Jau dvylika metų, kai T.Liutajeva su vaikais Agne Ditkovskyte (28 m.) ir Dominyku Ramanausku (17 m.) išvyko iš Vilniaus ir gyvena Maskvoje, tačiau tiek jos, tiek jos šeimos narių likimo vingiai tebedomina gerbėjus Lietuvoje.
Neseniai ji Rusijos laikraščiui „Argumenty i fakty“ atvirai papasakojo apie karjerą, meilę, požiūrį į gyvenimą, žalingus įpročius.
– Tatjana, jūsų pirmasis vaidmuo kine – Anastasija Jagužinskaja režisierės Svetlanos Družininos filme „Pirmyn, gardemarinai!“ – akimirksniu jus išgarsino tuometėje Sovietų Sąjungoje. Režisieriai svajojo, kad vaidintumėte jų filmuose, tačiau jūs išvykote į Lietuvą. Ar niekada to nesigailėjote?
– Ne, niekada. Išvykau dėl meilės. (T.Liutajeva ištekėjo už lietuvių aktoriaus, bardo, režisieriaus Olego Ditkovskio. – Red.) Niekada nesigailėjau ir visada supratau, kad tai buvo vienintelis sprendimas.
Man meilė, šeima, vaikai svarbiau už karjerą. Jeigu būčiau likusi, atsidėjusi tik karjerai, tikriausiai dabar būčiau garsesnė, paklausesnė.
Bet ar turėčiau tokius puikius vaikus? Susilaukti vaikų reikia tik su mylimais vyrais, tada ir vaikai bus gražūs, talentingi.
– Ar pati pajutote, kad po „Gardemarinų“ premjeros atsibudote garsenybė?
– Niekada nealpau nuo šlovės, populiarumo. Pirmiausia reikia stengtis būti gražios sielos. Ilgainiui siela vis ryškiau atsispindi žmogaus veide, todėl viską gyvenime reikia daryti gražiai. Taip pat ir senti.
Nesuprantu žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi atrodyti tarsi Madame Tussauds muziejaus eksponatai. Man atrodo, kad net gilios raukšlės, vagojančios veidą, gali būti gražios, autobiografiškos.
– Ir jūs niekada nedarėte plastikos operacijų?
– Kartą dariau – prieš 12 metų man buvo pašalinti riebalų maišeliai paakiuose. Tai vadinama blefaroplastika.
Ir dar mano draugė Svetlana gimtadienio proga padovanojo „naujas akis“. Tuo metu pablogėjo regėjimas ir man buvo įstatyti dirbtiniai lęšiukai. Tai buvo būtinybė, susijusi su sveikata. Dabar mano regėjimas 120 procentų.
– O kaip visokie patempimai, putlios lūpos?
– Nesąmonė! Apsaugok Viešpatie! Yra kur kas paprastesnių būdų formai palaikyti – sportas, mityba, pozityvus nusiteikimas.
Pavyzdžiui, maždaug prieš metus mečiau rūkyti, nors dūmą traukiau 35 metus.
– Ar labai kankinotės?
– Visiškai nesikankinau. Mečiau iš karto – be dvejonių, knygelių, tablečių, pleistrų ir viso kito. Tiesiog pabandžiau išanalizuoti savo žalingą įprotį ir rasti bent vieną jo privalumą. Neradau.
Tada užgesinau cigaretę ir nuo to laiko nė karto nepanorau net užsitraukti.
Viskas priklauso nuo galvos, ligos – taip pat. Žinoma, 35 metai rūkaliaus stažo neliko be pėdsakų – iki šiol mane persekioja to įpročio padariniai.
– Bet juk yra įvairiausių vaistų.
– Jau daug metų nevartoju jokių vaistų, išskyrus homeopatinius. Galite juoktis, galite netikėti – jūsų teisė. Aš žinau ir tikiu, kad man tai padeda.
Lygiai kaip tikiu, kad visų ligų priežastis – galvoje.
Jeigu žmogus turi problemų dėl kepenų, vadinasi, jo gyvenime daug liūdesio. Insultas – vienatvės padarinys. Jeigu nesveikos akys, vadinasi, žmogaus pasąmonė nenori priimti to, ką mato aplinkui.
