Režisierius E.Riazanovas beveik šešis pastaruosius dešimtmečius satyriškai ir romantiškai vaizdavo paprastų savo šalies piliečių gyvenimą milžiniško populiarumo sulaukusiose komedijose, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Tarp jų – „Karnavalo naktis“, „Husarų baladė“, „Saugokis automobilio“ (epizodinį vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvių aktorius Donatas Banionis, kuris darbą su E.Riazanovu vadino vienu reikšmingiausių savo kūrybos biografijoje), „Tarnybinis romanas“, „Likimo ironija, arba Po pirties...“, „Užtarkite vargšą husarą“, „Žiaurus romansas“, „Dviese stotyje“, „Garažas“ ir daugelis kitų.
Ne vienas jo filmų dialogas ar frazė yra virtę žmonių nuolat cituojamais lakiais posakiais ar anekdotais.
E.Riazanovas buvo neeilinė asmenybė, drąsus ir talentingas žmogus. Būdamas rusas jis nebijojo kritikuoti to, kas nepatiko gimtojoje šalyje. Pateikiame pluoštą E.Riazanovo citatų, kurios dar geriau atskleis režisieriaus asmenybę.
Apie tautiečius. Rusai, jeigu paskaitytume tautosaką, visada norėjo gauti viską iš karto ir daug, be to, nedirbdami. Rusų pasakos – tai ir yra, deja, nacionalinė idėja. Mentalitetas, kuris, švelniai tariant, nekelia simpatijos. Geriausi Rusijos žmonės visada gyveno nepaisydami jo.
Apie Rusiją. Dabartinės politinės padėties aš niekaip nevertinu. Aš nežinau, kokioje šalyje gyvenu, nežinau, kokia čia santvarka. Aš nesuprantu, kodėl Michailas Chodorkovskis įkalintas, o kodėl kitas oligarchas laisvas.
Suprantu tik viena: be rusų kalbos, niekas daugiau mūsų nebesieja. Dabar aš gyvenu ne šalyje, o savo teritorijoje.
Apie savo atmintį. Mano tokia gera atmintis, kad net prisimenu savo ikikarinį telefoną: G-69132. Prisimenu, kad per karą skardinė krabų kainavo 77 kapeikas. Ateini į bet kurią parduotuvę, o ten vieni krabai; jų niekas nepirko. Kas tai per gyvis ir kur jis veisiasi, niekas nė velnio nežinojo.
Apie asmenybes. Aš iš daug ko ėmiau interviu: iš Jeano Paulio Belmondo, Claude’o Leloucho, Philippe’o Noiret, Alberto Sordi, bet tik eidamas pas Federico Fellini galvojau: „Einu pas karalių.“ Panašų jausmą patyriau 1968 ar 1969 metais, kai iš „Mosfilm“ kino studijos į namus vežiau Aleksandrą Solženyciną. Jaučiau, kad mano automobilyje tai, kas neįkainojama.
Apie išvaizdą. Tik kvailiams rūpi tai, kaip jie atrodo. Tai, ko gero, svarbiausias dalykas, kurį išmokau iš Sergejaus Eizenšteino.
Apie vidinius demonus. Jūs nematėte mano „Anderseno“ (vienas paskutinių E.Riazanovo filmų „Andersenas. Gyvenimas be meilės“. – Red.)?
Baiminatės, kad sukūriau šlamštą? O aš pastaruosius dvejus metus gyvenau dėl to filmo. Hansas Christianas Andersenas – verdantis vanduo su ledu ir pipirai su uogiene. Viskas čia sumaišyta. Jo motina – alkoholikė, sesuo – prostitutė, senelis – pamišėlis, o jis – genijus.
Taip, jis išsižadėjo sesers ir neatvyko į motinos laidotuves, bet jis ne nusikaltėlis. Tegul kiekvienas savo biografijoje paieško, ar neišdavė motinos, neišsižadėjo giminių, ar nėra jo galvoje kokių nors tarakonų.
Apie tiesą. Kur yra humoro – ten yra ir tiesa.
Apie kiną. Aš niekada nebandžiau narkotikų, tačiau daug apie juos skaičiau. Kinas baisesnis už bet kurį narkotiką. Žmogus, pabandęs kurti kiną, savanoriškai jo nepalieka, išskyrus pavienius atvejus.
Apie komedijas. Sunkiausia, bet įdomiausia ir kilniausia – kurti komedijas apie gerus ir nuoširdžius žmones. Moliere’as neparašė nė vienos komedijos, kurios herojus mes norėtume užjausti. Kad galėtum kurti tokius filmus, reikia būti labai jautriam ir taip mylėti žmones, kaip mažai kas sugeba. Mūsų kine šio žanro filmų, išskyrus mus su Emiliu Braginskiu, niekas nekūrė. Charlie Chaplinas tokius kūrė, tik daug geriau.
Apie žiūrovus. Tai, kas man rūpėjo šeštajame, septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, tas rūpėjo ir daugumai žmonių. Dabar tokių kaip aš vis mažiau. F.Fellini devintajame dešimtmetyje sakė: „Mano žiūrovas jau mirė.“ Tai baisi tiesa.
Parengė Milda AUGULYTĖ
* * *
Kelis dešimtmečius E.Riazanovas rašė prisiminimų knygą. Jau būdamas solidaus amžiaus joje pateikė savo Autoportretą – trumpą interviu, kurį specialiai knygai paėmė iš savęs.
– Koks pagrindinis jūsų charakterio bruožas?
– Nepasotinamumas visomis prasmėmis. Darbe, gyvenime, meilėje.
– Kokia ekstravagantiškiausia jūsų užgaida?
– Vilkėti senus suplyšusius drabužius.
– Jeigu galėtumėte ką nors savyje pakeisti, ką išsirinktumėte?
– Savo apkūnią figūrą padaryčiau grakščią. Nors ir daug kartų bandžiau, man nepavyko.
– Kokia jūsų nuotaika pastaruoju metu?
– Kovinga, bet liūdna.
– Ką laikote pagrindiniu savo gyvenimo laimėjimu?
– Kad ir kas atsitiktų, išlikti savimi.
– Didžiausia jūsų gyvenimo meilė?
– Gyvenimui ir Moteriai – iš esmės tas pats.
– Kokios komedijos jums patinka?
– Sunku susilaikyti neatsakius: „Savos.“ O apskritai man patinka komedijos apie gerus ir mielus žmones. Jas sunkiausia sukurti. Komedijų genijus – Charlie Chaplinas.
– Dėl ko labiausiai gailitės?
– Gailėtis dėl to, kas neįvyko, – beprasmiška. O tai, kas įvyko, tas įvyko.
– Kur ir kaip norėtumėte numirti?
– Staigiai. Tėvynėje.
– Koks jūsų šūkis?
– „Geriau būti jaunu šuneliu negu senu rojaus paukščiu“ (Markas Twainas).
