Daugiau nei prieš 40 metų Brigitte pasitraukė iš didžiojo ekrano, tačiau jos geidulingą žavesį vis dar prisimena daugybė gerbėjų visame pasaulyje.
Trykštanti seksualumu, laisva ir beprotiškai graži. Tokia B.Bardot įsiamžino tuomečio sutuoktinio Roger Vadimo (1928–2000) filme „Ir Dievas sukūrė moterį“ (1956 m.).
Tos 90 minučių pakeitė ne tik jos gyvenimą, bet ir pasaulį. B.Bardot tapo sekso simboliu ir įkūnijo savarankiškos ir savimi pasitikinčios moters tipą.
Tai ji išpopuliarino languotų medžiagų drabužius, aukštai sukeltų plaukų šukuoseną, balerinos stiliaus batelius ir pradėjo pergalingą bikinio žygį per pasaulį.
Apie filmus ir madą žvaigždė kalbėjosi su žurnalistu, knygos „Brigitte Bardot“ autoriumi Henry Jeanu Servat.
– Ar galite apibūdinti, kas vadinama B.Bardot stiliumi?
– Jį įkūniju aš. Tiesiog elgiausi taip ir dariau tai, kas man teikė malonumą.
– Ar tiesa, kad filme „Ir Dievas sukūrė moterį“ vilkėjote savo suknelę?
– Taip. Daugelyje filmų vilkėjau savo sukneles. Tai padėdavo jaustis savimi.
– Kada ir kaip atkreipėte dėmesį į languotų medžiagų sukneles, kurias išpopuliarinote visame pasaulyje?
– Tai atsitiko, kai dairiausi po Jacques’o Esterelio parduotuvės vitrinas. Languotos medžiagos suknelės man pasirodė tokios žavios, naujoviškos, nepakartojamos. Todėl ir sukėliau jų cunamį.
– Ar tiesa, kad mados namai „Repetto“ specialiai jums pasiuvo balerinos batelius pagal eskizą, kurį nupiešėte?
– Kai lankiausi „Repetto“, kur pirkdavau šokių batelius, įsigeidžiau turėti kasdien nešioti tinkamus batelius apvalesnėmis nosimis. Būtent tada „Repetto“ ir sukūrė balerinos batelius.
– Ar galite prisiminti, kada ir kaip susidomėjote jūreiviškais megztiniais, kuriuos taip pat išpopuliarinote?
– To neprisimenu. Veikiausiai nuo ko nors nusižiūrėjau. Tai buvo mėgstamiausias mano drabužis.
– O kaip atsirado aukštai sukeltų plaukų šukuosena?
– Į mazgą surištų plaukų mada man buvo įgrisusi, o krintančios sruogos nervino. Tuomet kilo mintis plaukus subanguoti, sukelti ir apsukti aplink galvą. Tad netikėtai tapau naujos šukuosenos pradininke.
– Buvote pirma moteris, kuri į Eliziejaus rūmus žengė mūvėdama kelnes. Kaip tam ryžotės?
– Nežinojau, kuo apsirengti, o viską išbandžiusi pasirinkau kostiumėlį, kurį nusipirkau „Renoma“. Jis buvo elegantiškas ir išskirtinis.
– Ar domėjotės mada iki tol, kol pati ją ėmėte kurti?
– Ne, drabužius pirkdavau mažose krautuvėlėse – ką rasdavau, kas patikdavo. Nenorėjau nei sekti kitų sukurtos mados, nei kurti naujos.
– O kaip dėl kailių?
– Vilkėdavau kailinius, nes nesupratau, kas iš tikrųjų gaubia mano pečius. Vėliau supratusi, kaip tai siaubinga, verkiau ir sau priekaištavau.
– Kas parinkdavo dizainerius, kurių drabužius nešiojote? Pavyzdžiui, kas pasiūlė apsivilkti Pierre’o Balmaino vakarinę suknelę, kai oficialiai buvote supažindinta su Didžiosios Britanijos karaliene?
– P.Balmainas pats pasiūlė tą vakarinę suknelę. Ji buvo nuostabi! Išskirtinėms progoms apdarus visuomet nuomodavausi.
Dizaineris Paco Rabanne kūrė ekscentriškas sukneles, kurios įžiebdavo skandalą. Vis dėlto gražiausius drabužius įsigijau jau gatavus – prekių ženklo „Real“. Juos nuolat nešiojau Niujorke ir Los Andžele.
– Ar kas nors liko iš įspūdingo jūsų garderobo?
– Viską pardaviau aukcione, kad už gautus pinigus galėčiau įkurti fondą.
Parengė Ona Kacėnaitė
