Vaidmuo televizijos kanalo „Fox“ rodomame seriale „Apie ką tyli pušys“ (Wayward Pines) – pirmas sykis, kai M.Dillonas išbandė šį žanrą.
Į avariją patekęs slaptosios tarnybos detektyvas Etanas atsiduria keistame miestelyje, kurio visi gyventojai atrodo sekami, o išvykti trukdo elektrinė tvora.
Kuo daugiau M.Dillono personažas bando aiškintis, tuo daugiau tamsių paslapčių atskleidžia ši keista vieta, kurioje taip pat sukiojasi Toby Joneso, Carlos Gugino, Terrence’o Howardo, Juliette Lewis ir kitų garsių aktorių veikėjai.
Pagal populiaraus rašytojo Blake’o Croucho knygų trilogiją pastatytas dešimties dalių serialas (iki šiol parodytos keturios) – vienas ambicingiausių vasaros televizijos projektų.
Auksinio gaublio ir „Oskaro“ apdovanojimams praeityje nominuotas M.Dillonas – vienas pagrindinių serialo kozirių. Tvirto, kieto vyruko įvaizdžiu pagarsėjęs aktorius kine filmuojasi jau 37 metus – debiutavo dar paauglystėje.
Devintojo dešimtmečio pradžioje vos pilnametystės sulaukęs aktorius jau buvo bohemos vakarėlių žvaigždė ir sekso simbolis. Vėliau jis pagarsėjo ne tik vaidmenimis, bet ir romantiškais ryšiais su Cameron Diaz, Brooke Shields, Heather Graham ir kitomis ekrano gražuolėmis.
Jau nekalbant apie nuotykius ekrane – jo bučinys su Denise Richards ir Neve Campbell filme „Laukinės aistros“ buvo išrinktas viena erotiškiausių 1999-ųjų kino akimirkų.
Aktorius garsėja sudėtingu charakteriu. Jo biografijoje yra ir ne tokių smagių istorijų. Pavyzdžiui, už didelį greičio viršijimą 2009-aisiais vos neatsidūrė kalėjime.
Paparacus jis dažniausiai be ceremonijų siunčia velniop. Nenuostabu, kad Londono viešbutyje, kur vyko tarptautinės žiniasklaidos susitikimas su M.Dillonu, tvyrojo keista atmosfera.
Nuogąstauta be reikalo – M.Dillonas pasirodė esąs draugiškas, juokaujantis, asmenukėms pozuojantis žmogus (nors buvo įspėta, kad to nedarys).
Tiesa, linkęs į ilgus filosofinius atsakymus ir vengiantis bet kokių klausimų apie asmeninį gyvenimą – jų nepateikti irgi buvo įspėta iš anksto. Interviu laikas – griežtai ribojamas, pokalbį nutraukė Mattą atlydėjusi žavi padėjėja.
– Kokio didžiausio iššūkio sulaukėte seriale „Apie ką tyli pušys“? – „TV antena“ paklausė M.Dillono.
– Glumino tai, kad kiekvienas veikėjas gyvena skirtingoje tikrovėje. Mano herojus viską mato TV žiūrovų akimis.
Paprastai kalbant – jei žiūrovams kyla klausimų, mįslių, tuos klausimus turi narplioti mano veikėjas Etanas. Jis turi išsiaiškinti, kas per velniava ten dedasi. Miestelis iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, bet kažkas ten nelabai gerai.
T.Joneso veikėjas – labai įdomus. Negaliu atskleisti viso siužeto, bet visi nuo pirmų minučių supras, kad jis nėra tiesiog gydytojas.
Arba aktorės C.Gugino veikėja – mačiau ją vos prieš kelias savaites, o dabar sutinku ją tame keistame miestelyje, ji sako, kad jau 12 metų gyvena ten.
Arba šerifas, kurį vaidina T.Howardas. Kažkoks keistas žmogus, kuriam negalioja elgesio normos.
Kai scenarijus toks, įdomiau patiems aktoriams. Tai nebuvo procesas „ai, išmokstam atmintinai savo eilutes, pasakom ir einam namo“. Visiems mums kilo daug klausimų.
