Rusijos TV laidų vedėjui D.Šepeliovui (33 m.) prireikė apsaugininko – jis lydi, kai vyras vyksta skaitytojams pristatyti savo knygos „Žana“.
Neseniai išleistoje knygoje pasakojama apie Ž.Friskę, kuri nuo smegenų vėžio mirė praėjusių metų birželio 15-ąją, likus mažiau nei mėnesiui iki savo 41-ojo gimtadienio.
Dainininkės artimųjų koneveikiamas D.Šepeliovas ilgai buvo atsitvėręs tylos siena ir tik prieš savaitę prakalbo apie tai, kaip jaučiasi po mylimosios netekties.
Tarp TV laidų vedėjo ir Ž.Friskės tėvų – arši nesantaika. Iki šiol vyksta teismo procesai dėl trejų metų Žanos ir Dmitrijaus sūnaus Platono globos.
Sūnų Žana pagimdė Majamyje 2013 metų balandį, o birželio 7-ąją veždama jį iš poliklinikos pajuto stiprius galvos skausmus. Kurį laiką moteris į gydytojus nesikreipė, o spalį jai buvo nustatytas smegenų vėžys.
Po dainininkės mirties sūnų augina D.Šepeliovas.
Ž.Friskės gerbėjai jos gydymui buvo surinkę didžiulę sumą pinigų. Po atlikėjos mirties paaiškėjo, kad jie kažkur dingo.
Žanos tėvai buvusį dukters mylimąjį kaltina dviveidišku elgesiu, apsimestiniu sielvartavimu.
Platonas močiutę matė balandį, o senelį – prieš pusantrų metų. Dmitrijus teigia nedraudžiantis Žanos tėvams matytis su anūku. Esą jie patys nenori bendrauti su berniuku.
„Jei Žana būtų gyva, Dmitrijų būtų išspyrusi lauk“, – įsitikinusi Ž.Friskės motina.
Dainininkės draugai taip pat mano, kad iš Baltarusijos kilęs vyras su vyresne moterimi buvo tik dėl jos pinigų ir šlovės.
Ilgai nereagavęs į kaltinimus D.Šepeliovas neseniai davė atvirą interviu populiarios Rusijos TV laidos „Tegul kalba“ vedėjui Andrejui Malachovui.
Vyras sakė, kad sūnus mokosi anglų kalbos, lanko gimnastiką, o savaitgaliais jie kartu eina į baseiną, kavines. Esą Platonas labai panašus į motiną ne tik išvaizda, bet ir pomėgiais. Tėvas prisiminė, kaip kartą sūnus kavinėje netikėtai įsigeidė mėgstamiausio Žanos deserto – morkų pyrago, o suvalgęs paprašė dar.
– Prisimenu, kai sutikau jus su Platonu oro uoste, ketinančius skristi į Bulgariją atostogauti. Jūs buvote išsekęs, o Platonas atrodė linksmas. Kitą dieną Žana mirė. Savo knygoje rašote pajutęs, kad su sūnumi turite išvykti kuo toliau nuo neišvengiamos lemties, – D.Šepeliovą kalbino A.Malachovas.
– Atėjo diena, kai gydytojai jau neteikė vilčių. Žinoma, niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kada Žana mirs. Mirtina liga – visada nežinomybė.
Kai 2015 metų vasarį grįžome iš JAV, Žana ėmė nykti tiesiog akyse. Jau tada gydytojai sakė, kad stebuklo nesitikėtume. Platonas gyveno kartu su motina ir jos tėvais. Aš kiekvieną rytą ir vakarą būdavau su jais, o dienomis dirbdavau.
Vieną vakarą, kai mes su Žana kambaryje likome vieni, staiga ji atsigavo, nors tuo metu dažniausiai būdavo be sąmonės. Ji pasakė: „Aš mirštu.“ Tai nutiko likus keturiems mėnesiams iki jos mirties. Tai buvo tarsi mūsų atsisveikinimas. Niekam to nepasakojau.
Norėjau, kad sūnus turėtų normalią vaikystę. Niekas nežinojo, kada išauš paskutinė Žanos gyvenimo diena.
Platonas juk nekaltas, kad mama susirgo. Negi jis turėjo matyti jos mirtį? Ar jis turėjo matyti tėvų akyse tvyrančią tragedijos nuojautą?
Likus mėnesiui iki Žanos mirties nupirkau bilietus į Bulgariją. Norėjau, kad vaikas pasimėgautų jūra.
Liepos 14-ąją mudu su sūnumi užėjome į Žanos kambarį. Platonas labai mėgo šliaužioti ant jos lovos. Tą kartą jis pabučiavo mamai į koją, į ranką ir kažkur nubėgo. Mes su Žana likome dviese.
Jai ant rankos buvo pritvirtintas įtaisas, sekantis pulsą ir kvėpavimą. Kai skaičiai jame sukdavosi, atrodydavo, kad Žana reaguoja į aplinką.
Aš jai pasakiau, kad turiu nuvežti sūnų prie jūros ir grįšiu po kelių dienų. Pažiūrėjau į įtaisą – skaičiai nejudėjo.
Vakare mes išskridome, o kitą dieną, kai Platonas braidė po pajūrio smėlį, atėjo žinia, kad Žanos nebėra.
