Dėl Ch.Notho vedybų gerbėjos krimtosi, o nustebę kolegos kraipė galvas. Visus pribloškė ne vedybos, o tai, kokią nuotaką pasirinko įžymybė, sugebėjusi geidžiamiausio jaunikio titulą išsaugoti iki 58 metų.
Holivudo žvaigždės Ch.Notho gyvenimo palydove tapo niekuo neišsiskirianti Tara Lynn Wilson, buvusi jo restorano padavėja. Ji santuokos priesaikos laukė dešimt metų.
Kai 2001-ųjų vasarį rengėsi atidaryti savo klubą, Chrisas ilgai suko galvą dėl pavadinimo. Galiausiai pavadino „Movie Maker“ (Montažinė). Juk montažinė – tarsi stebuklinga vieta, kurioje iš įvairiu metu nufilmuotų epizodų ir daugybės dublių sukuriama nuosekli istorija.
Barmenams, apsaugininkams, padavėjams, indų plovėjams atidarymo išvakarėse šeimininkas pasakė, kad klube kasdien bus kuriamas realybės filmas. O jo operatoriais, prodiuseriais ir pagrindinių vaidmenų atlikėjais taps darbuotojai.
Jis norįs tik vieno – kad kiekvieną vakarą jų kuriamas filmas būtų įdomesnis nei vakarykštis. Toks, kurį galėtum nominuoti „Oskarui“.
Tame pirmame klubo darbuotojų susirinkime Ch.Notho žvilgsnis užkliuvo iš azijietiškų akių merginos. Nepasakysi, kad gražuolės, bet velniškai patrauklios. Tuo metu Ponas Šaunusis nė neįtarė, kad sutiko svarbiausią gyvenimo žmogų.
Dėl savo išvaizdos Ch.Nothas niekada nekompleksavo. Su podiumui tinkamais modeliais jo nepalyginsi, bet žavesio ir pasitikėjimo savimi jam netrūko.
Už tai Chrisas turėtų būti dėkingas gimdytojams. Tėvas sūnui nuolat aiškino, kad vyras privalo būti bent šiek tiek patrauklesnis už beždžionę.
Berniukui buvo dvylika, kai jo gyvenimas tarsi skilo pusiau. Praeityje liko ramūs metai gimtajame Madisone, krepšinis su dviem vyresniais broliais galiniame kieme, tėvo žoliapjovės burzgesys, šėlionės su šunimi, kepsniai ant žarijų laisvadieniais ir Kalėdų dovanos.
Chriso tėvas Charlesas Jamesas Nothas, apdairus draudimo agentas, puikiai žinojo, kad likimas negaili išdaigų, todėl visada elgėsi apdairiai. Pavyzdžiui, buvo drausmingas vairuotojas.
Vis dėlto numatyti, kad kelyje pasipainios neišmanantis naujokėlis, jis negalėjo. Aktorius puikiai prisimena dieną, kai suskambo telefonas, o netrukus jo motina išbalo kaip drobė. Chriso tėvas žuvo avarijoje.
Chrisas dievino motiną. Ji buvo graži ir protinga moteris, dirbanti televizijos CBS reportere. Po tėvo mirties Chrisą apniko niūrios mintys. Berniukas dažnai verkdavo, ėmė blogai miegoti.
Blogiausia, kad vaikas pradėjo paniškai bijoti, jog gali netekti ir motinos, todėl troško visada būti kartu. Darbo reikalais daug keliaujanti Jeanne Parr susidūrė su sudėtinga situacija.
Našlė tikėjosi, kad kelionės ir darbas padės užsimiršti, bet jau pirmas bandymas ilgesniam laikui išvykti baigėsi Chriso isterija.
Nuodyti vaiko organizmo antidepresantais ar viltis, kad jis galiausiai apsipras, Jeanne nenorėjo.
Galiausiai ji priėmė nelengvą sprendimą – Chrisas su ja bus visur.
