Dviejų „Oskarų“ laureatas T.Hanksas prisipažino, kad labai bijo tapti panašus į populiarumo viršūnėje atsidūrusį Elvį Presley (1935–1977). Aktoriaus įsitikinimu, šlovės apakintas rokenrolo karalius buvo atitrūkęs nuo gyvenimo ir todėl negalėjo dainuoti apie tai, ką jaučia paprasti mirtingieji.
„Kasdien kovoju su pavojumi prarasti realybės jausmą“, – teigė vienas populiariausių Holivudo aktorių, susitikęs su žurnalistais savo prodiuserių kompanijos „Playtone“ biure Santa Monikoje.
Sportinius marškinėlius vilkintis, džinsus apsitempęs ir nesiskutęs aktorius atrodė tarsi solidaus amžiaus „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas.
T.Hanksas žurnalistams papasakojo apie laimingą antrą santuoką su Rita Wilson (59 m.), režisierius, su kuriais teko dirbti, ir du šįmet ekranuose pasirodysiančius filmus, kuriuose įkūnija herojus, nepalūžtančius net beviltiškose situacijose.
– Liepos 9-ąją švęsite 60-metį. Ar šis skaičius kelia nerimą?
– Tikrai ne. Juk tai puikus amžius. Vėžį nugalėjusi mano žmona – optimistinio požiūrio į gyvenimą pavyzdys. Ji mane įkvėpė mėgautis kiekviena akimirka (vėžio užkluptai aktorei ir dainininkei R.Wilson praėjusių metų balandį buvo pašalintos abi krūtys. – Red.).
Gyvenu daug sveikiau nei anksčiau – nerūkau, negeriu.
Pažvelkite į Clintą Eastwoodą, kurio naujausiame filme „Sully“ vaidinu (T.Hanksas atlieka pagrindinį vaidmenį šįmet pasirodysiančioje biografinėje dramoje, pasakojančioje apie orlaivio kapitoną Chesley Sullenbergerį, kuris 2009-aisiais sugebėjo Hadsono upėje nutupdyti apgadintą keleivinį lėktuvą. – Red.).
Clintui gegužės 31-ąją sukaks 86-eri, bet kokios jis puikios fizinės formos! Tad kodėl turėčiau aimanuoti, kad man netrukus stuktelės šešiasdešimt?
– Jūsų žmona Rita išbandė jėgas kaip dainininkė – išleido albumą ir su koncertais keliauja po JAV. O ką manote apie savo muzikinį talentą?
– Esu dėkingas Ritai už tai, kad muzika tapo mano kasdienybės dalimi. Nesu labai stiprus dainininkas, bet beveik visur ir visada klausausi muzikos.
Filmuodamasis Berlyne atradau nuostabų šio didmiesčio džiazo radiją.
– Per pastaruosius ketverius metus Berlyne sukūrėte tris filmus. Gal vertėtų šiame mieste pasidairyti būsto?
– Šią idėją jau svarsčiau, bet prie jos reikia pripratinti žmoną. Tikrai norėčiau daugiau dirbti Vokietijoje ne tik kaip aktorius, bet ir kaip prodiuseris.
Sąlygos Babelsbergo studijoje ir visur kitur yra nuostabios.
– O kaip dėl vokiečių kalbos?
– Prisipažinsiu, kad šiuo požiūriu esu tipiškas amerikietis. Mes mokame tik vieną kalbą ir ta pačia ne taip jau taisyklingai kalbame. Vokiškai nemoku net plūstis.
– Vaidinote dramoje „Debesų žemėlapis“, kurios vienas režisierių buvo vokietis Tomas Tykweris. Dabar nusifilmavote jo režisuotoje juostoje „Holograma karaliui“ (ši komiška drama turėtų pasirodyti birželį. Joje T.Hanksas įkūnija bėdų prispaustą amerikietį Alaną Klėjų, kuris atvyksta į suirutės apimtą Saudo Arabiją, čia imasi verslo ir ieško žmonos. – Red.). Ar T.Tykweris tapo jūsų numylėtinio Steveno Spielbergo konkurentu?
– Taip gali atsitikti. Man patinka Tomas, jis – šaunus žmogus, be to, jo vardas gražus. Žaviuosi jo filosofija.
Pažiūrėjęs Tomo režisuotą „Bėk, Lola, bėk“ nusprendžiau, kad jo kūryba kino menui suteiks dar vieną postūmį. Ir neapsirikau.
Su Tomu pirmą kartą susitikau „Debesų žemėlapio“ filmavimo aikštelėje. Dirbau tik savaitę, bet to pakako, kad jį gerai pažinčiau ir imčiau vertinti.
– Kuo jis skiriasi nuo JAV režisierių?
– Holivudo filmų aikštelės ir visa, kas susiję su kino juostų kūrimu, – įspūdingo dydžio. Net nepriklausomi kūrėjai filmuoja erdviose vietose.
O T.Tykweris sukuria intymią atmosferą, darbas organizuojamas kur kas racionaliau. Be to, man patinka, kad Tomas visada dirba su ta pačia kūrybine grupe. Tai suteikia pasitikėjimo visiems, triūsiantiems filmavimo aikštelėje.
– Bet vokiečių organizuotumas juk nėra svarbiausias dalykas?