– Kitaip tariant, tai visiškai mistiškas pasaulis.
– Taip, o jį kuria ne tik režisieriai, bet ir aktoriai. Pamenu, kartą dirbdami su viena režisiere visiškai susipykome.
Susiriejome, nes man pasirodė, kad ji apleido mano veikėją, neleidžia jam atsiskleisti. Ginčas buvo išties rimtas. Paskui pamaniau – oho, stipru, mes pešamės dėl to, kas net neegzistuoja tikrovėje.
– Serialas sukurtas pagal rašytojo B.Croucho knygų trilogiją. Ar jas skaitėte?
– Prodiuseris liepė neskaityti, bet, žinoma, pirmąją perskaičiau. Manau, liepė neskaityti, kad neklausinėčiau, kodėl vienos ar kitos scenos iš knygos nėra seriale. (Juokiasi.)
Knyga sukuria atmosferą, kuri liko ir seriale, bet daug kas ir pakeista.
Manau, ekrane mano personažas yra aktyvesnis nei knygoje.
– Pirmąją „Apie ką tyli pušys“ seriją režisavo M.Nightas Shyamalanas. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Man nuskilo, kad didžiąją dalį karjeros dirbu su režisieriais, kurie leidžia aktoriams kvėpuoti, teikti pasiūlymus, turi gerą skonį. Šis režisierius – dinamiškas, apdovanotas puikiais instinktais.
Man būtų patikę, jie jis būtų režisavęs visas serijas, bet neturėjo tam laiko. Kita vertus, jis yra serialo prodiuseris, tad parodė kryptį ir jos visi laikosi.
Man, pavyzdžiui, iki šiol niekada neteko filmuotis televizijos seriale. Priėmiau naują iššūkį. Tokios patirties turintys aktoriai sakė, kad šio serialo atmosfera ypatinga, nes kitur kur kas mažiau laisvės.
– T.Jonesas jus apibūdino kaip aktorių herojaus žandikauliu, kuris gimęs vaidinti pasaulio gelbėtoją. Kaip apibūdintumėte jį?
– Oho, jis man to niekada nesakė. (Juokiasi.) Man patinka Toby, sumanus aktorius, žavintis puikiu humoro jausmu. Iš pradžių mes abu šiek tiek nerimavome, kaip pasisuks šis serialas, bet susėdome ir supratome – ei, šioje aikštelėje tiek daug gerų aktorių, viskas bus gerai.
Jei atvirai, tai turbūt talentingiausia ir protingiausia aktorių komanda, su kokia man yra tekę dirbti.
– Kitiems serialo veikėjams atrodo, kad jūsiškis – beprotis. Jis dažnai taip ir elgiasi. Ar lengva pasirengti tokiam vaidmeniui?
– Prieš daug metų vaidinau šizofreniką – tada itin gilinausi į psichikos sutrikimų temą. Etanas patyrė sunkią avariją, todėl jo smegenys galbūt neveikia taip, kaip turėtų.
– Vis daugiau Holivudo žvaigždžių filmuojasi TV serialuose, nuo kurių anksčiau sukdavo nosį. Ar tai reiškia, kad tikroji aktorių konkurencija iš kino kraustosi į televiziją?
– Žinote, esu aktorius, kartais – režisierius ir scenaristas. O kokioje terpėje – kinas ar televizija – ne taip svarbu.
Pavyzdžiui, ruošiu vieną istoriją, kurią noriu paversti filmu. Ir nė neįsivaizduoju, kaip viską sukišti į dvi filmo valandas.
Televizija šiuo požiūriu pranašesnė – gali sukurti keliolika ar net keliasdešimt valandų. TV serialo žanras, mano akimis, yra artimesnis knygai.
Vienas žinomas Holivudo scenaristas veteranas man pasakė – prieš keturis dešimtmečius mes visi būtume dirbę televizijoje.
Kūrybinis televizijos potencialas yra didžiulis. Tiesa, aš retai žiūriu televizorių, nors anksčiau mėgau serialą „Sopranai. Mafijos kronika“. Mėgstu padaryti taip – įsijungiu, rodo serialą, apie kurį nieko nežinau. Nesusigaudau, apie ką veikėjai šneka, kas buvo anksčiau, bet jei man vis tiek įdomu, vadinasi, serialas geras.