Jungtinė Karalystė, Ispanija, Jugoslavija – Chrisas pamatė daug šalių, susipažino su naujais žmonėmis ir tarsi kempinė gėrė įspūdžius. Užsienio kalbų jis mokėsi veiksmingiausiu metodu – įsiliedamas į vietos visuomenę.
Europietiškas gyvenimo būdas ir skirtingos tradicijos taip veikė atvykėlį, kad jis nuo jaunumės tapo kosmopolitu.
Iš tėvo Chrisas paveldėjo pasitikėjimą savimi, o iš motinos – žavesį ir norą būti viešumoje, dėmesio centre.
Ne, žurnalistika jo neviliojo, jį traukė teatras.
Iš pradžių Ch.Nothas įstojo į Marlboro koledžą, paskui – į Jeilio dramos mokyklą ir ten sužibėjo kaip talentingas aktorius. Įkvėptas sėkmės jis patraukė į Niujorką. Beveik 190 cm ūgio plačiapetis ilgais vešliais plaukais netrukus sulaukė režisierių susidomėjimo.
Jau tuomet Chrisas norėjo įkūnyti mažų mažiausiai Hamletą.
Niujorke jis iškart susirado draugę – pradedančiąją aktorę. Ne Ofeliją, bet užtat be keistenybių.
Jie nuomojosi nedidelį butą, lakstydavo į aktorių atrankas, šėldavo vakarėliuose. Puikus buvo laikas! Perspektyvų jokių, o vilčių – daugybė. Juk jiems buvo vos dvidešimt.
Įsitvirtinti teatre Chrisui taip ir nepavyko. Nepaisant to, kai jis imdavo vardyti pavardes tų, su kuriais nusišypsojo laimė vaidinti scenoje, draugai netekdavo žado: Meryl Streep, Sigourney Weaver.
Tiesa, dialogai su šiomis žvaigždėmis apsiribodavo paprastomis replikomis, pavyzdžiui: „Valgis jau ant stalo.“ Ir už tai buvo mokama itin mažai.
O už butą reikėjo mokėti, kaip ir pavalgyti. Žinoma, Chrisui norėjosi rieškučiomis semti gyvenimo malonumus, flirtuoti su merginomis – jo draugužė jau seniai buvo išvykusi į Kaliforniją. Aktorių nuolat supo būriai gražuolių ir tai jis ypač pajuto teatrą iškeitęs į televiziją.
Dešimtajame dešimtmetyje Ch.Nothas atsitiktinai sužinojo, kad serialo „Įstatymas ir tvarka“ kūrėjai ieško aktoriaus, kuris įkūnytų detektyvą Maiklą Loganą.
Jis nuvyko į gimtuosius namus ir palėpėje susiieškojo velionio tėvo senus kostiumus, kaklaraiščius ir lietpalčius.
Toks aplamdytas, bet elegantiškas Chrisas atėjo į aktorių atranką. Jis iškart gavo vaidmenį – būtent tokio tipažo reikėjo „Įstatymo ir tvarkos“ kūrėjams.
Gyvenimas pakrypo į gera – uždarbis už vieną epizodą buvo didesnis nei mėnesio atlyginimas teatre. Filmuotis Chrisui buvo įdomu, o jo herojaus populiarumas augo akyse.
Vienoje serijų nusifilmavo ir Beverly Johnson, jau tapusi tikra legenda. Ji buvo pirmas tamsiaodis modelis, atvėręs kelią Naomi Campbell, Tyrai Banks ir Alek Wek.
B.Johnson buvo 1974 metų sensacija: pirmoji afroamerikietė, papuošusi „Vogue“ viršelį, gražuolė, sugebėjusi iš savo sėkmės išspausti viską ir patekusi į įtakingiausių XX amžiaus mados pasaulio moterų sąrašą.
Atsisveikinusi su podiumu B.Johnson nusprendė paragauti aktorės duonos.
Egzotiška gražuolė buvo dar ir protinga, mokanti bendrauti. Tai Chrisas suprato vėliau, kai jau sugebėjo blaiviai mąstyti. Pradžioje jį pakerėjo Beverly išvaizda.
