Vienas garsiausių pasaulio sopranų S.Brightman jau yra nusipirkusi 48 mln. eurų kainuojantį komercinio skrydžio į kosmosą bilietą.
Be intensyvių treniruočių kosmonautikos centre Maskvoje, dainininkė su buvusiu savo vyru kompozitoriumi Andrew Lloydu Webberiu kuria dainą, kurią ketina atlikti kosmose su choru, pritarsiančiu iš Žemės.
Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ britų atlikėja papasakojo apie savo trejų metų pasirengimą kelionei į Tarptautinę kosminę stotį.
– Rugsėjo 1-ąją norite pakilti į kosmosą. Ar jums, meno pasaulio žmogui, sunkios pasirengimo skrydžiui į visatą treniruotės?
– Žvaigždžių miestelyje Maskvos kosmonautų rengimo centre kartais treniruojuosi 15 valandų per dieną. Mokymai prasideda pusę devynių ryto, o baigiasi šeštą vakaro. Per tą laiką turiu tik pusvalandžio pertrauką. Be to, gaunu namų užduočių.
Kartais jaučiuosi nusivariusi nuo kojų, nes nuo tų laikų, kai baigiau mokyklą, nieko panašaus nebuvau patyrusi. Be to, priešingai nei mokykloje, negaliu nė kiek atitrūkti, nes reikia būti susikaupusiai.
– Argi dainuodama neturite būti susikaupusi?
– Taip, bet menas yra kūrybos procesas, o rengiantis skrydžiui į kosmosą reikia šimtu procentų suvokti veiksmų eigą ir visko mokytis mintinai, nuolat kartoti. Juk nuo to, ką mokausi, priklauso ir mano, ir kitų astronautų gyvybė.
– Kaip jautėtės milžiniškoje centrifugoje, kurioje išmėginama pilotų ir astronautų reakcija bei ištvermė esant aštuonis kartus didesniam laisvojo kritimo pagreičiui nei Žemėje?
– Tai buvo nuostabu, nors ir jaučiausi taip, lyg ant krūtinės sėdėtų dramblys. Aš net paprašiau rusų, kad padidintų pagreitį. Nereikia, pakaks aštuonis kartus didesnio – toks buvo jų atsakymas.
Devintajame dešimtmetyje esu skraidžiusi koviniais lėktuvais – jau tuomet man buvo malonūs išskirtiniai pojūčiai.
– Privalote kalbėti ir rusiškai. Kaip sekasi?
– Rusų kalbos mokausi kasdien keturias valandas. Juk turiu žinoti, ką koks technikos terminas reiškia. Rusų kalbos nepavadinsi lengviausia. Su šia kalba jau anksčiau esu susidūrusi, nes jaunystėje dainavau nuostabias Sergejaus Rachmaninovo dainas.
– Kada pradėjote svajoti apie skrydį į kosmosą?
– Dar vaikystėje. O dabar šią svajonę galiu įgyvendinti. Gimiau 1960 metais, o 1969-aisiais per televiziją tiesiogiai mačiau žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje. Būtent tada atsirado noras padaryti ką nors išskirtinio.
– Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje šia tema atlikote populiarią diskotekų dainą „I Lost My Heart To A Startship Trooper“.
– Tuomet visi manėme, kad greitai galėsime skristi į kosmosą ir netruks ateiti metas, kai ten atsiras daugybė žmonių kolonijų, ištisi miestai.
– Kokia daina su jumis keliaus į kosmosą?
– Repetuoju kūrinį, kurį net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis galėčiau atlikti kartu su choru ir orkestru. Jie man pritars būdami Žemėje.
– O gal jūsų skrydis į kosmosą – tik savireklama?
– Patikėkite, yra pigesnių būdų pasireklamuoti.
– Ar bijote?
– Raketos „Sojuz“ yra gana patikimos. Ir kiti astronautai žino, ką daro. Juk jie turi šeimas, vaikų. Ir per koncertą man ant galvos gali nukristi kieno nors blogai pritvirtintas prožektorius. Jeigu viską vertintume taip, gyventi apskritai pavojinga.
Parengė Ona Kacėnaitė