– Ar sapnuojate Žaną?
– Aš nesapnuoju. Vienintelė galimybė ją dar kartą pamatyti – apkabinti sūnų.
– Televizijos eteryje 2014 metų pradžioje perskaitėte pranešimą apie Žanos ligą. Kaip įvykiai klostėsi paskui?
– Mane pribloškė žmonių geranoriškumas, meilė ir supratingumas. Daugybė žmonių meldėsi už ją. Žana nuolat jautė meilę ir palaikymą.
Po pusmečio gydymo Žanai pagerėjo ir ji mane iš vienos komandiruotės pasitiko oro uoste. Tai buvo jaudinama akimirka. Mes ėjome susikibę už rankų iki automobilio. Prasilenkėme su dviem vyrais. Jie pavymui mums sušuko: „Jūs šaunuoliai!“
– Per pusantrų metų nepaaiškinote, kur dingo Žanos gydymui surinkti milijonai rublių.
– 2015-ųjų vasarą, kai Žaną buvo ištikusi koma ir jau neturėjome vilties, sąskaitoje buvo likę daugiau kaip 20 milijonų rublių (apie 300 tūkst. eurų. – Red.), kuriuos suaukojo žmonės.
Remiantis rašytiniu Žanos ir „Rusfondo“ susitarimu, mirties atveju likę pinigai turėjo būti skirti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šiemet buvo pranešta, kad visos lėšos dingo. Mane ištiko šokas. Pinigai iki šiol neatsirado.
Turiu žinių, kad jie iš sąskaitos buvo paimti likus kelioms dienoms iki Žanos mirties. Prieiti prie sąskaitos galėjo tik Žana ir jos motina.
– Jei pinigai bus grąžinti, ar seneliai galės bendrauti su anūku?
– Aš ilgai tylėjau, nes nenorėjau murdytis tame purve. Suprantu, kad Žanos tėvai patyrė siaubingą sukrėtimą.
Man šiuo metu svarbiausias yra sūnus. Bijau, kad jį gali paveikti per televiziją besiliejantis purvas. Kai Platonas ims naudotis internetu, pamatys, kad jo tėvas šmeižiamas, vadinamas gėjumi.
Jau pusantrų metų Žanos tėvai visus vedžioja už nosies, jiems niekas nedraudžia matytis su anūku.
– Bendravote su daugybe medikų, lankėtės pas ekstrasensus. Savo knygoje sergantiems žmonėms patariate kreiptis tik į rimtus specialistus.
– Taip. Jeigu užklupo bėda, pirmiausia reikia susiimti. Prisimenu savo būseną, kai Majamio ligoninėje sužinojome diagnozę. Buvau sutrikęs, nes nieko nežinojau apie vėžį.
Tik atsitiktinumas lėmė, kad atsidūrėme Los Andžele, ten mums pasiūlė išbandyti eksperimentines vakcinas. Jos buvo labai brangios – viena kainavo 125 tūkst. JAV dolerių.
Tada supratau, kokią didelę dovaną žmonės suteikė Žanai, paaukodami pinigų. Mes sugebėjome iškovoti dvejus gyvybės metus. Per tą laiką Žana kelis kartus buvo sustiprėjusi taip, kad galėdavo apsivilkti gražią suknelę, apsiauti aukštakulnius ir pasitikti mane, grįžtantį iš darbo.
– Jūs jai netgi pasipiršote.
– Apie vedybas kalbėdavomės dažnai, bet tarsi juokais – liga mus išmokė gyventi šia diena.
O 2014 metų vasarą Žana tarsi pražydo, Amerikos gydytojams pavyko ją ištraukti praktiškai iš mirties nagų. Ji atsisakė vežimėlio, vėl pradėjo savimi rūpintis, sportavo.
Iš Los Andželo atvykome į Jūrmalą. Liepos 8-ąją buvo Žanos 40-asis gimtadienis. Pamaniau, kad tai puiki proga pasipiršti.
Atėjau į jos miegamąjį, priklaupiau ir sakydamas žodžius užsikirtau. Tada pradėjau iš naujo. Abu juokėmės. Galiausiai Žana pasakė, kad turi pagalvoti apie mano pasiūlymą. Vėliau parašė žinutę: „Taip.“
– Kada supratote, kad turite parašyti knygą?
– Apie tokią knygą kalbėjomės su Žana. Ji pritarė šiai idėjai. Knygą pradėjau rašyti jai sergant.
Emocijos trukdė mintis dėstyti popieriuje, todėl aš jas įrašydavau į diktofoną. Knygą baigiau šią vasarą, praėjus metams po Žanos mirties.
Per knygos pristatymą – išpuolis
– Prieš kelias dienas vienas knygos „Žana“ pristatymas Maskvoje prasidėjo skandalu.
– Viena skaitytoja ėmė rėkti: „Dmitrijau, būkite prakeiktas už savo melą!“
– D.Šepeliovas buvo pasirengęs išpuoliui – į knygos pristatymą atsivedė apsaugininką. Būtent jis sutramdė įsismarkavusią moterį.
„Pastaraisiais mėnesiais susitikimai su skaitytojais dažnai būna neprognozuojami. Aš prie to jau pripratau“, – aiškino D.Šepeliovas.
Parengė Rūta Peršonytė