Chrisas niekuomet neslėpė, kad jo silpnybė – egzotiškos moterys. Apie tai jis prabilo viename interviu: „Mano idealas – protinga moteris, pusiau čigonė, pusiau kilusi iš Taičio, apdovanota smegenimis ir puikiu humoro jausmu.“
Kai visa tai Chrisui atiteko, jis negalėjo patikėti savo laime. Beverly filmavosi, įrašė muzikos albumą. Tiesa, jis nesulaukė sėkmės, bet mergina pelnė melomano Chriso pagarbą.
Be to, Beverly parašė knygą – sveiko gyvenimo būdo vadovėlį ir dalijo jam vertingus patarimus. Ne veltui ji buvo įgijusi teisininko išsilavinimą.
Beverly buvo dvejais metais vyresnė už Ch.Nothą, puikiai atrodė ir tryško energija. Galbūt šiais bruožais priminė jo motiną Jeanne.
Egzotiškoji Beverly visą laiką ko nors siekė, bėgo, griebėsi naujų projektų ir net ištikus nesėkmei mėgavosi savo veikla ir populiarumu.
Pradžioje Chrisas tiesiog siurbė Beverly energiją, bet vieną dieną įvyko lūžis. Jis pažvelgė į save iš šalies – ketvirtą dešimtį pradėjęs vyras, vieno vaidmens ne pačiame populiariausiame seriale aktorius, net negalintis pasigirti solidžiomis pajamomis.
Ką jis reiškė Beverly? Kam ypač protingai moteriai reikia tokio kaip jis? Juk ši gražuolė traukė ir kur kas įtakingesnių vyrų žvilgsnius. Chrisas pirmą kartą suvokė pasiduodantis pavydui.
Jie susižadėjo, tačiau ne iš meilės, o veikiau iš nusivylimo, mėgindami išgelbėti savo santykius. Nepavyko. Sužadėtuvės buvo nutrauktos. Beverly pakštelėjo Chrisui į žandą ir dingo iš jo gyvenimo. Aktorių užklupo depresija, bet ją kažkaip pavyko įveikti.
Po šios jausmų dramos Chriso gyvenimą, kaip jam tuomet atrodė, praskaidrino šviesos spindulėlis – aktorė Winona Ryder. Tiesa, jų romanas truko vos kelis mėnesius.
Jis ne iškart suvokė, kad į jo glėbį Winona puolė iš nevilties, bandydama pamiršti aktorių Johnny Deppą, kuris džiaugėsi dainininkės Vanessos Paradis meile ir su ja jau augino du vaikus.
Vos tik Winona televizijos ekrane pamatydavo Johnny, pasiduodavo slogioms mintims ir užsisklęsdavo.
Johnny buvo pasidaręs tatuiruotę „Winona amžiams“. Nutrūkus santykiams aktorius pašalino dvi tatuiruotės raides. Rezultatas – užrašas „Vynas amžiams“.
Kartą Chrisas šį J.Deppo sprendimą pavadino sąmojingu, bet dar nebaigęs sakinio suvokė padaręs klaidą. Winoną ištiko pirmasis, bet toli gražu ne paskutinis isterijos priepuolis.
Įtūžis, ašaros, perdėti kaltinimai, nepasitenkinimas likimu, savęs gailėjimas, kvaili juokeliai, o paskui – ilgi atsiprašymai ir bandymai išpirkti kaltę.
Su savo demonais kovojanti aktorė dažnai blaškydavosi po namus ir mėtydavo daiktus, iš rankų nepaleisdama cigaretės ir stiklo viskio.
Po trečio Winonos isterijos priepuolio Chrisas pasijuto pavargęs, o galiausiai suvokė, kad ji puikiai atlieka kenčiančios aukos vaidmenį ir net pati tuo tiki.
Chrisas stengėsi nuryti kartėlį, nes tikrai mylėjo Winoną. Kaip ir kitus vyrus, aktorė jį pakerėjo trapumu, didelėmis liūdnomis akimis ir vaikiškai patiklia šypsena. Kas galėtų atsispirti tokiems kerams?
