Ta proga žurnalistai prisiminė geriausias citatas aktoriaus, pelnytai vadinamo superherojumi ir anapus didžiojo ekrano, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas “TV antena“.
Apie tėvus
„Kadaise mano tėvas (amerikiečių aktorius ir režisierius Robertas Downey vyresnysis – Red.) savo meilę reiškė gana originaliu ir tikriausiai vieninteliu jam prieinamu būdu. Buvau šešerių, kai jis man pasiūlė narkotikų.
Dabar toks tėvo dėmesys atrodo siaubingas, bet kai svaiginomės kartu, su juo jaučiau tvirtą ryšį. Tik nemanykite, kad mano tėvai buvo pabaisos. Visiškai ne.
Tiesiog likimas lėmė gimti menininkų šeimoje. O jie nėra įpratę domėtis dar kuo nors, kas už jų vidinio pasaulio ribų. Į aplinkinius nelabai kreipėme dėmesio ir toks požiūris mus tenkino.
Kartais elgėmės kaip normali šeima: tėvas žiūrėjo mokykloje statomus spektaklius, kuriuose vaidinau, vaikščiojo į futbolo rungtynes. O motina (Ji – aktorė Elsie Ann Ford, kuri kentėjo nuo alkoholizmo ir mirė 2014 metų rugsėjo 22-ąją – Red.) leisdavo pagyventi savo nedideliame bute Manhatane ir visais būdais padėdavo atsispirti alkoholiui bei narkotikams, kai man būdavo visiškai riesta.
Tada, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, vaizdžiai sakant, nuriedėjau nuo bėgių – mane suėmė už narkotikų laikymą. Neateidavau į teismą, pusę metų atsėdėdavau kalėjime, mane paleisdavo, bet greitai viskas kartodavosi nuo pradžių.
Būtent motina, o paskui ir antroji žmona Susan padėjo man įveikti šį košmarą.
Kai neliko motinos, suartėjau su tėvu, pradėjome planuoti bendrus projektus. Laimė, dabar savo meilę vienas kitam reiškiame tradiciniu būdu, be psichotropinių priemonių.“
Apie pirmąjį darbą
„Būdamas 17-os atsidūriau Niujorke be cento kišenėje, neturėjau kur eiti. Prisimenu, iš telefono automato paskambinau tėvui ir paprašiau paskolinti bent penkis dolerius.
„Ei, vaikine, geriau susirask darbą, tapk suaugęs!“ – toks buvo tėvo atsakymas. „Tėti, aš gi nakvoju gatvėje!“ – šių žodžių jis neišgirdo, nes jau buvo padėjęs ragelį.
Na, kaip manote, ką padariau? Įsidarbinau batų parduotuvėje. Tiesa, iš ten po savaitės išlėkiau kaip kamštis, mat darbdaviai pastebėjo, kad dingo batelių pora.
Tikriausiai prieš padėdamas telefono ragelį tėvas turėjo pridurti: „Sūneli, kai gausi darbą, nevok pirmą savaitę, įgyk pasitikėjimą.“
Apie Geležinį žmogų
„Kai išgirdau, kad mano draugas režisierius Jonas Favreau ketina kurti „Geležinį žmogų“, įsigeidžiau įkūnyti pagrindinį herojų – milijardierių Tonį Starką. Tiesiog jaučiau, kad tai man skirtas vaidmuo.
Prodiuserių kompanijos „Marvel“ atstovai laikėsi visiškai kitokios nuomonės: „Nenorime su juo turėti jokių reikalų. Net jei sutiktų vaidinti už simbolinį honorarą.“
Man pavyko išsikovoti teisę dalyvauti aktorių atrankoje. Jai rengiausi tris savaites. Žmona sakė, kad tomis dienomis pažadintas vidury nakties nė nemirktelėdamas būčiau išpyškinęs visą atrankai parengtą dialogą. Šiuo vaidmeniu tiesiog kliedėjau. Per atranką nė karto nesuklydau, tad vaidmuo atiteko man.“
Apie apribojimus
„Pagrindinis visų veiksmo filmų apie supermenus reikalavimas aktoriui – jokių gelbėjimosi ratų ant pilvo ir dusulio. Reikia būti geros fizinės formos. Būtent dėl to praktikuoju kung fu, kinų sistemą cigun, padedančią susitelkti. Net tapau žmonos kūno rengybos trenerio programos gerbėju.
Apskritai mano antroji pusė Susan – tiesiog supermoteris. Tik fizinis krūvis man padeda susilaikyti, nes esu siaubingas ėdrūnas.
Nuolat noriu sūrainio su kuo didesniu sūrio gabalu, daug kečupo ir majonezo. Jei galėčiau sau leisti, iki gyvenimo pabaigos kasdien kimščiau vien picą. O vakarais – ledus, kol pasidarytų bloga. O tada atsistočiau nuo stalo save tikindamas: „Robertai, viskas bus gerai, tiesiog rytą pasimankštinsi ilgiau nei paprastai.“
Apie stereotipus
„Man smagu, kai kolegos dažnai užduoda tą patį klausimą: „Klausyk, vaikine, kaip tu gali tampyti visus tuos kostiumus su gelžgaliais ir žaliame fone vaizduoti superherojų?“
Ir, kol tie kolegos vaidina dar viename į „Oskarą“ nusitaikiusiame Davido O.Russello filme, atsakau: „Filmuodamasis patiri malonumą arba ne. Kitokių kriterijų nėra.“
Tiksliai žinau: kino pasaulyje nėra garantijos, kad filmas, kurį laikau puikiu, nebus visiškas mėšlas. Paprasta drama be specialiųjų efektų gali būti tokia pat patraukli ir sulaukti sėkmės, kaip ir 3D formato veiksmo filmas. Juk į kiną mėgstame vaikščioti tik dėl netikėtumo efekto, ar ne?“
Apie paveldimumą
„Praėjusią vasarą mano sūnus Indio, kurio susilaukiau iš pirmos santuokos (nuo 1992 iki 2004 m. aktorius buvo vedęs aktorę Deborah Falconer. – Red.), buvo apkaltintas narkotikų laikymu. Dėl to, kas atsitiko, iš dalies kaltas ir aš. Deja, genetinis polinkis į narkotikus nenuneigiamas. Ši priklausomybė kadaise kamavo tėvą, mane, o dabar tai nutiko ir mano sūnui.
