Nuo 2007-ųjų Charlene Wittstock tūnojo šešėlyje beviltiškai laukdama, kol Monako kunigaikštis Albert’as II priklaups ant kelio ir paprašys jos rankos.
Be darbo, išsilavinimo ir nemokanti nė sakinio suregzti prancūziškai – nenuostabu, kad nuo gimtųjų namų Pietų Afrikos Respublikoje atskirta ir į nedidelius apartamentus pačioje Monako širdyje įsprausta būsimoji kunigaikštienė jautėsi prislėgta ir vieniša.
Daug šypsotis ir kuo mažiau kalbėti – tai buvo vienintelė oficialaus statuso neturinčios Albert’o II mylimosios užduotis visuomenės akyse.
Milijonierių apgyvendintas Monakas šviesiaplaukei plaukikei, kilusiai iš vidurinės klasės šeimos, niekuomet nebuvo svetingas. Jai ne kartą teko sukandus dantis kęsti šlykščias aplinkinių kalbas apie slaptus kunigaikščio romanus su kitomis moterimis bei nenorą jos vesti prie altoriaus. Jai teko kentėti ir tuomet, kai spaudoje mirgėjo straipsniai apie nesantuokinius Albert’o II vaikus.
Gyvenimas Monake toli gražu neprimena rojaus. Interviu žurnalui „Tatler“ Charlene kadaise teigė, kad gyvenimas mažoje šalyje, kuri yra „lyg pusė Niujorko Centrinio parko“, nėra iš lengvųjų.
„Monako gyventojams nepriimtinas mano mentalitetas ir nesuprantamas mano humoro jausmas – čia verda kitoks gyvenimas nei Pietų Afrikos Respublikoje. Daugelis pavydi mano gyvenimo, tačiau visa tai turi savo kainą.
Monake sutikau daugybę nuostabių žmonių, tačiau tikrų draugų turiu vos du“, – sakė kunigaikščio mylimoji.
Nuo paniekos kupinų žvilgsnių ir širdį draskančių žodžių moterį gelbėjo mėgstama veikla – dienas ji leido žaisdama turtuolių pamėgtą golfą, skaitydama vietinėje kavinukėje ar rūpindamasi savo sodu. Be jokios abejonės, buvusi Pietų Afrikos Respublikos plaukimo čempionė ramybę atrasdavo ir ant Viduržemio jūros bangų.
2000 m. vasaros olimpinių žaidynių dalyvė dėl meilės aukojo savo gerovę ir karjerą. Tačiau ryžtas, ištvermė ir atkaklumas, kuriuos ji išsiugdė plaukdama, padėjo ir bendraujant.
„Buvo daugybė apkalbų ir pavydo, – teigė žinoma prancūzų žurnalistas Stephane'as Bernas. – Viską apsunkino kunigaikščio neryžtingumas. Kiekvienas Charlene žingsnis buvo akylai stebimas, kiekvienas suklupimas smerkiamas. Tačiau ji – labai stipri moteris.“
Ilgi laukimo metai atsipirko 2011-aisiais įvykus gandais apipintoms įsimylėjėlių vestuvėms. Santuokos ryšiais juos susiejo Nacionalinės Tarybos pirmininkas Philippe’as Narmino. Ceremonijoje dalyvavo tik 80 žmonių – artimiausi giminės ir ypač garbingi svečiai. Vėliau Albert’as II ir Charlene Grimaldi išėjo į rūmų balkoną ir pasveikino 3500 susirinkusiųjų.
Nors tuoktuvės ir nesukėlė masinės psichozės, kokia pasaulį apėmė, kai tuokėsi Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Williamas ir būsimoji Kembridžo kunigaikštienė Catherine, ši šventė taip pat buvo pompastiška ir truko net 3 dienas. Dvi iš jų Monake buvo paskelbtos kaip ne darbo dienos, siekiant pagerbti valdančiąją Grimaldi dinastiją.
Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Teigiama, kad dar prieš vestuves būsimoji kunigaikštienė ne kartą bandė sprukti iš šalies su bilietu į vieną pusę. O štai po tuoktuvių ceremonijos didžiausiuose dienraščiuose rašyta, esą jaunoji per ceremoniją atrodė paniurusi ir pačią netinkamiausią akimirką prapliupo verkti.
Taip pat buvo pranešama, kad pora bent dalį savo medaus mėnesio praleido atskiruose viešbučiuose. Nuolat pasirodydavusios nuotraukos, kuriose kunigaikštienė atrodydavo nusiminusi, toliau kurstė pranešimus, kad ji yra prislėgta.
Žaibiškai pasklidusias kalbas naujoji kunigaikštienė suskubo paneigti. „Tai buvo nuostabios trys dienos. Praėjus mėnesiams po jų prisimenu ir galvoju: „Dieve, nejaugi iš tikrųjų „Eagles“ (roko grupė. – Red.) grojo mano vestuvėse?“
Pasižiūriu atgal ir stebiuosi, kaip mums pavyko viską įgyvendinti. Vyko tiek daug dalykų. Tai buvo gražu, sentimentalu“, – praūžus vestuvėms per vieną interviu kalbėjo Charlene.
Kaip ir buvo tikėtasi, po vedybų svarbiausia kunigaikštienės pareiga tapo nėštumas. Kunigaikštis Albert’as II 20 metų vyresnis už savo mylimąją, tad nenuostabu, kad Monake tvyrojo įtampa – šalis laukė naujojo sosto įpėdinio.
Albert’as II turi dvi nesantuokines atžalas. 22 metų dukterį Jazmin, kuri gimė po romano su buvusia padavėja Tamara Rotolo. Daug metų jis neigė esąs tėvas, bet DNR testai, atlikti tada, kai mergina buvo paauglė, patvirtino jo tėvystę. Taip pat jis turi 11-metį sūnų Alexandre’ą Coste’ą, gimusį iš santykių su buvusia „Air France“ stiuardese Nicole Coste iš Togo.
Pagal Monako paveldėjimo įstatymus nė vienas iš šių vaikų negali reikšti jokių pretenzijų į karališkuosius titulus ar būti laikomi Albert’o II įpėdiniais, nes gimė ne santuokoje. Tačiau jie turi teises į jo didžiulio asmeninio turto, kurį „Forbes“ vertina daugiau kaip milijardu dolerių, dalį.
Įtampą didino ir velionis kunigaikščio tėvas Rainier III. Jis 2002-aisiais perrašė konstituciją, kad viena jo dukterų galėtų paveldėti sostą, jeigu sūnus, kuris turi du nesantuokinius vaikus, nesusilauktų teisėto įpėdinio.
Laimė, karališkosios šeimos ir viso Monako lūkesčiai pasiteisino su kaupu – gegužės mėnesį visą pasaulį apskriejo žinia, kad Charlene laukiasi kūdikio, o jau spalį paaiškėjo, kad po širdimi ji nešioja net dvi gyvybes.
Ilgai laukti dvynukai Gabriella ir Jacques’as pasaulį išvydo praėjusį trečiadienį. Ta proga mažytėje kunigaikštystėje prie Viduržemio jūros aidėjo patrankų šūviai ir bažnyčių varpai. Tai buvo tikrų tikriausia šventė – monakiečiai vėlų vakarą būrėsi prie raudonai apšviestų rūmų ir sveikindami gimusius įpėdinius mojavo vėliavomis ir skelbė tostus už būsimus šalies valdytojus.
Dvynių lytis visą Charlene nėštumą buvo laikoma paslaptimi ir slepiama net nuo tėvo, kuris sakė norintis netikėtumo. Visuomenėje netilo kalbos, buvo svarstoma, kuris iš dvynių ateityje perims šalies valdžią. Ši mįslė dabar jau įminta – nors Jacques’as gimė dviem minutėmis vėliau už seserį, pagal Monako paveldėjimo įstatymus jis yra 700 metų senumo Grimaldi dinastijos sosto įpėdinis.
Parengė Kristina Solomnikova