Chrisas puikiai žinojo apie Winonos paklydimus: vagystes iš parduotuvių, piktnaudžiavimą alkoholiu ir „žole“. Jis save nuolat įtikinėjo, kad visa tai galima paaiškinti ir atleisti.
Kas kartą apkabindamas Winoną jis jautė, kaip širdį užlieja šiluma, gailestis ir graudulys. Tomis akimirkomis Chrisui atrodė, kad ant delno laiko gležną katytę, kurios širdis daužosi it pašėlusi.
Nieko keista, kad jis ne iš karto pastebėjo šios trapios merginos egoizmą, begalinę savimeilę ir kokius rafinuotus įžeidinėjimus ji moka pasitelkti.
„Tu – menkysta“, „Aš esu žvaigždė ir visada tokia būsiu, o tavo olimpas – reklama prekybos centre klouno kostiumu“, „Epizodai šalia Tomo Hankso? Juk jis tavęs nė neprisimena“, – tokios W.Ryder patyčios sunaikino Chriso jausmus. Jam pačiam ėmė darytis keista, kad ši isterikė anksčiau sukeldavo švelnumą.
Kai Ch.Nothas nutraukė santykius, kerštaudama W.Ryder apie jį spaudai prišnekėjo visokių nesąmonių. Nenuostabu, kad Amerikos namų šeimininkės graibstė žurnalus ir laikraščius, kuriuose Pono Šauniojo vaidmens atlikėjo gyvenimas ir įpročiai buvo narstomi po kaulelį.
Pradėjus rodyti „Seksą ir miestą“ prodiuseriai buvo sunerimę, bet paskui net apsidžiaugė – Ch.Notho ir serialo reitingai gerokai šoktelėjo. Atrodo, kad nedorovingo Pono Šauniojo įvaizdis žiūrovams patiko.
Ch.Nothas jautėsi siaubingai ir norėjo kam nors atverti savo skaudulius. Jo išpažinčių mielai klausėsi tyli, rami, visada besišypsanti jo klubo padavėja T.L.Wilson.
Iš Kanados kilusi mergina svajojo siekti karjeros kine, bet tai slėpė, kaip ir tai, jog jau seniai myli 28 metais vyresnį savo viršininką. Ji kaip įmanydama guodė gyvenimu nusivylusį vyrą.
Vieną dieną Tara prisipažino, kad laukiasi kūdikio. Sumišęs aktorius sugebėjo išspausti tik šykščią šypseną: „Aš nesakau, kad nesidžiaugiu... Tiesiog... Tara, man jau 54-eri! Ar supranti? Aš niekada neturėjau vaikų!“
Tara pakėlė akis, bet neištarė nė žodžio. Apskritai ji kalbėdavo mažai, bet Chrisas visuomet žinojo, kas sukasi jos galvoje. Švelnumo minutėmis aktorius ją vadindavo kinų dievaite ir mažuoju Buda.
Chrisas ir Tara bendravo jau penkerius metus, bet nebuvo įsipareigoję vienas kitam. Bent jau taip atrodė Chrisui.
Tara jau seniai nedirbo „Movie Maker“ padavėja, o į klubą užsukdavo tik kaip viešnia. Padedama Ch.Notho ji siekė savo svajonės – gilinosi į aktorystę.
Aukšti „Sekso ir miesto“ reitingai darė įspūdį prodiuseriams ir režisieriams. Dabar jie tiesiog pešėsi dėl Ch.Notho.
Aktorius grįžo į „Įstatymą ir tvarką“, bet jau kitomis teisėmis. Ir atsivedė į serialą Tarą. Vėliau ji nusifilmavo dar keliuose filmuose. Nors vaidmenys buvo nedideli, tai nemenkino jos džiaugsmo ir dėkingumo.
Paragavusi aktorės duonos Tara ėmėsi verslo – su Chrisu kaip lygiaverčiai partneriai atidarė arbatinę „Kartą prie arbatos puodelio“.