– Žinoma, ne, tačiau Tomas gerąja prasme pamišęs dėl kino. Noras kurti filmus – jo kraujyje.
Jis dirba aistringai ir su meile.
Be to, T.Tykweris išsiskiria bendravimo maniera – kiekvieną filmo sceną išsamiai aptaria su aktoriais. Per filmavimą su Tomu bendravau daugiau nei su bet kuriuo kitu režisieriumi.
– Bendravimas atima daug laiko.
– Priešingai – tai padeda geriau įsijausti į vaidmenį, todėl pavyksta greičiau nufilmuoti suplanuotas scenas. Holivude taip nėra. Ten manoma, kad geriau daug kartų filmuoti vieną epizodą.
– Nuolat dirbate su tais pačiais režisieriais: Ronu Howardu, Robertu Zemeckiu, S.Spielbergu. Dėl to jaučiatės saugiau?
– Oi, ne. Sąmoningai bandau atsikratyti saugumo jausmo.
Aktoriumi tapau tikėdamasis, kad nuolat galėsiu išbandyti ką nors nauja, per vaidmenis pasinerti į kitus pasaulius. To tikrai nenorėčiau prarasti.
Žinoma, darbas su gerai pažįstamais žmonėmis turi pranašumų. Filmuodamasis S.Spielbergo juostose galiu nuspėti kone kiekvieną jo galvoje kirbančią mintį.
– „Hologramoje karaliui“ jūsų herojus Alanas Klėjus netenka darbo, namų ir žmonos. O ar jums pažįstamas pralaimėjimo kartėlis?
– O kaip gi? Esu sukūręs keletą filmų, kurie patyrė didžiulę nesėkmę, žmonės iš jų šaipėsi. Teko susidurti ir su sveikatos bėdomis – kraujyje buvo per daug cukraus.
Turėjau šeiminių bėdų, esu kartą išsiskyręs (T.Hanksas su pirmąja žmona aktore Samantha Lewes gyveno devynerius metus. – Red.).
– Esate aukščiausio lygio Holivudo žvaigždė. Ar dėl šio statuso nepraradote ryšio su tikrove?
– Aš kasdien kovoju su pavojumi prarasti realybės pojūtį ir atsidurti fantazijų pasaulyje.
– Kas jums yra laimė?
– Kai nusprendžiau tapti aktoriumi, maniau, kad laimė yra dirbti teatre. Laikui bėgant viskas pasikeitė. Mane lydėjo sėkmė, todėl galiu vaidinti patinkančiuose filmuose. Nepaisant to, meilė profesijai išliko tokia didelė, kaip ir karjeros pradžioje.
Mes su žmona negyvename nuo pašalinių akių atitvertuose rūmuose, apsupti daugybės tarnautojų.
Turime puikų namą, bet žinome, kaip ir kur ruošiamas maistas, kiek kainuoja litras benzino.
Nenorėčiau baigti gyvenimo kaip E.Presley. Jis buvo genialus muzikantas, bet kai užsidarė savo rūmuose ir ėmė skraidyti tik asmeniniu lėktuvu, prarado ryšį su realybe. Nemanau, kad taip gyvendamas jis galėjo nuoširdžiai dainuoti apie visiems įprastus jausmus.
– Jus supa turtuoliai. Kaip sekasi neprarasti ryšio su tokiais žmonėmis, kokių visuomenėje yra 99 procentai?
– Kasdien su jais bendrauju savo prodiusavimo įmonėje, filmavimo aikštelėje, prekybos centre.
– „Hologramoje karaliui“ jūsų herojus amerikietis įsimyli musulmonę. Jei JAV vadovu taptų Donaldas Trumpas, jis ko gero, negalėtų jos atsivežti į Ameriką.
– Nieko keista, kad amerikietis įsimyli arabę. Tai juk žmogiška.
Daugelyje filmų, kurių veiksmas vyksta šiame regione, matome neapykantą amerikiečiams, deginamas JAV vėliavas.
Šioje juostoje to nėra. Iš jos daugiau sužinosite apie to regiono kultūrą, žmones. Galų gale suvoksite, kad jų poreikiai tokie patys, kaip ir vakariečių.
– Filme taip pat teigiama, kad iš globalizacijos proceso daugiausia naudos gauna kinai. Jie veržiasi ir į Holivudą. Ar tai baugina?
– Kinija yra viena didžiausių kino rinkų. Net mano agentai nuolat tvirtina, kad turėčiau sukurti filmą Azijos žiūrovams.
Dėl to, kad kinai susidomėjo Holivudu, nejaučiu jokio nerimo.
– Ko pageidauja Azijos žiūrovai? Daugiau filmų, sukurtų pagal komiksus?
– Mes ir taip gyvename komiksų perpildytame kino pasaulyje, o politinius filmus dabar jau sunku kurti.
Vis dėlto aš tikiu rinkos savireguliacija. Galbūt ateis laikas, kai žmonėms atsibos komiksai.
Šiuolaikinės technologijos nuolat atveria naujų galimybių.
Be to, stiprės televizija. Daugelis serialų – tai 10–14 valandų vaidybiniai filmai. Tad dėl kino ateities neturiu nė mažiausių nuogąstavimų.
Parengė Ona Kacėnaitė
