Jie vis svarstė, kad labai keista, jog valgau tiek daug, o nepriaugu nei gramo! Juk jie nežinojo, kad visuomet išvemdavau savo pusryčius. Nevartojau jokių vitaminų ar papildų, todėl vis labiau silpau. Pabusdavau labai anksti ryte, kad galėčiau pabūti viena ir lygiai taip pat vakarais į miegamąjį grįždavau gerokai per anksti.
Viešai matomas gyvenimas labai skyrėsi nuo to, kas vyko už namų sienų. Viešumoje jie norėjo pasakų princesės, kuri prieitų ir tai, ką ji palies – pavirstų auksu.
Žinote, kartą, kai jau Williamas buvo gimęs, mudu maudėmės baseine ir aš pašaukiau jį vardu. O jis atsisukęs išrėžė: „Tu esi pati savanaudiškiausia moteris, kurią tik esu sutikęs. Viskas, apie ką sugebi galvoti, esi tu pati“. Aš buvau priblokšta. Supraskite, Williamui tebuvo treji! Aš jo paklausiau, kur jis tai išgirdo, o jis vaikiškai tyrai atsakė, kad taip visuomet sako tėtis.
Charlesas man visuomet kartojo, kad esu savanaudė ir aš pamažu tuo patikėjau... Būdama maža, visuomet svajojau ir įsivaizdavau, koks bus mano gyvenimas, mano vyras. Kad jis bus nuostabus, tėčio idealas mūsų vaikams, tikras ramstis man, palaikys mane kiekviename žingsnyje. Bet nieko panašaus negavau... Vyras mane paprasčiausiai ignoruodavo.
Jis visuomet kartodavo, kad mūsų santuoka griūna per mane. Kad aš nuolat sergu, palieku jį vienišą. Tačiau niekas nepasidomėjo, kuo visos ligos pakenkė man, kaip jaučiuosi aš. Mačiau keletą bandymų padėti, bet jie pabijojo eiti iki galo.
Ilgą laiką mano šeima nieko nežinojo apie tai, kas vyksta. Po kelerių metų netikėtai užsukusi mano sesuo pamatė keistas žymes. Jos buvo ant krūtinės ir riešų. Ji pradėjo mane purtyti ir klausti, kas vyksta. O aš tai padariau pati... Nedideliu virtuviniu peiliu.
Vestuvių dieną jaučiausi labai blogai. Naktį prieš vestuves, bulimijos protrūkis suaktyvėjo, į save kimšau viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Vestuvių rytą buvau rami. Mirtinai rami. Mane supo laimingi ir pakylėtos nuotaikos žmonės, tačiau aš tos laimės nejaučiau... Žengdama prie altoriaus vis dairiausi, ar yra atvykusi Camilla. Žinojau, kad ji ten ir tai mane kankino. Ir tuomet pamačiau ją: dailiai apsirengusią, prisidengusią skrybėle. Nors labai norėjau atšaukti vestuves, niekuomet nesiryžau to padaryti.
Pamenu save medaus mėnesį. Juk tai turėjo būti pilnas laimės, meilės laikas. O aš visą laiką jaučiausi taip blogai, nuolat galvojau apie sprendimus, kurių neturėjau priimti. Visą medaus mėnesį aš praverkiau ir prasikankinau nuo bulimijos protrūkių. Ir kiekvieną naktį sapnuodavau Camillą. Nuolat girdėdavau, kaip Charlesas jai skambina, bent penkioms minutėms, ir klausia, kaip jam susitvarkyti su šia santuoka. Aš dar kartą palūžau“, - atvirai dėstė princesė Diana.