Gerklės bėdos susijusios su tuo, kad žmogus neišsikalba. Ar suprantate, ką turiu galvoje?
– Tai panašu į kažkokią budizmo filosofiją.
– Kaip greitai jūs viską perkandote. (Kvatojasi.) Su vaikais daug kartų lankėmės Balio saloje (Indonezija) – man artimas optimistiškas, pozityvus šio krašto gyventojų požiūris į gyvenimą.
– Neseniai baigėte filmuotis režisieriaus Kareno Šachnazarovo filme „Ana Karenina“, jame sukūrėte grafienės Vronskajos vaidmenį. Negaliu suprasti, kodėl šis Levo Tolstojaus kūrinys taip patinka režisieriams?
– Tai klausimas be atsakymo. (Susimąsto.) Aš irgi dažnai susimąstau apie Anos Kareninos personažą.
Yra moterų, kurios negali suvaldyti savo aistrų. Beprotiška aistra – ne visada didžiulė laimė, likimo dovana, kaip įprasta manyti. Tai ugnis, sudeginanti žmogų.
– Vadinasi, meilė gali būti griaunamasis jausmas?
– Žinoma. Neri į beprotiškos meilės, aistrų verpetą – ir tavęs nebėra, jau neadekvačiai suvoki pasaulį, aplinką. Tau egzistuoja tik vienas žmogus. Tai kaip narkotikas.
– Tai kodėl visi tos meilės ieško?
– Visi atsakymai Biblijoje. Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Ir mūsų misija – atvesti į pasaulį naują gyvybę. Todėl ir sakau, kad vaikai, šeima man svarbiausia.
Bet nieko nereikalauju iš savo vaikų. Žinote, kaip kai kurios motinos sako savo atžaloms: „Aš tave pagimdžiau, gyvybę dovanojau, todėl tu man skolingas.“ Nieko panašaus! Niekas niekam nieko neskolingas.
– Jeigu jau prakalbome apie vaikus, ar galite teigti, kad jūs su dukterimi Agne draugės?
– Aš turiu labai mažai draugų, bet Agnė – kaip tik viena jų. Ji – mano artimiausia draugė. Kai ką tai stebina, sako, kad tai labai blogai. Bet kai kalba pasisuka apie mūsų su dukterimi draugystę, aš su idioto atkaklumu kartoju, kad taip ir turi būti. Neturiu galvoje kokių nors saldžių vanilinių santykių. Turiu galvoje kaip tik draugystę.
– O kaip tai pasiekti?
– Per kompromisus, pokalbius. Nereikia manyti, kad vaikas tau ką nors skolingas. Reikia stengtis pažvelgti jam į sielą ir atverti jam savąją.
Ir dar – šeimoje turi būti pagarba. Pakantumas, gebėjimas atleisti, bet svarbiausia – pagarba.
Su dukterimi bendravo lietuviškai
Tatjana Liutajeva, rusų ir lietuvių kino ir teatro aktorė, gimė 1965 m. kovo 12 d. Odesoje (Ukraina). Maskvoje baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), Aleksejaus Batalovo klasę.
Kine debiutavo 1987 m. Anastasijos Jagužinskajos vaidmeniu režisierės Svetlanos Družininos kostiuminiame istoriniame filme „Pirmyn, gardemarinai!“. Netrukus su vyru Olegu Ditkovskiu išvyko į Vilnių. Dirbo Lietuvos rusų dramos teatre, rengė Rusų kino festivalį Lietuvoje, filmavosi kine.
Išmoko lietuvių kalbą, su dukterimi Agne, iki jai sukako 16 metų, bendravo daugiausia lietuviškai. 2004 m. kartu su vaikais persikėlė gyventi į Maskvą.
Sukūrė apie 15 vaidmenų teatre, per šimtą – kine. Naujausias – grafienė Vronskaja romano „Ana Karenina“ ekranizacijoje.
Pirmasis vyras – O.Ditkovskis (g. 1955 m.), lietuvių aktorius, bardas, režisierius.
Antrasis vyras – režisierius Rokas Ramanauskas (g. 1971 m.), aktoriaus Romualdo Ramanausko sūnus.
Trečiasis – operatorius Dmitrijus Mišinas (g. 1963 m.).