Didelę dalį mūsų problemų lemia senos šeiminės traumos: kenčiame nuo svetimos įtakos, kremtamės dėl neišsipildžiusių troškimų, niekam nesiguodžiame, todėl galiausiai nuklystame į gūdų mišką.
Ar galima padėti žmogui išeiti iš šio miško? Neabejoju tuo, bet išeities reikia ieškoti pačiam. Dabar visa mūsų šeima stengiasi palaikyti Indio. Tikimės, kad jis pasveiks ir tai taps pavyzdžiu kitiems.“
Apie ambicijas
„Kartą režisierius Richardas Attenborough (1992 m. R.Downey jaunesn. vaidino Charlie Chapliną jo filme „Chaplinas“ – Red.) man pasakė: „Kada nors ateis laikas, kai tavo ambicijos išstums visus nereikalingus samprotavimus.“ Šie žodžiai skamba kaip nepasiekiama formulė, bet režisierius teisus.
Visus tuos metus po „Chaplino“, kuriuos praleidau kalėjime, buvau reabilitacijoje, mėginau atgaivinti karjerą, jaučiausi taip, lyg privalau už visa tai atsikeršyti. Norėjau kompensacijos už praėjusių metų nesėkmes, siekiau vėl užsiropšti ant bangos keteros. Ir tai mane skatino žengti pirmyn.
Aišku, turiu pripažinti, kad be draugų ir, svarbiausia, be mylimosios Susan, kuri mums susitikus 2003-iaisiais pakeitė mano pasaulį, to nebūtų buvę. Vien ambicijų nepakanka.“
Apie pasitikėjimą
„Interviu vienam žurnalistui pasakiau, kad laikau save talentingu aktoriumi bet kurioje filmavimo aikštelėje. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, kompaktinis diskas „Tu – geriausias, tu – geriausias!“ vis dar groja mano galvoje.
Girdėdamas šią besikartojančią melodiją iš tikrųjų nepradedu tikėti šiais žodžiais, bet man pavyksta įtikinti aplinkinius: vaikinai, čia aš esu geriausias! Tai nėra puikavimasis, šie žodžiai man padeda ryte išsiropšti iš lovos.
Be to, būkime atviri – niekam nesinori turėti reikalų su žmogumi, nepasitikinčiu savimi.“
Apie iliuzijas
„Labiausiai myliu žmones, kurie visą gyvenimą svajojo padirbėti su Robertu Downey jaunesniuoju, bet mane sutikę filmavimo aikštelėje staiga suvokė, kad esu toks pats niekšas, kaip ir visi, o dirbti su manimi – baisi nuobodybė. Kaip smagu stebėti žlungančias iliuzijas!“
Apie finansus
„Būčiau puikus alfonsas, nes visiškai nemoku elgtis su pinigais. Mano žmona Susan – prodiuserė, ji visada žino, kaip jų uždirbti.
Kaskart, kai pildau pajamų deklaraciją, puolu į paniką.
Niekuomet nieko neatidėdavau juodai dienai, visus pinigus greitai iššvaistydavau. Laimė, „Geležinis žmogus“ viską pakeitė – dabar uždirbu tiek, kad nespėju išleisti.
Mano honoraras siekia 50 mln. JAV dolerių. Beprotiški pinigai! Arba „strateginės išlaidos“, kaip mano darbą filme vadina kino prodiuseriai.“
Apie „Oskarą“
„Man visiškai nesvarbu, ar gausiu „Oskarą“. Tiksliau sakant, esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau statulėlė bus mano. Juk tai akivaizdu. Net jei negausiu apdovanojimo už vaidmenį kokioje nors dramoje, jį įteiks už nuopelnus kinematografijai, kai būsiu visiškai senas.
O kol kas galima atsipalaiduoti ir stebėti, kaip kasmet visi varžosi ir jaudinasi dėl šios statulėlės.
Neslėpsiu, aš tikriausiai taip pat jaudinčiausi, bet juk tai ne olimpinės žaidynės.
Reikia būti santūriam, deramai elgtis. Galų gale man ir nereikia jokio „Oskaro“. Na, nebent vieno. Arba dviejų. Taip, dvi „Oskaro“ statulėlės būtų idealu.“ (Aktorius šiam apdovanojimui buvo nominuotas dusyk: 1993 m. už pagrindinį vaidmenį biografinėje dramoje „Chaplinas“ ir 2009 m. už antraplanį vaidmenį veiksmo komedijoje „Griaustinis atogrąžose“. – Red.)
Apie žmoną Susan
„Susan – mūsų santuokos smegenų centras. Ji – tas žmogus, kuris visuomet žino greičiausią ir tinkamiausią kelią iš punkto A į punktą B. Susan taip puikiai orientuojasi bet kur ir bet kada, kad navigacinės sistemos jai tikrai nereikia.“
Parengė Ona Kacėnaitė