Chrisas buvo investuotojas, o Tara ėmėsi vadovauti. Ir tai darė labai sėkmingai.
Tara norėjo su mylimuoju būti visada ir visur. Chrisas, regis, tam neprieštaravo ir kartais net pristatydavo ją kaip savo merginą. Tačiau ne visada.
Tara dėl to neįsižeisdavo. Ji apskritai nieko neprašė, nereikalavo ir nesitikėjo. Ji manė, kad iš likimo ir taip gavo didelę dovaną, o per daug norėti nevalia.
Visi aplinkiniai matė, kad Tara kantriai neša Ch.Notho augančio populiarumo naštą. Jis daug filmavosi, be to, grįžo į teatro sceną ir net įkūnijo Hamletą.
Pripažinimas atėjo vėlai, bet užtat koks! Žiniasklaida tvirtino, kad Ch.Nothas – tarsi brangus vynas, kuris bėgant metams darosi geresnis.
O Tara kentėjo. Ją erzino gerbėjų laiškai, pokalbių laidų vedėjų koketiškumas, kolegių flirtas, geidžiamiausių vienišių rinkimai ir žurnalistų bandymai Ch.Nothui pripiršti kokią nors žvaigždę.
Ji nurydavo kartėlį skaitydama interviu, kuriuose Chrisas nuolat kartodavo: „Aš džiaugiuosi būdamas blogas.“
Moterį žeidė bjaurūs komentarai internete, kurie pasipildavo po jos nuotraukomis, – Pono Šauniojo gerbėjos buvo negailestingos.
Ji tyliai kentėjo, kai Ch.Notho viešųjų ryšių specialistai paneigė žurnale „OK!“ pasirodžiusią informaciją apie jų sužadėtuves.
Tara įtikinėjo save, kad jai pakanka to, ką turi. Ir visai nesvarbu, kad jie negyvena kartu. Juk jo bute jau yra jos daiktų, jie turi savo bendravimo kalbą, ritualų. Jis prisimena jos gimtadienio datą ir visuomet jausmingai pasveikina.
Savo gimtadienį 2011-ųjų lapkritį aktorius šventė kartu su mylimąja ir ketverių metų sūnumi Orionu Christopheriu.
2012-ųjų balandį Ch.Nothas ir T.L.Wilson susituokė. Šventė buvo tokia, kokią sugalvojo jis ir kokios norėjo ji. Jie nuvyko į Havajus ir sumainė žiedus dešimties svečių akivaizdoje.
Sutuoktuvių žiedus nešė akimirkos svarbą puikiai suvokiantis Orionas Christopheris. Pilku kostiumu vilkintis berniukas atrodė labai patenkintas.
Jo tėvai priesaikos žodžius ištarė ant nuošalaus Mauji salos paplūdimio smėlio, skambant gitaros garsams.
Kai apsikabinę jaunavedžiai žengė pro fotografus, Tara pasakė: „Vis dar prisimenu pirmą dieną klube ir tavo ištartus žodžius, kad kasdien kursime filmą. Aš neatsisakyčiau nė vienos su tavimi praleistos dienos. Dešimt sezonų, tiek įvykių ir laiminga pabaiga. Visi verks iš pykčio, juk aš – eilinė padavėja.“
Ch.Nothas šyptelėjo. Kai jie su svečiais sėdėjo prie stalo, Ponas Šaunusis pasakė tostą: „Mano žmona – nuostabus žmogus. Ji save laiko eiline, paprasta moterimi, bet tai netiesa.
Ji – mano draugė, nuostabi partnerė ir puiki mūsų sūnaus motina. Ji ne tik protinga, bet ir puikiai supranta humorą. Tara – idealas, kurį kadaise buvau susikūręs.
Išskirtiniu žmogumi ją daro dvi savybės. Niekas kitas nemoka taip gerai manęs išklausyti. Be to, niekas kitas nesugeba taip puikiai suplakti mano mėgstamo kokteilio.“
Parengė Ona Kacėnaitė