Aktoriams televizijoje tenka daugiau iššūkių. Pavyzdžiui, reikalaujama įsipareigoti filmuotis ketverius metus. Drąsu – iš kur man žinoti, kas bus po tiek laiko?
– Šis serialas akivaizdžiai susijęs su fantastikos žanru.
– Taip, ir man tai taip pat neįprasta. Mažai žinau apie mokslinę fantastiką, man atrodo, kad tuose filmuose niekas nemiršta, nors visi kariauja.
Mano dėdė Alexas Raymondas sukūrė garsų fantastinį komiksą „Flash Gordon“, bet aš vis tiek tuo žanru nesusižavėjau.
Serialas – taip, fantastinis, bet jame nagrinėjama daug klausimų, susijusių su žmonių santykiais.
– Pirmą vaidmenį kine atlikote būdamas keturiolikos. Ką dabar patartumėte tam paaugliui?
– Kodėl tapau aktoriumi? Ne tik todėl, kad troškau būti dėmesio centre. Perskaičiau pasiūlytą scenarijų ir pamačiau, kad jis labai tikroviškas, pažįstu daug tokių žmonių.
Man tiesiog patiko mintis, kad ekrane galiu perteikti tikrovę. Patikėkite, tai galingas jausmas.
– Būdamas vos devyniolikos davėte interviu garsiam menininkui Andy Warholui. Jam pasakėte, kad norite vaidinti nenuspėjamus, sutrikusius veikėjus. Ar Etanas būtent toks?
– Taip, jis prabunda ligoninėje be savo daiktų, jam niekas neduoda mobiliojo telefono, jis nesupranta, kas dedasi aplink, negali susisiekti su šeima. Sakyčiau, jis gana įsitempęs.
Tai sukuria dramą, o jos reikia ir gyvenime, ir kine. Etanas nebūtinai elgiasi teisingai, bet jo pagrindinė užduotis – tiesiog veikti.
– Ar kaip nors ypatingai rengėtės šiam vaidmeniui?
– Daug bėgiojau miške. Nieko gero – pradėjo skaudėti nugarą.
– Kurios šalies kinas jums labiausiai patinka?
– Jo labai daug. Man patinka, ką dabar kuria italai. Atrodo, jie išgyvena kino pakilimą – kaip prieš kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, mėgstu Paolo Sorrentino darbus.
– Esate užsiminęs, kad šiuo metu kuriate dokumentinį filmą. Apie ką?
– Apie El Graną Fellove – dainininką iš Kubos, kuris šeštajame dešimtmetyje persikraustė į Meksiką. Jis mirė prieš dvejus metus, mažai kas jį žino, bet jo istorija įdomi.
Turiu šimtus valandų nufilmuotos medžiagos, dabar liko tik ją sutvarkyti.
– Visą pirmą seriją vaikščiojate sudaužytu veidu. Kada pastarąjį sykį taip atrodėte tikrovėje?
– Geras klausimas. Nė nežinau. Čia juk kinas – pagal scenarijų patenku į baisią avariją. Taip blogai turbūt niekada neatrodžiau. Stengiuosi vengti muštynių, konfliktų. Esu porą sykių turėjęs mėlynę po akimi, bet tai viskas. Tai buvo labai seniai.
– Šis serialas lyginamas su „Tvin Pykso miesteliu“. Jūs įžvelgiate panašumų?
– Prisipažinsiu – nesu matęs to serialo, nors kiti režisieriaus Davido Lyncho darbai man labai patinka.
Nesijaučiu patogiai dėl šių lyginimų. Davidas gyvena savo sukurtame pasaulyje. Jis yra unikalus.
Galiu suprasti, dėl ko lyginama. Mažas miestelis, tamsios paslaptys, kai kas tikrai sutampa.
Be to, knygos autorius B.Crouchas nė neslepia, kad jį įkvėpė legendinis „Tvin Pykso miestelis“.
